PALAIKYKITE.Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą všį „Penkiolika minučių“.
Pirmą kartą L.Caraxą Vilniuje pamačiau prieš dešimt metų. Tuomet jis viešėjo irgi jubiliejiniame „Kino pavasaryje“, tiesa, 20-ajame, ir tuomet Vilniuje pristatė savo filmą „Šventieji motorai“.
Pamenu tuomet įstrigusį vaizdą – po filmo jis stovi prie „Skalvijos“ kino teatro. Su skrybėle, traukia cigaretę, žiūrėdamas kažkur į Neries pusę, atrodo melancholiškai nugrimzdęs į save. Galėtų būti vienas iš savo paties kino herojų. Šįkart po filmo jis vėlgi išskubėjo laukan sutraukti cigaretės. Apsigaubęs kapišonu stovėjo greta automobilių ir atrodė paniręs į save.
Ne itin kalbus režisierius buvo ir susitikimo su žiūrovais metu – tai, ką jis nori pasakyti savo kino kalba, galima išskaityti filmuose. Tačiau jo santūrumą su kaupu kompensavo aktorius D.Lavantas, susitikimo metu noriai pasakojęs įvairias su filmu susijusias istorijas. O salė palydėjo abu svečius ovacijomis, darkart patvirtinusiomis, kad šis, kaip ir kiti L.Caraxo filmai, lieka nepamirštama klasika.
Tarsi atskaitos taškas
„Pont Neuf meilužiai“ – ne tik vienas esminių filmų L.Caraxo biografijoje, jis išskirtinis ir kino istorijoje. Dėl jo užmojo, poveikio, to, su kokiais sunkumais teko susidurti kuriant juostą. Dabar apie šį filmą jau sukurta ir dokumentinių filmų, jis ne kartą buvo tituluotas kaip brangiausiai kainavęs filmas Prancūzijos kino istorijoje.
Filmavimai truko apie tris metus, ne kartą buvo stabdomi dėl pasibaigusių lėšų, koją kišo aktorių traumos, nenumatyti sunkumai. Nors L.Caraxas ir buvo gavęs leidimą filmuoti kino juostą ant Pont Neuf tilto, galiausiai suprasta, kad čia to nepavyks įgyvendinti, tad buvo pastatyta brangiai kainavusi tilto kopija pietų Prancūzijoje. Nors kartais atrodydavo, kad projektas pasmerktas, patys aktoriai nepalūždavo, o filme vaidinusi Julliete Binoche atmesdavo pelningus kitų režisierių pasiūlymus, kad galėtų susikoncentruoti būtent šiai juostai. Pridėjus dar ir filmavimo grupėje užsimezgusius meilės ryšius, skaitant visas tas istorijas atrodo, kad tai viena iš tų lemtingųjų kinematografijos kūrimo legendų, panaši į Franciso Fordo Coppolos „Šių dienų apokalipsė“.
Su tuo, kad šis filmas yra tarsi riboženklis, sutiko ir D.Lavantas. „Tai tarsi atskaitos taškas – prieš ir po filmo“, – sakė jis. Beje, filmas ypatingas jam buvo dar ir todėl, kad būtent po jo jis sutiko savo būsimąją žmoną. „Taigi, po filmo nebesu toks pat vyras, koks buvau anksčiau“, – pasakojo jis.
Buvo suplanavęs kitokią pabaigą
L.Caraxas, kalbėdamas apie šią kino juostą, sakė, kad tai „nebuvo lengviausias jo filmas“, truko ilgai, buvo susidurta su daug sunkumų, o ir filmo idėja kiek kito. Viena iš paplitusių versijų – kad iš pradžių režisierius ketino kurti „Pont Neuf meilužius“ kaip miuziklą. L.Caraxas nepaneigė, kad pirmoji mintis buvo būtent tai, nors D.Lavantas susitikimo metu bent jau dėjosi pirmą kartą išgirdęs apie tokią mintį.
Režisierius sakė, kad pasikeitė ir pirminės filmo pabaigos idėja. Tiesa, jis nekonkretizavo, kokia pabaiga buvo pagal pirmąjį sumanymą: „Nepamenu. Žinau, kad ji buvo tamsi“.
„Pont Neuf meilužiai“ – režisieriaus trilogijos dalis (kiti filmai – „Boy Meets Girl“, „Blogas kraujas“), ir visuose juose pagrindinį personažą Aleksą vaidina tas pats D.Lavantas. Jis sako, kad pasiruošimas šiam filmui nebuvo paprastas – negana to, kad reikėjo sportinio, akrobatinio pasiruošimo (aktorius visus triukus kine suvaidino pats), jis, kaip ir J.Binoche, nakvodavo ir gatvėje, kaip ir pagrindiniai šio filmo herojai – benamiai. „Norėjome, kad tas gyvenimas būtų atspindėtas nepaviršutiniškai, tad reikėjo įsijausti“, – sakė D.Lavantas.
