Dabar populiaru

Naujausios

Publikuota: 2017 vasario 6d. 18:56

Martino Scorseses „Tyla“: apie kančią kaip paveiksliuką

Andrew Garfieldas ir Shin'ya Tsukamoto dramoje „Tyla“ 15min recenzija
Kadras iš filmo / Andrew Garfieldas ir Shin'ya Tsukamoto dramoje „Tyla“

Martino Scorseses filmo „Tyla“ (Silence) personažai, du XVII a. portugalų jėzuitai, netiki gandais, jog jų mokytojas tėvas Ferreira Japonijoje atsimetė nuo bažnyčios, todėl ryžtasi keliauti į katalikams nesvetingą kraštą, kuriame už uždraustos religijos išpažinimą gresia kankinimai ir mirtis.

Rodriguesas (akt. Andrew Garfieldas) ir Garupė (akt. Adamas Driveris) bei tėvas Valignano (akt. Ciarán Hinds) išeina iš bažnyčios ir leidžiasi laiptais – operatoriaus Rodrigo Prieto kamera pakyla aukštyn, o žiūrovai akimis seka tris juodai apsitaisiusias figūras, keliaujančias iš vieno ekrano krašto į kitą. Tai – žvilgsnis iš viršaus, iš tolimos, kone dieviškos perspektyvos, reikalingos filmui apie tikėjimą ir jo išbandymus.

Ilgus metus svajojęs apie Shusaku Endo romano „Tyla“ ekranizaciją, M.Scorsese ją sukūrė tik 2016 m. ir taip papildė savo filmų apie tikėjimą kraitį – 1988 m. režisierius pristatė „Paskutinį Kristaus gundymą“ (The Last Tempation of Christ), o 1997 m. kino teatruose pasirodė „Kundun“. Šįkart M.Scorsese pasakoja apie budizmo ir krikščionybės opoziciją izoliacinę politiką vykdančioje Japonijoje, tačiau tikėjimo ir moralės dilemos čia suprastinamos iki nuspėjamo pamokslo bei tradicinės naratyvinės schemos, kurioje sutinkame ir Kristų, ir Judą.

Pirmojo vaidmuo atitenka Rodriguesui, kurio purių garbanų nesuvelia nei oro sąlygos, nei sėdėjimas tarp kalėjimo sienų. Nuoga krūtine, ilgais plaukais ir su ašaromis akyse – A.Garfieldo personažas, įtikėjęs savo kankinio role, net ikonografiškai primena Jėzų. Kai inkvizitorius Rodrigueso tikėjimą bando palaužti ne kankindamas jį patį, o priversdamas stebėti besikankinančius japonų krikščionis, Rodriguesas tik dramatiškai užverčia galvą – apmaudu, jog mūsų žvilgsnis nukreipiamas į egzaltuotą, teisuolišką ir plokščią personažą, kurio kančia įkūnijama besiblaškymu po kadrą, kai savo herojaus vidinius virsmus meistriškai atskleidžiantis A.Driveris iš ekrano dingsta filmui net neįpusėjus.

Nuoga krūtine, ilgais plaukais ir su ašaromis akyse – A.Garfieldo personažas, įtikėjęs savo kankinio role, net ikonografiškai primena Jėzų.

Judo vaidmenį atlieka vietinis katalikas Kichijiro (akt. Yôsuke Kubozuka), nuolat tikėjimo atsižadantis ir vėl prie jo grįžtantis, tiesiogine ir perkeltine prasme religiją išduodantis personažas. Naivi, net savotiškai vaikiška Kichijiro kaltės ir nuodėmių atleidimo interpretacija yra vienas labiausiai pavykusių filmo motyvų, kurio komizmas ir gelmė apie tikėjimo išbandymą pasako daugiau nei tiesioginis Rodrigueso kreipimasis į Dievą ar formalūs teologiniai disputai, kylantys tarp katalikų ir budistų.

„Tyla“ stebina savo dekoratyvumu, atpažįstamu ne tik siužetinėje linijoje. Štai du anglakalbiai aktoriai vaidina portugalus. Ir kalba angliškai net ir tarpusavyje, tik su juokingu akcentu. Pabėgimą nuo šios pasenusios Holivudo tradicijos galėtų pasiūlyti vizualinė filmo pusė, tačiau nors operatorius R.Prieto siūlo paganyti akis į pribloškiančio grožio kompozicijas, žiūrovų rimtį išbalansuoja perdėm skaitmeninis vaizdas, siurbte išsiurbiantis kadro gylį, o drauge ir galimybę patikėti iliuzija. Sunku tikėti kančia, kai supranti, jog žiūri tik į kančios paveiksliuką.

Per beveik tris valandas trunkančią ir savojo ritmo vis nerandančią „Tylą“, žiūrovas turėtų būti tikras tik dėl vieno – kova už savo tikėjimą, net ir lydima dvejonių ir klaidų, veda į priartėjimą prie Dievo.

Neišduodant filmo finalo, būtina paminėti, jog M.Scorsese kuria savotišką opoziciją tarp religijos ir tikėjimo kaip vidinio, neinstitucionalizuoto pasirinkimo – tiesa, ne todėl, kad mato galimą moralinę dilemą, kurią kuria misionieriška veikla ar abiejų pusių noras kovoti prieš kito tikėjimą, bet dėl to, kad taip susiklosto aplinkybės. Kitaip tariant, šioji skirtis yra ne vidinė, o padiktuota iš viršaus – tai priverčia prisiminti filmo pradžioje Rodrigueso ištartą frazę, jog iš slapta melstis išmokusių japonų veidų neįmanoma nieko perskaityti. Ši taisyklė ima galioti ir Japonijoje užsibuvusiems misionieriams, kurių išorinis būvis nebūtinai sutampa su jų vidiniais išgyvenimais, tačiau paskutinioji filmo scena, įkūnijantį riziką dėl religinio simbolio, o ne dėl paties tikėjimo, tarytum nubraukia šiuos svarstymus.

Per beveik tris valandas trunkančią ir savojo ritmo vis nerandančią „Tylą“, žiūrovas turėtų būti tikras tik dėl vieno – kova už savo tikėjimą, net ir lydima dvejonių ir klaidų, veda į priartėjimą prie Dievo. Tai – vienintelis atsakymas į visus filmo probėgšmais užduotus klausimus, ir būtent todėl tampa aišku, kodėl prie savojo tikėjimo gelmių artėjantys personažai prie žiūrovo išgyvenimų taip ir neprisiliečia.

VIDEO: M. Scorsese'ės drama TYLA. Kinuose nuo vasario 3 d.
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Žinau, ką renkuosi

Atnaujinkime namus

Video

Metas rinktis

Maistas

Laikas griliui

Išlaikyk atostogų ritmą

Remontas be nervų

Sveikata

Automobilių švaros centras AINAVA

Ryškiems įvarčiams

Pasaulis kišenėje

Sulčių nauda

Naujas regėjimas

Unicef vaikų bėgimas „Už kiekvieną vaiką“

Renginių gidas