Dabar populiaru
Publikuota: 2020 liepos 11d. 15:57

Lietuvės filmas „Išgyventi vasarą“ pakerėjo reiklią Romos publiką

„Išgyventi vasarą“
Organizatorių nuotr. / „Išgyventi vasarą“

Vienoje įspūdingiausių kino salių Italijoje – Casa del Cinema Villa Borghese parke Romoje po atviru dangumi – šiltą liepos vakarą buvo pristatytas lietuvių režisierės Marijos Kavtaradzės „Išgyventi vasarą“. Filmas ne tik sužavėjo publiką, bet ir atvėrė duris lietuviškam kinui.

Marija Kavtaradzė (29 m.) vadinama viena talentingiausių jaunosios kartos lietuvių režisierių. Jos debiutinis filmas „Išgyventi vasarą“, paliečiantis delikačią psichinės sveikatos temą, sulaukė kino kritikų liaupsių ir publikos susižavėjimo. Abejinga neliko ir reikli Romos publika.

Pristatydamas M.Kavtaradzės debiutinį ilgametražį, Casa del Cinema vadovas Giorgio Gosetti sakė, kad labai didžiuojasi galimybe leisti Romos publikai paragauti lietuviško kino.

„Manau, lietuviškas kinas yra viena didžiausių staigmenų pastarojo meto pasaulio kinematografijoje. Mane ypač stebina liečiamų temų rimtumas ir fantastiškas lengvumas, ironija, žmogiškumas, šiluma, poezija, su kuria lietuviai režisieriai pasakoja universalias, visus liečiančias istorijas“, – sakė G.Gosetti.

Italų kino kritikas ir žurnalistas Boris Sollazzo pabrėžė, kad „lietuviškas kinas turi tą melanholišką ir autoironišką gramatiką, kurios Italija nelabai pažinojo ir kurios trūksta daugybės šalių kinui.“

„M.Kavtaradzės filmas yra tiesiog nuostabus, pateikia kitokią viziją, naują būdą pasakoti kiną, – sakė B. Sollazzo. – Šiame pasakojime on the road režisierė paliečia temą taip jautriai, taip emociškai giliai, kad tiesiog neįmanoma išlikti abejingu, o tas režisierės naudojamas lengvumas tampa nenugalimai stipriu empatijos varikliu.“

Lietuvių režisierės filmo peržiūrą Romoje surengė Lietuvos kino centras, Lietuvos kultūros institutas ir Lietuvos Ambasada Italijoje.

Pristatydamas renginį Lietuvos ambasadorius Italijoje Ričardas Šlepavičius sakė, kad „filmas – itin taiklus šiuo romietiškos vasaros ir pandemijos metu, nes pasiunčia daug žinučių, kurias dabar galima išgirsti kitoje šviesoje.“

„Brangieji, išgyvenusieji karantiną, išgyvensime ir šią vasarą“, – filmo pavadinimą su nauja realybe šmaikščiai supynė ambasadorius.

Pauliaus Jurkevičiaus nuotr./Ričardas Šlepavičius
Pauliaus Jurkevičiaus nuotr./Ričardas Šlepavičius

Pagrindinė filmo peržiūros organizatorė, Lietuvos kultūros atašė Italijoje Laura Gabrielaitytė-Kazulėnienė džiaugėsi, kad renginys pranoko lūkesčius.

„Yra smagu, kad lietuviai visada tokie solidarūs, visada ateina, palaiko. Tačiau šįkart ypatingai smagu, kad atėjo labai daug kultūros žmonių, šiuolaikinio meno kuratorių, kitų sričių festivalių, muziejų vadovai ir labai daug italų“, – pavykusiu renginiu džiaugėsi kultūros atašė.

„Išgyventi vasarą” pristatymas po Romos dangumi buvo tik įvadas į Lietuvos kino festivalį „Lithuanian Film Days“, dėl pandemijos nukeltą į kitų metų rudenį. Panašu, kad M.Kavtaradzės filmas buvo puikus delikatesas, italų tarpe sukėlęs didelį susidomėjimą lietuvių kinu.

