„Rašydamas paskutinę trečiojo „Ir štai kaip…“ sezono seriją, supratau, kad tai gali būti puiki vieta sustoti. <..> Aš ir SJP (red. past. – S. J. Parker) tyčia delsėme pranešti šią naujieną, nes nenorėjome, kad žodis „paskutinis“ užgožtų žiūrėjimo malonumą“, – serialo „Instagram“ paskyroje pasirašė vyriausiasis prodiuseris, scenaristas ir režisierius M. P. Kingas.
Žinutė nustebino, nors neįtikino.
Prisiminiau, kaip šio tęsinio buvo laukiama 2021-iais. Su nostalgija, jauduliu ir dideliais lūkesčiais. Kaip buvo aptarinėjama kiekviena, iš filmavimo aikštelės nutekinta nuotrauka. Prie tęsinio prisidėjo beveik visa pirminė aktorių ir kūrėjų komanda. Tai buvo pažadas sugrąžinti žiūrovus į išsiilgtą pasaulį – tik po dvidešimties metų.
Tačiau jau pirmieji epizodai sulaukė daugiau priekaištų nei paglostymų.
„Ir štai kaip…“ kritikuotas dėl pompastiško aukštuomenės gyvenimo vaizdavimo, dirbtinos „woke“ kultūros, tiesiog prasto humoro ir perspausto Kerės Bredšou įvaizdžio. Dėl neįtikinančių dialogų, nuobodžių siužeto vingių ir dar daug ko . Kai Kristin Davis (Šarlotė) savo tinklalaidėje paklausė serialo kūrėjo M. P. Kingo, kaip jis reaguoja į visą tą kritiką, jis atsakė: „Visa laimė, kad nedalyvauju socialiniuose tinkluose.“
Spinoffas tapo keistu reiškiniu.
„Ir štai kaip...“ – objektyviai prastas serialas. Tai kodėl negaliu liautis jo žiūrėti?“ (And Just Like That' Is Objectively Bad TV — So Why Can I Not Stop Watching, – „Elle“).
„Kiekviena serija – lyg siaubo filmas! „Ir štai kaip...“ vargina – tai kodėl vis dar neperjungiame kanalo?“ (Every episode is like a horror movie!“: And Just Like That is agonising – why can’t we switch off?, – „The Guardian“).
„Ir štai kaip...“: grynas žiūrėjimas iš neapykantos ar klastingas socialinis eksperimentas?“ (And Just Like That...: Pure ‘hate-watch’ or insidious social experiment?, – „The Washington Post“).
„Vogue“ serialą stebėjo kaip seną pažįstamą, kuris rūpi, bet nervina – po kiekvienos serijos skelbdami savo pakikenimų ir „wtf“ momentų sąrašus. Pavyzdžiui: „Kodėl Kerės butas atrodo kaip kėdžių salonas?“, „Ar šitas vyrukas neturėtų filmuotis „Bridžitos Džouns dienoraštyje? Gal jis tiesiog pasiklydo filmavimo aikštelėje?“, „Ar tas kambariokas tikrai masturbuojasi žiūrėdamas į lėlę, ir ar tai – tik antras keisčiausias dalykas šiame sezone?“.
Stebėti visą šią reakcijų virtinę tapo savotiška pramoga. Kol viena apžvalga pataikė į mano jautrų nervą: „Ir štai kaip…“ sugriovė „Seksą ir miestą“, ir apie tai vis dar per mažai kalbama“ (And Just Like That’ Ruined ‘Sex and The City’, And No One’s Talking About It Enough, – „Thought Catalog“). Autorė ėjo iki galo – reziumavo, jog spinoffas sunaikino „Sekso ir miesto“ palikimą.
Susimąsčiau – ar tikrai? Ir ar tai įmanoma?
Ir štai taip pradėjau žiūrėti originalą iš naujo... O pradėjusi išsyk supratau: „Seksas ir miestas“ – vis dar nepakartojamas.
Ir štai taip pradėjau žiūrėti originalą iš naujo... O pradėjusi išsyk supratau: „Seksas ir miestas“ – vis dar nepakartojamas.
Memais tapusios citatos – „Skambinkit 911, aš liepsnoju!“ (Call 911, I’m on fire!), „Jei tu esi kalė, tai kuo tai paverčia mane?“ (If you are the bitch, what does that make me?), „Valstybei sekasi geriau, kai Baltuosiuose rūmuose – gražus vyras. Pažiūrėkit, kas nutiko su Nixonu… niekas nenorėjo su juo permiegoti, tai jis visus išdulkino“ (The country runs better with a good-looking man in the White House. Look what happened with Nixon – no one wanted to f*** him, so he f***** everybody) – vis dar veikia. Niujorkas vis dar kelia ilgesį (ne kaip tikras miestas – kaip būsena), o žavingame ir (tada dar kukliame) Kerės bute, Manhatane, taip norėjosi parūkyti... (nors seniai neberūkau). Serialas atlaiko laiko testą (nors yra įgavęs pastebimų amžiaus bruožų).
O „Ir štai kaip...“ – tiesiog kitoks. Primena kalėdinį filmą su Lindsay Lohan. Viskas blizga, viskas šiek tiek per gražu, siužetai – šaržuotai nejaukūs, o pabaigoje vis vien kaupiasi džiaugsmas ir ašaros (siurprizas!).
„Spindesys, spindesys, spindesys! Na, tu tiesiog pasaka, ar ne?“ – kreipiasi į Kerę jos paslaptingas kaimynas, rašytojas Dunkanas (Sparkle, sparkle, sparkle! Well, you are just a fairytale, aren’t you?). „Vogue“ sąrašiuke jis gavo taiklų kirtį: „Šitas vyras – lyg brito karikatūra.“ (This man is like a cartoon of a British guy)
Neturėjau jokių ypatingų lūkesčių, kaip ir žiūrėdama kalėdinius filmus, todėl spinoffą priėmiau be įtampos. Ir rašydama šį tekstą vis pagalvoju – gal tiesiog nėra taip lengva sukurti dramą, kuri nesikartotų, bet ir nenuslystų į visiškai svetimą teritoriją. Jei neketini atimti iš herojų prabangos, nužudyti jų mylimųjų (buvo padaryta), susargdinti mirtina liga (irgi padaryta!), ar išprovokuoti nedovanotiną nusikaltimą – lieka labai nedaug, ką dar galima sugalvoti.
Galima diskutuoti, ar spinoffas apskritai vertas originalo. Bet ir originalui netrūko priekaištų – dėl beveik vien baltaodžių aktorių, stereotipinių LGBTQ+ personažų, hiperseksualizuoto moteriškumo ar materializmo. Ir anuomet šis kūrinys buvo dėmesio centre. S. J. Parker vienoje tinklalaidėje neseniai prisiminė, kaip 2004-aisiais, grįžusi iš finalinės serijos peržiūros, įsijungė „CNN“ ir ekrano apačioje išvydo: „Kerė galiausiai lieka su Bigu“. Dviejų fikcinių personažų likimas tapo nacionaline naujiena.
Daug įdomių dalykų sužinojau dėka to, kad „Sekso ir miesto“ visata buvo prikelta iš naujo. Prie to prisidėjo patys kūrėjai. Savo socialiniuose tinkluose, tinklalaidėse jie atskleidė intriguojančias, ne visiems žinomas detales. Pavyzdžiui, kad „Seksas ir miestas“ buvo lipdomas iš tikro gyvenimo: beveik kiekviena istorija nutiko kažkam iš komandos pažįstamų ar draugų.
„Seksas ir miestas“ buvo lipdomas iš tikro gyvenimo: beveik kiekviena istorija nutiko kažkam iš komandos pažįstamų ar draugų.
Kad Cynthia Nixon vos per plauką tapo Miranda – kūrėjai ją svarstė, bet delsė, todėl jos agentė skambino jiems kone kas valandą ir verkdama kartojo: „Jūs ją prarasit.“ Arba kad filmo scenoje, kur Šarlotę ištinka diarėja, nuoširdų ketvertuko juoką išprovokuoja M. P. Kingas, stovėdamas prie operatoriaus ir rėkdamas: „Šūdas šūdas šūdas, pau pau pau.“
Bet grįžkime prie egzistencinių klausimų.
Ar netobulas tęsinys gali nubraukti tai, ką jautėme žiūrėdami originalą? Gali – jei tikime, kad paskutinis saldainis prieš mirtį nulemia viso gyvenimo skonį.
Tai kodėl viską reikėjo nužudyti staiga? Kaip sakė mano gerai pažįstamas prodiuseris: „Kartais, kad vėl pradėtum galvoti, turi nusipjauti ranką“.
