Dabar populiaru
Publikuota: 2012 rugsėjo 6d. 18:39

Lenkų kino savaitėje – naujų filmų puokštė ir specialioji kino programa

Filmas „Mano dviratis“
Kadras iš filmo / Filmas „Mano dviratis“

Šiemet jau dvyliktą kartą rugsėjo 13-19 dienomis vyksiančios Lenkų kino savaitės rengėjas Lenkijos institutas Vilniuje surinko įdomią programą, kurioje žiūrovai pamatys aukšto įvertinimo Lenkijoje ir užsienyje jau spėjusius sulaukti filmus, naujus kūrinius, kurių premjeros gegužę įvyko Lenkijos filmų festivalyje Gdynėje bei retrospektyvinę programą „Siurrealizmas lenkų kine“.

Lenkų kino savaitę atidarys 1936 metais ekranuose pasirodęs Józefo Lejteso filmas „Barbora Radvilaitė“ („Barbara Radziwiłłówna“), kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė tarpukario lenkų kino legenda Jadwiga Smosarska. Šis filmas savo laiku sumušė lankomumo rekordus ir buvo laikytas istorinio kostiuminio reginio etalonu. Nors filmo siužetas ir neatitinka istorinės tiesos, tačiau melodramatiška istorija apie didelę ir pasiaukojamą meilę nesensta. Filmą pristatys Lenkijos nacionalinės filmotekos, kurioje saugoma kopija, direktorius Tadeuszas Kowalskis.

Ne tokią seną istoriją primins Waldemaro  Krzysteko filmas „80 milijonų“ („80 milionów“, 2011). Paskutiniais metais lenkų kinematografininkai tarsi iš naujo kuria 7-ojo dešimtmečio pasipriešinimo ir  „Solidarumo“ mitą, naudojasi skirtingų žanrų ir stilių konvencijomis.

Sėkmingai šią temą  plėtoja „80 milijonų“ („80 milionów“) – pasakojimas apie tai, kaip trys Silezijos „Solidarumo“ aktyvistai, net ir visą parą sekami saugumiečių, 1981-ųjų rudenį sugebėjo iš banko paimti milžinišką pinigų sumą, kuri, jau įvedus karinę padėtį, buvo panaudota pogrindžio veiklai. Tikra istorija filme perteikta kaip detektyvas, kuriame gausu ir komiškų, ir tragiškų motyvų, įsimena ryškūs antrojo plano personažai, dinamiškas pasakojimas.

Kitaip „Solidarumo“ temą plėtoja Prancūzijoje užaugęs ir kino mokslus baigęs Rafaelis Lewandowskis. Jo filmo „Kurmis“ („Kret“, 2011) išeities taškas – nuolat Lenkijos padangę drebinantys skandalai, kai buvę „Solidarumo“ veikėjai kaltinami bendradarbiavę su saugumu. Filmo herojus – trisdešimtmetis  Pavelas. Jo tėvas Zigmuntas buvo garsus Silezijos „Solidarumo“ veikėjas. Bet karjeros jis nepadarė ir sūnus su tėvu verčiasi tuo, kad pardavinėja iš Prancūzijos atvežtus dėvėtus drabužius. Vieną dieną laikraščiai išspausdina žinutę, kad Zigmuntas buvo saugumo agentas „Kurmis“, kuris pranešinėjo  valdžiai apie streikuojančius kalnakasius. Pavelas nusprendžia išsiaiškinti tiesą...

Tėvo ir sūnaus santykiai – ne vieno paskutinių metų lenkų filmo tema. Piotras Trzaskalskis filme „Mano dviratis“ („Mój rower“, 2012) rodo tris vienos šeimos vyrus – tėvą, sūnų ir anūką, kurie išsirengė į neįprastą kelionę – sugrąžinti iš namų pas mylimąjį pabėgusią žmoną, motiną ir močiutę. Kelionė į Suvalkų užkampį, kaip ir dera kelio filmui, pakeičia personažus.

Vlodekui, kurį suvaidino pasaulinio garso džiazo muzikantas Michałas Urbaniakas, gyvenime buvo svarbiausia muzika, moterys, alkoholis. Jo sūnus -  pianistas Pavelas (Artur Żmijewski) įsitikinęs, kad ekscentriškas tėvo būdas ir polinkis į alkoholį sugadino jo vaikystę. Pavelo sūnui Mačekui atrodo, kad vaikystėje juos su mama palikęs tėvas – beširdis egoistas. Kelionėje visi trys supranta, kad, nepaisant nieko, juos sieja gilūs jausmai. Trzaskalskis ir ankstesniuose filmuose nevengė sentimentalumo, „Mano dviratis“ – ne išimtis. Jausminga jo pabaiga privers susimąstyti ne tik apie sparčiai yrančius tradicinės šeimos ryšius.