„Atsiliepimai po filmo buvo labai geri. Žmonės sakė, kad buvo labai įdomu, kad labai patiko, kad labai netikėta, stėbėjosi, kad tokia jauna režisierė, tai kaip čia taip įmanoma, kaip čia toj Lietuvoj taip nutinka, kad tokios jaunos moterys tokius filmus kuria“, – pasakojo L.Gabrielaitytė-Kazulėnienė.

Lietuva besidominti ir jai skirtą portalą Lithuanianstories sukūrusi italų fotografė ir žurnalistė Marina Macrì sakė, kad „Išgyventi vasarą“ yra vienas tų filmų, kuriuos būtina pamatyti.

„Išgyventi vasarą“ yra vienas tų filmų, kurie išlieka viduje. Nors ir paliečia tokią sudėtingą temą kaip psichinės ligos su visu tokios nevienalytės temos sudėtingumu, pagrindinių herojų kova su liga pasakojama taip jautriai ir kartu su žiupsneliu ironijos ir vilties“, – po filmo įspūdžiais dalinosi M. Macrì.

Organizatorių nuotr./Kadras iš filmo „išgyventi vasarą“
Organizatorių nuotr./Kadras iš filmo „išgyventi vasarą“

Italų žurnalistės ir fotografės teigimu, emocinį potyrį sustiprina ir režisierės gebėjimas istoriją pasakoti, emocijas ir net fizinę būseną perteikti vaizdais.

„Visos filmo scenos – lyg prigesintomis spalvomis, dažnai pirmame fone išryškinami herojų veidai, išraiškos, žvilgsniai, o tai dar stipriau paryškina temos sudėtingumą. Tai padeda žiūrovui labiau įsijausti, tarsi kartu su filmo herojumi žvelgti pro automobilio langą į tai, kas vadinama „normalumu“ ir tuo pačiu susimąstyti apie patį „normalumo“ apibrėžimą“, – emocijomis dalinosi M. Macrì.

Mergaitę iš Lietuvos vaikų namų įsivaikinusi italė profesorė Donatella Scatena sakė, kad filmas ją tiesiog pakerėjo.

„Man atrodė lyg pati būčiau filme, o tokios sunkios temos pasakojimas su tokiu lengvumu mane tiesiog sugraudino. Išgyvenau tikrą emocijų bangą“, – sakė D. Scatena.

Italijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Elzė Simonkevičiūtė-Di Meglio pasakojo, kad lietuvių režisierės filmas Romoje paliko dvigubą emocinį užtaisą.

Organizatorių nuotr./Kadras iš filmo „išgyventi vasarą“
Organizatorių nuotr./Kadras iš filmo „išgyventi vasarą“

„Vien tai, kad Romos širdyje, nuostabiame parke, milžiniškame ekrane galima buvo pamatyti lietuvišką filmą, jau yra neįkainojamas malonumas. Tačiau dar gilesnes emocijas paliko pats filmas. Papasakoti tokią sudėtingą, netgi tragišką istoriją šitaip giliai, kad net šiurpas eina, bet kartu su tokiu humoru, kad leipsti juokais, manau, yra neeilinis gabumas“, – sakė E. Simonkevičiūtė-Di Meglio.

Lietuvė prisipažino, kad ne tik ji, bet ir daugelis žiūrovų susitapatino su vienu ar kitu filmo personažu ir gavo peno pamąstymams apie gyvenimą, ryšį su žmonėmis, vienatvę, depresiją ir bendravimo svarbą.

„Buvo tikra šventė: pati aplinka, parkas, daug žmonių, visi tokie gražūs, vasariška atmosfera. Grįžau namo praturtinta ir pakylėta. Manau, šis filmas puikiai užkabino italų publikos dėmesį kitų metų lietuviško kino festivaliui“, – sakė Italijos lietuvių lyderė.

Būtent tokios publikos reakcijos tikėjosi filmo scenarijaus autorė ir režisierė M. Kavtaradzė.

