Maištingų kinomanų džiaugsmui, L.Andersono filmas „Jeigu...“ („If...“) svečiuosis ir šių metų „Kino pavasaryje“. Jis įtrauktas į Jeano Vigo kūrybiniam indeliui pagerbti skirtą retrospektyvą „Viva Vigo“, kuri sudaryta ne tik iš keturių restauruotų J. Vigo juostų, bet ir filmų, įkvėptų šio kino revoliucionieriaus darbų. L.Andersonas filme „Jeigu...“ inspiracijos sėmėsi iš trumpametražio J.Vigo filmo „Nulis už elgesį“ („Zéro de conduite“, 1933), Prancūzijoje uždrausto net iki 1945 m. dėl radikalios kritikos apie šalies švietimo sistemą. Vieną pagrindinių vaidmenų „Jeigu...“ atlieka tik vėliau „Prisukamo apelsino“ žvaigžde tapęs Malcolmas McDowellas.
Egzotiška režisieriaus L.Andersono priešistorė prasideda Indijoje. Lindsey gimė tuometėje Britanijos kolonijoje, kur škotų kilmės tėvas atliko karinę tarnybą. Kontrastais neapsiriboja tik kūrėjo vaikystė – vėlesnė patirtis leido iš arčiau patyrinėti kriptografo profesiją Antrojo pasaulinio karo metu, ne tik studijuoti, bet ir leisti filmų kritikai skirtą žurnalą Oksfordo universitete, kurti dokumentinius filmus, apimančius daug temų – nuo darbininkų kasdienybės įamžinimo iki vaizdų iš popgrupės „Wham!“ koncertinio turo po Kiniją, režisuoti spektaklius Londono teatrams bei inicijuoti „Laisvojo kino“ judėjimą, siekusį kamera kurti poeziją. Vis dėlto didžiausio susidomėjimo sulaukęs kaleidoskopiško gyvenimo rezultatas – pilnametražiai filmai, geriausiai žinomi Micko Traviso trilogijos vardu – satyra apie valstybines mokyklas „Jeigu...“, kelio filmas „Laimingas žmogus!“ („O, Lucky Man!“) ir kultinė juodoji komedija „Britanijos ligoninė“.
Neriant gilyn, L.Andersonas atsiskleidžia kaip sudėtinga ir prieštaravimų kupina asmenybė – tai žmogus, kuriam, prireikus pagalbos, galėjai paskambinti vidury nakties, taip pat į kompromisus nesileidžiantis karštakošis, sukeldavęs daug konfliktų ir sunkiai priimdavęs kritiką, režisierius, nuoširdžiai mylimas savo kolegų ir labai mėgstantis apkalbas, nesuprastas talentas, kurį scenaristas Davidas Storey apibūdina kaip kūrėją, sunaikinusį kiekvieną savo sėkmės šansą ir kartu labai jos troškusį, homoseksualas, laikęsis celibato, o vidinį konfliktą dėl lytinės orientacijos pavertęs varomąja jėga filmuose reikšti socialinę kritiką.
Kas įkvėpė kontroversiškai vertinamą režisieriaus kūrybą? L.Andersonas inspiracijos, kaip ir charakteris bei veikla, itin eklektiškos – meno kritikos srityje autoritetu laikė britų žurnalistą, prozininką, romanų „Gyvulių ūkis“ ir „1984-ieji“ autorių George‘ą Orwellą, kurti filmus mokėsi iš minėto poetinio realizmo kine pradininko prancūzo Jeano Vigo, avangardinio siurrealizmo krypties atstovo Luis Buñuelio ir Holivudo aukso amžiaus vesternų kūrėjo Johno Fordo. Taip pat L. Andersonas labai nemėgo amerikietiškų Alfredo Hitchcocko filmų bei komercinio britiško kino.
Žinomiausią L. Andersono filmą „Jeigu...“ įkvėpusi protesto dvasia lydėjo ne tik rašant scenarijų. Nors produkcija atsirado režisieriui sulaukus 45-erių, ši juosta itin jaunatviška – joje perteikiama pagrindinio veikėjo Micko Traviso ir dviejų jo draugų patirtis internatinėje mokykloje, išsivystanti į liberalaus individualumo kovą su tradicijomis besivadovaujančia sistema. „Jeigu...“ nufilmuotas Čeltnamo koledže, buvusioje L.Andersono mokymosi įstaigoje, – kad į konservatyvią mokyklą būtų įleisti ne tik chaotiški paaugliai, bet ir juos fiksuojančios kameros, reikėjo parašyti 40-ties puslapių netikrą scenarijų, kuriame buvo nupieštas daug taikesnis siužetas.
Nors išaiškėjus tiesai koledžo administracija entuziastingai nepriėmė juostos, vietoj jų tai padarė ir kino mylėtojai, ir jo kūrėjai – režisierius Stanley Kubrickas, „Jeigu...“ peržiūrėjo penkis kartus ir pagrindinį filmo aktorių Malcolmą McDowellą pasirinko įkūnyti Charleso Burgesso romano „Prisukamas apelsinas“ ekranizacijos antagonistą Aleksą, kurio charakteris toliau tęsia asmeninės laisvės ir sistemos priešpriešos temą.
Turbūt geriausiai šį prieštaringą britų talentą galima apibūdinti jo paties žodžiais: „Kovoti, – vadinasi, įsipareigoti, tikėti tuo, ką sakai, ir sakyti tai, kuo tiki. Tai taip pat reiškia būti vadinamam sentimentaliu, neatsakingu, išpuikusiu, radikaliu ir pasenusiu.“ Pasibaigusio galiojimo genijus ar sentimentalus anarchistas? Kiekvieno atsakingo žiūrovo pareiga – įvertinti kultinę kino personą Lindsay Andersoną.
Daugiau apie filmą skaitykite čia, o plačiau apie retrospektyvą „Viva Vigo“ skaitykite čia.