Stengėsi kuo labiau įsijausti į vaidmenį
Pirmoji filmo scena, kurioje nusifilmavo D.Lavantas – bulvare, kur jis šlitinėja girtas, o paskutinė – komisariate. Aktorius pripažino, kad pirmąją sceną nufilmuoti pavyko tik iš trečiojo karto, kad visas atrodytų įtikinamai. Aktorius prieš tai pusei metų buvo atsisakęs alkoholio, kad galėtų geriau fiziškai pasiruošti, tačiau tam, kad vaidintų įtikinamiau, prieš filmą visgi vėl išgėrė: „Neliko nieko kito, kaip kelioms dienoms vėl grįžti prie alkoholio“.
„Būdavo sudėtinga pajausti gatvės realybę, reikėdavo pereiti iš vienos būsenos į kitą“, – prisimena D.Lavantas. Viena iš labiausiai jį iki šiol paveikiančių scenų – kai Mišel sužino, kad įmanoma išgydyti jos akių ligą ir ji nusprendžia į vyno butelį Aleksui įpilti migdomųjų. D.Lavantas sako, kad tokį migdomųjų ir alkoholio kokteilį šiai scenai jis pavartojo iš tiesų: „Buvo juoda skylė, ėjau tiltu, dainavau. Tai buvo viena ta vaidybos ribų“.
„Kartais sunku buvo suprasti, kur čia vaidyba, kur gyvenimas“, – apie potyrius filmo aikštelėje pasakojo aktorius. Tiesa, jis prisipažįsta, kad iš pradžių jį persekiojo abejonės – ar jis tinkamai vaidina, ar gerai įsijaučia į vaidmenį. Ir tuomet atsakymą jam davė pats režisierius, kuris vieną kartą priėjo prie jo, pasakė, kad būtent to sutrikusio žvilgsnio kine ir reikia.
Prisiminė ir B.Cantat ir M.Trintignan tragediją
„Pont Neuf meilužiai“ – filmas apie meilę, bet kartu ir priklausomybę, kontrolę. Romantiką, bet kartu ir tamsą. „Pati meilė nėra problema. Problema, kai kyla noras, kad kitas žmogus mums priklausytų, noras įkalinti meilėje“, – sakė D.Lavantas. Būdamas Vilniuje jis prisiminė ir tragiškai pasibaigusią Bertrandt Cantat ir Marie Trintignan istoriją. Beje, M.Trintignan irgi buvo šio filmo kūrybinėje komandoje.
Ar įmanomas toks filmas kitame mieste, ne Paryžiuje? L.Caraxas buvo lakoniškas: „Galima būtų pakeisti aplinką ir nufilmuoti kitur“. Kuomet L.Caraxas viešėjo prieš dešimtmetį Vilniuje, jis pasakojo, kad į Paryžiaus priemiesčių atvyko į centrą, nieko čia nepažinojo. „Ką daro jaunas žmogus, kuomet neturi kur eiti? Eina į kiną. Taigi, aš eidavau į kiną. Būtent kinui aš esu labai dėkingas, nes jame pateikiami visi klausimai: apie abejones, apie meilę, apie baimes. Galbūt ten nėra atsakymų, tačiau visi klausimai ten yra užduodami“, – tuomet apie natūralų kino ir Paryžiaus ryšį savo gyvenime kalbėjo L.Caraxas. Šįkart jis irgi kalbėjo, kad šio filmo lokacijos idėja atkeliavo iš tų pirmųjų metų Paryžiuje: „Aš daug vaikščiodavau palei upę. O Pont Neuf tiltas – seniausias Paryžiuje“. Būtent jis suvienija paklydusius gyvenime žmones, būtent ant jo vyksta pagrindinė filmo drama.
Į klausimą, ar Paryžius per visą tą laiką neprarado romantikos, atsakė D.Lavantas. Jo nuomone, kibirkščių, romantikos mieste vis dar galima rasti, tiesiog reikia būti atviram: „Kai važiuoju metro, apie trys ketvirtadaliai žmonių būna įnikę į savo ekranus. Tačiau kai pagauni žmogaus žvilgsnį, įvyksta magija“.
Na, o į klausimą, kokį vaidmenį L.Caraxui skirtų, jei pats režisuotų filmą, D.Lavantas atsakė, kad greičiausiai jis gautų vaidmenį cirke, galbūt gyvūnų tramdytojo: „Kad pati situacija būtų pavojinga, bet kartu ir juokinga“. Jis sakė, kad, skirtingai ne daugelis mano, L.Caraxas turi ir puikų komiko talentą. Bet ar pats L.Caraxas ryžtųsi tokiam vaidmeniui. „Tai būtų per brangu“, – vėlgi lakoniškai atsakė režisierius, patvirtinęs, kad po lakoniško rimtuolio kauke slypi ir visad pasiruošęs humoro blyksniui žmogus. Lygiai kaip ir jo filmai, kuriuose – tamsa visuomet greta vilties prošvaisčių.