„Pati nesu buvusi Romoje, bet Italiją labai myliu, – portalui ITLIETUVIAI.IT sakė M.Kavtaradzė, kurios filmas jau buvo rodytas dviejuose festivaliuose Italijoje – Lecce mieste vykusiame Europos kino festivalyje netgi gavo žiūrovų simpatijų prizą, o Italijos „Riviera International film festival“ gavo specialų Sky tv prizą, dėl to ateityje turėtų būti rodomas Italijos Sky televizijoje. – Tikiu, kad Romoje žiūrovai dar reiklesni. Italija mane žavi savo kultūra ir, žinoma, kinu. Labai mėgstu režisierius Michelangelo Antonioni ir dabar kuriančius Alice Rohrwacher ir Luca Guadagnino. Italai turi gebėjimą vaizdu perteikti būseną ir, atrodo, net fizinius potyrius. Labai džiaugiuosi, kad filmas rodomas Romoje. O taip pat visada smagu žinoti, kad filmas gali suburti vietos lietuvius.“

„Socialus marketingas“ nuotr./Marija Kavtaradzė
„Socialus marketingas“ nuotr./Marija Kavtaradzė

- Ką norėtum, kad pažiūrėję „Išgyventi vasarą“, žiūrovai išsineštų su savimi namo?

- Man patiko neseniai daug kur skambėjusi mintis, kad empatija yra kaip raumuo, kurį reikia treniruoti. Tai, tikriausiai, to ir norėčiau, kad žiūrovas pajustų bent lašeliu daugiau empatijos – tiek kitam, kuris galbūt šalia kenčia, tiek sau pačiam.

- Marija, filme palieti psichinės sveikatos temą. Iš kur dėmesys tokiai delikačiai, dažnai net tabu laikomai, nepopuliariai temai?

- Manau, kad pati tema yra aktuali tiek Lietuvai, tiek pasauliui apskritai. Apie psichines ligas kalbama vis drąsiau ir atviriau – žmonės jau daugiau dalinasi savo patirtimis ir ieško pagalbos. Man norėjosi ieškoti ribos tarp to, ką mes laikome „normalumu“ ir „nenormalumu“, kalbėti apie žmonių ryšius ir kokie jie yra svarbūs gydymo procese, taip pat apie laviravimą tarp gyvenimo ir mirties.

- „Išgyventi vasarą“ sulaukė liaupsių tarptautiniuose kino festivaliuose, yra pripažintas geriausia Baltijos šalių kino juosta, festivalio „Kino pavasaris“ žiūrovai jį išrinko geriausiu lietuvišku filmu, Lietuvos žiniasklaidoje vadinams vienu iš nedaugelio gerų lietuviškų filmų. Toks įvertimimų lietus… Koks jausmas?

- Žinoma, bet koks įvertinimas labai smagus ir svarbus. Manau, visiems kūrėjams gera, kai juos įvertina. Išties, dėl kelių priežasčių. Pirma, įvertinimas yra viešinimas, o viešinimas teikia vilties, kad filmą pamatys daugiau žmonių, tas man labai svarbu, juk, darau filmus galvodama apie žiūrovą ir man svarbu, kad filmas jį pasiektų. Kitas dalykas, visuomet smagu dėl komandos. Smagu, kai žmonės, kurie kartu kūrė filmą irgi gali džiaugtis filmo sėkme, jausti, kad sunkus jų darbas yra įvertintas.

Organizatorių nuotr./Kadras iš filmo „išgyventi vasarą“
Organizatorių nuotr./Kadras iš filmo „išgyventi vasarą“

- O kokios viltys buvo rašant filmo scenarijų, kuriant filmą? Ar tikėjaisi sulaukti tokios sėkmės?

- Kuriant filmą visuomet lydi nerimas – ar filmas bus suprastas, ar atras savo žiūrovą. Baisu leisti sau pasvajoti apie sėkmę, bet žinoma, kad stengiuosi, dirbu geriausiai kaip tuo metu galiu ir tikiuosi, kad pavyks. Visgi, tas tikėjimasis visada maišosi su baime, tad geriausia tiesiog visą energiją sutelkti į kūrybinį procesą.

- Kalbi apie baimę. Ji – toks dažnas palydovas ką nors darant, o dažnai dar ir prieš darant. Žmones kausto baimė, kad nepatiks, nesupras, nepasiseks ir begalė kitų, o dar ir vidinis kritikas… Kaip tau sekasi susitvarkyti su baimėmis?

- Išties, baimės kuriant yra labai normalus dalykas. Manau, kad su jomis nesitvarkau ar bent jau nesitvarkau labai gerai. Tiesiog bandau sau neleisti kažko nedaryti dėl to, kad bijau. Aš tą baimę bandau priimti kaip natūralų palydovą kūryboje. Išties, ji gali būti ir naudinga, nes jeigu bijai, reiškiasi kažkuo rizikuoji, o jeigu kažkuo rizikuoji, yra vilties, kad pasiseks.

- Vilniaus kino festivalis „Kino pavasaris“ tavo filmą apibendrina kaip šiltą ir jaudinančią istoriją, „kuri – kaip ir vasara – kupina šviesos, netikėtumų ir vilties, kad viskas yra įmanoma…“ Ar tai – tavo požiūrio į gyvenimą atspindys?

- Galbūt, man viltis yra lygu tikėjimui. Tačiau net ir šiame filme, kaip ir būna gyvenime, viltis nuolat balansuoja ant išlikimo ir neišlikimo ribos. Po filmo žiūrovai dažniausiai pasidalina į dvi dalis – vieniems filmas atrodo su viltinga pabaiga, kitiems – visai beviltiška.

- Filme skirtingų charakterių personažai atranda tarpusavio ryšį ir padeda vienas kitam stoti į kovą su vidiniais demonais. Kaip tau sekasi rasti tą ryšį? Su kokiais demonais kovoji kaip režisierė ir kaip žmogus?

- Man tai nuolatinis mokymasis – priimti žmones, atrasti bendrą kalbą su skirtingais žmonėmis. Tiek kūryboje, darbe, tiek gyvenime.

Savų demonų turiu užtektinai, galbūt savo kūryboje pamažu juos ir nagrinėsiu.

- Vienas iš trijų filmo herojų, Paulius, sako: „O jeigu aš nesergu? O jeigu aš esu tiesiog labai chujovas žmogus?“ Ar tau pasitaiko tokia mintis?

- Labai džiaugiuosi, nes ši frazė įstrigo ne vienam žiūrovui, man vis sakydavo, kad ji labai palietė. Ypač žmones, kurie yra susidūrę su psichinėmis ligomis. Šis klausimas man nuskamba labai skaudžiai ir tikrai, juk išties psichinės ligos yra nematomos ir kartais gali pats suabejoti „ar tikrai sergi“.

Man ši mintis taip pat yra artima ir nors dažnai nepritariu tam, ką kalba mano personažai, galiu juos suprasti.

- Italijoje, kuriai koronavirusas kirto dramatiškai ne tik aukų skaičiumi ir ekonominiais rodikliais, bet ir psichologiškai, karantino metu buvo itin populiarios frazės „viskas bus gerai“, „viskas praeis“. Tavo filme ne tik girdimos, bet ir jaučiamos šios frazės. Tiki, kad viskas praeis? Viskas bus gerai?

- Ir taip, ir ne. Aš manau, kad viskas nebus gerai, nes niekada ir nebuvo gerai. Net jeigu grįžtume į lygiai tą patį tašką, kuriame buvome prieš pandemiją, negalėtume sakyti, kad viskas gerai. Bet ir tikiu, kad viskas praeina. Gal keistai nuskambės, bet mane labiau teigiamai nuteikia pesimizmas. Kai pasakau sau, kad viskas nėra gerai ir, kad viskas anksčiau ar vėliau bus blogai, man gyventi yra ramiau, nei liepiant sau tikėti, kad viskas tuoj susitvarkys ir bus gerai.