Apie tai ir Leszeko Dawido filmas „Mano vardas Ki“ („Ki“, 2011), pernai Gdynės kino festivalyje atnešęs geriausios aktorės prizą Romai Gąsiorowskai. Jos herojė Kinga viena augina sūnelį, bet nori turėti viską ir iškart – pinigus, laisvę, meilę, triukšmingus vakarėlius, kurti šiuolaikinio meno projektus. Ji net nepagalvoja, kad toks gyvenimo būdas alina vaiką, kurį mergina, be abejo, myli. Gąsiorowska tiksliai suvaidino šiuolaikinę nuolat skubančią, visko trokštančią, draugus ir pažįstamus be sąžinės graužaties išnaudojančią, bet apie savo veiksmų pasekmes niekad nesusimąstančią moterį. Nes tam, kad susimąstytumei, reikia stabtelėti, apsižvalgyti aplink, o Ki tam visai neturi laiko.

Lenkų kino privalumas – įdėmus žvilgsnis į besikeičiančią tikrovę, mokėjimas įvardyti transformacijos laikotarpio socialinių permainų atneštas problemas. Ki – naujas personažas šių dienų lenkų kine. Toks, be abejo, ir Andrzejaus Barańskio filmo „Kunigaikštystė“ ( „Księstwo“, 2011) herojus Zbišekas. Jam dvidešimt. Iš kaimo kilusio vaikino laukė sportininko karjera, kurią nutraukę kelio trauma, jis metė teisės studijas. Zbišekas nenori grįžti į kaimą, kur jam prilipo Kunigaikščio pravardė, ir prisipažinti, kad yra nevykėlis. Vaikinas svajoja tapti poetu.

Vienas subtiliausių lenkų provincijos tyrinėtojų Barańskis šią jausmų ugdymo ir asmenybės brendimo dramą, sukurtą pagal autobiografinį Zbigniewo Masternako romaną, panardina į 10-ojo dešimtmečio realijas, kai socialinės permainos paliko žmonių sielose bene drastiškiausius pėdsakus. Režisierius tą laiką rodo kaip niekieno žemę, o filmo herojus atsiduria tarp senų ir naujų vertybių, tarp tradicinės ir naujos kultūros.

Maciejaus Żako filmas „Prekybos centras“ („Supermarket“, 2012) nukelia į vieną akivaizdžiausių šios transformacijos rezultatų, juk neatsitiktinai ne vieno filmo apie šių dienų Lenkiją veiksmo vieta tapo didžiosios parduotuvės. Żako filmo herojai – prekybos centro darbuotojai ir Naujųjų Metų išvakarėse į jį apsipirkti užsukę žmonės, aplink besisukiojantys vagys ir benamiai. Čia patenka ir dingsta namo keliaujantis juvelyras. Iš pradžių tikiesi komedijos, bet  režisierius rodo, kad tame kapitalistinio darbo pragare per vieną dieną (tiek trunka filmo veiksmas) gali įvykti viskas, net žmogžudystė. Kartu šis filmas – ir parabolė apie blogį, kuris tvyro visur, yra pasiekiamas ranka kaip ir prekė didžiuliame prekybos centre.

Małgorzatos Szumowskos filmo „Jos“ („Elles/Sponsoring“, 2011) herojė, kurią suvaidino Juliette Binoche, regis, turi viską. Ji dirba žurnale „Elle“, turi puikius namus, vyrą ir vaikus. Gavusi užduoti parašyti apie studentes, kurios už pinigus susitikinėja su turtingais vyrais, ji patiria, kad gyvenimas gali būti ir kitoks. Pokalbiai ir susitikimai su būsimo straipsnio herojėmis pakeičia žurnalistę – ji suvokia, kad išgyvena šeimyninio gyvenimo krizę, turi problemų su sūnumis, kad nori gyventi kitaip. Visad šokiruoti mėgstanti režisierė filme nevengė atvirų erotinių scenų.
Kelios lenkų ir lietuvių televizijos žiūrovų kartos užaugo su nacius mulkinusiu šauniuoju žvalgu Hansu Klosu – serialo „Brangiau už gyvybę“ herojumi. Matyt, todėl Patryko Vegos filmas „Hansas Klosas – brangiau už mirtį“ („Hans Kloss. Stawka większa niż śmierć”, 2012) buvo sutiktas prieštaringai, juk į vaikystės prisiminimus nevalia kėsintis.