Roberto Daškevičiaus ir Audriaus Solomino nuotr./Filmo „Išgyventi vasarą“ pristatymo akimirkos
Roberto Daškevičiaus ir Audriaus Solomino nuotr./Filmo „Išgyventi vasarą“ pristatymo akimirkos

Man nėra priimtina pozityvumo filosofija ir skatinimai gyventi išsišiepus. Man atrodo, kad pyktis, nerimas, nepritarimas esamai situacijai yra daug geresni varikliai kūrybai. O ir gyvenimui, manau, visai gerai neturėti per didelių lūkesčių.

- Dalis už filmą surinktų lėšų bus skirtos „Jaunimo linijai“. Ar mes, lietuviai, apskritai žmonės, labai sergame?

- Manau visi smarkiai sergame visame pasaulyje. Vieni apie tai kalba daugiau, kiti mažiau. Aš matau daug problemų, viena iš jų yra didėjanti vienatvė. Kažkur netgi girdėjau tokią savoką kaip „vienatvės epidemija“. Tai mane ir gąsdina ir liūdina ir tuo pačiu labai domina. Apie tai ir kuriu.

- O kaip išvis atsidūrei režisierės kailyje?

- Nuo ankstyvos paauglystės mėgau žiūrėti filmus, taip pat su sese (dramaturge ir aktore Tekle Kavtaradze) aktyviai vaikščiodavome į spektaklius. Pamenu, dar vienuolikos metų perskaičiau vieną knygą, kuri padarė labai didelį įspūdį ir savo užrašų knygelėje piešiau planelius, kaip kai kurios scenos iš knygos atrodytų filme.

Baigiant mokyklą, jau buvau ne vienerius metus lankiusi tiek teatro, tiek kino būrelius ir neabejojau savo pasirinkimu. Stodama parašiau vieną variantą – vaizdo režisūra. Tuo metu jau buvau tikra, kad noriu mokytis kino kūrimo.

- Marija, įsivaizduok save paskutinėmis tavo gyvenimo valandomis. Ką norėtum prisiminti atsigręžusi atgal į nugyventą kelionę? Atleisk, jei makabriškai skamba, bet ką norėtum, kad apie tave parašytų nekrologe?

- Kažką labai paprasto. Labiausiai džiugina ne pasiekimų vardinimas, bet tiesiog komplimentas tau kaip žmogui. Jeigu kažkas galėtų pasakyti, kad buvau paprastas žmogus ir gal net sugebėjau kažkuo padėti, tai būtų labai geras įvertinimas.

- Grįžkime į dabartinę gyvenimo kelionę. Filme veiksmas vyksta būtent kelionėje, kuri, kaip sako filmo pristatymas, virsta pirmuoju žingsniu pasveikimo link. Ar tu daug keliauji? Kas kelionė yra tau?

- Su filmu teko aplankyti daug šalių, daug skirtingų festivalių. Nesu labai didelė turistė, mėgstu nukeliavusi kur nors tiesiog apsimesti, kad ten gyvenu – vaikštinėti, dirbti, sėdėti kavinėse. Dažniausiai, nelakstau po „reikiamas aplankyti vietas“, o tiesiog mėgaujuosi tuo laiku kitoje vietoje. Tam, aišku, tobulai tinka Italija.

Labai laukiu, kada keliauti bus paprasčiau ir galėsiu vėl apsilankyti Italijoje. Mano pusseserė gyvena Palerme, Sicilijoje. Nuostabus miestas, kuriame lankiausi kaip tik baigusi filmuoti šį filmą. Visada, kai norisi poilsio, įsivaizduoju save Italijoje (šypsosi). O dabar dar ir turiu gražią progą – aplankyti neseniai gimusią savo sicilietę-lietuvę dukterėčią.

Ačiū, Marija. Tuomet, iki pasimatymo Italijoje!

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Atradimai virtuvėje

Skanumėlis
Skanumėlis

Esports namai

URBAN˙/