Ar Vegai pavyko pratęsti Kloso legendą, be abejo, kiekvienas spręs savarankiškai.  Naujojo filmo veiksmas nukelia į 1945-ųjų Kenigsbergą. Į jį lenkų žvalgybininką Hansą Klosą (Tomasz Kot) atveda nacių pagrobto gintaro kambario paieškos. Į intrigą įveltas ir amžinas Kloso priešas – Hermanas Bruneris (Piotr Adamczyk), ir gražuolė Elza (Marta Żmuda Trzebiatowska), kurią nori apsaugoti Klosas. Filme pasirodo ir kadaise pagrindinius protagonistus suvaidinę Stanisławas Mikulskis bei Emilis Karewiczius.

Mažiesiems žiūrovams skirtas 3D technologija sukurtas Martino Clappo, Geoffo Lindsey, Dorotos Kobielos  filmas „Skraidanti mašina“  („Latająca maszyna“, Lenkija, Kinija, Norvegija, 2011). Jis sukurtas specialiai Fryderiko Chopino metams. Pirmojoje animacinėje filmo dalyje du vaikai randa seną fortepijoną, kuriame slypi Chopino siela. Ji ir paverčia fortepijoną skraidančia mašina. Magiškas instrumentas kartu su vaikais leidžiasi kelionėn po Europą. Antrosios vaidybinės filmo dalies herojai – motina su  vaikais žiūri filmą, o jiems akompanuoja kinų pianistas Lang Lang. Visus keturis personažus netrukus vėl įtraukia pasaka, kurią jie ką tik žiūrėjo.

Specialiojoje programoje „Siurrealizmas lenkų kine“  bus parodyta iškilių lenkų animacijos kūrėjų  Waleriano Borowczyko, Jano Lenicos, Zbigniewo Rybczyńskio, Piotro Dumałos filmų programa; Brunono Schultzo prozos motyvais sukurta lenkų kino vizionieriaus Wojciecho Jerzy Haso „Klepsidros sanatorija“ „Sanatorium po Klepsydrą“, 1973), panardinsianti į sapnus ir išnykusį laiką; filosofinis disputas apie inteligento pasirinkimą – debiutinis rašytojo ir režisieriaus Andrzejaus Żuławskio filmas „Trečioji nakties dalis“ („Trzecia część nocy“, 1971); 2003 m. vieno originaliausių lenkų kino kūrėjų Piotro Szulkino ekranizuota Alfredo Jarry pjesė „Karalius Ūbas“ („Ubu Król“, 2003) ir jaunosios kartos režisieriaus Xawery Żuławskio „Lenkų-rusų karas“ („Wojna polsko-ruska“, 2009).

Per milijono žiūrovų tik Lenkijoje sulaukęs Agnieszkos Holland filmas „Tamsoje“ („W ciemności“, 2011) šiemet buvo nominuotas „Oskarui“ ir sulaukė net devynių Gdynės lenkų filmų festivalio apdovanojimų, tarp jų ir „Auksinių liūtų“ geriausiam filmui.

Tikrais faktais paremtas pasakojimas apie lenką Leopoldą Sochą, kuris Antrojo pasaulinio karo metais Lvovo kanalizacijos kanaluose 14 mėnesių slėpė iš geto pabėgusius žydus, išvengė filmams apie Holokaustą, deja, būdingų stereotipų.

„Tamsoje“ pasakoja apie žmogiškumo išbandymą. Pagrindinius filmo herojus – gelbėtoją ir jo globotinius – kankina abejonės, nuoskaudos ir baimė. Holland priverčia žiūrovus suvokti anų laikų realybę, kurią nulėmė išlikimo instinktas ir prisitaikymas. Tačiau „Tamsoje“ – tai ir universalus pasakojimas apie gėrį ir blogį, tamsiąją ir šviesiąją žmogaus puses.

Režisierė ir scenaristė Agnieszka Holland atvyks į Vilnių, kur susitiks su Vilniaus žiūrovais ir surengs meistriškumo kursus kino specialybių studentams. Jos filmas uždarys Lenkų kino savaitę.

Daugiau informacijos: www lenkijosinstitutas.lt

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės