Dabar populiaru
Publikuota: 2017 sausio 16d. 14:28

Mažoji kino forma yra labai stipri ir savarankiška meno kryptis

Kadras iš filmo „RašytaNerašyta“ (rež. Adrian Silisteanu)
Kadras iš filmo / Kadras iš filmo „RašytaNerašyta“ (rež. Adrian Silisteanu)

Pasakojama, jog kartą Ernestas Hemingvėjus susilažino su kitais rašytojais, kad sugebės sukurti vos šešių žodžių istoriją. Ji buvo tokia: „Parduodama: kūdikio bateliai. Niekada nenešioti.“ (angl. „For sale: Baby shoes. Never worn“). Ir nors iki šiol nėra patvirtinta, kad tai buvo tiesa, visgi į keletą žodžių sudėti įtaigų pasakojimą išlieka sudėtingu uždaviniu visiems kūrėjams.

Jau 11-ąjį kartą rengiamo Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio dalyviai – kino režisieriai – taip pat susiduria su šešių žodžių iššūkiu: kaip į ganėtinai trumpą filmą sutelkti tai, ką iš tiesų norisi pasakyti, kaip tai padaryti įtaigiai, kaip išnaudoti visą savo talentą, kaip išmokti vaizdo, žodžių ir minčių taupumo?

Apie Vilniaus tarptautinį trumpųjų filmų festivalį kalbamės su festivalio programos sudarytojais: festivalio meno vadove ir kino prodiusere Marija Razgute, kino režisieriumi Andriumi Blaževičiumi, kino kritiku Gediminu Kukta, kino projektų koordinatore Liuda Diržyte. Taip pat su VšĮ „Meno avilys“ atstove, kino istorike Lina Kaminskaite-Jančoriene, sudariusia naujai restauruotų Lietuvos režisierių dokumentikos programą „Lūžio kinas: 1988–1992“.

Programos sudarytojai šiais metais siūlo neišsigąsti ir nepraleisti eksperimentinių, avangardinių ir animacinių filmų, laužančių įprastą žiūrovų nuomonę apie tai, kas yra kinas ir koks jis turėtų būti.

– Dažnai pirminė prielaida, kuria remdamiesi žmonės susitinka su trumpaisiais filmais, yra ta, kad tai tėra studentiški, vaikiški darbeliai, kai jaunieji kūrėjai tik mokosi. Vėliau, išmokę, jie greičiausiai pereis prie ilgo metro filmų ir kurs tikruosius savo darbus. Ką jūs apie tai manote?

Liuda: Nelabai pritariu tokiam teiginiui. Galbūt tie, kurie taip galvoja, yra matę nedaug trumpų filmų. Nenustebčiau, jei tik online, o ne kino teatre. Mažoji kino forma yra labai stipri ir savarankiška meno kryptis. Nėra taisyklių, nustatančių, kad tik atitinkant tam tikrus kriterijus (išsilavinimo, ūgio, svorio, socialinės aplinkos ir t.t.) galima sukurti trumpą filmą, kuris bus paveikus, t. y. sugebės kalbėti su žiūrovo protu ar širdimi, o gal net su abiem dimensijomis vienu metu: įjungs smegenis, privers mąstyti bei sukels emocijų audrą. Tokių audringų filmų bus tikrai nemažai šių metų konkursinėje ir specialiosiose programose.

– Kuo teoriškai skiriasi ilgo ir trumpo metro filmas? Kaip skiriasi kūrėjo požiūris? Kokių kitų savybių reikia? Kaip skiriasi žiūrovo pozicija?

Liuda: Man asmeniškai nesiskiria niekuo. Galbūt trumpus filmus geriau žiūrėti todėl, kad jie greitai baigiasi. Jei filmo tema pasirodo neaktuali ir nelabai „kabina“, žinai, kad už kelių ar keliolikos minučių ji baigsis, ir po jo žiūrėsi visiškai kitokią istoriją. Tuo ir žavūs trumpų filmų seansai kino teatre – per pusantros valandos pamatai 6–7 skirtingus kūrinius, ir jie visi tave vienaip ar kitaip paliečia. O žiūrėdamas ilgametražį kankiniesi, jeigu neįdomu, arba nusispjauni į veltui išleistus pinigus ir išeini iš seanso.

Andrius: Manau, kad pagrindinis dalykas yra tam tikros minties „ištransliavimas“. Jeigu tavo idėjai reikia trumpojo filmo, tuomet kuri trumpąjį, o jei ne, tuomet – ilgąjį. Vienas islandų režisierius, išgarsėjęs keliais ypatingai trumpais filmais, kartą sukūrė ilgojo metro filmą: jo peržiūroje vienas žiūrovas taip pat paklausė panašaus klausimo, o režisierius atsakė, jog vienintelis skirtumas tas, kad reikia ilgiau dirbti, o šiaip – visiškai jokio.

Gediminas: Svarbus faktas yra tai, jog nuo praėjusių metų šis festivalis vadinasi nebe „Vilniaus kino šortai“, bet Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis. Taigi ir festivalis, ir, tikiu ir tikiuosi, mūsų mąstymas apie trumpametražį kiną jau išaugo iš „šortų“. Norėtųsi, kad nebeliktų tokių mažybinių pavadinimų kaip trumpuliai, trumpučiai, trumpukai, šortai. Nes jie prideda savotiško infantilumo ir nuolatos primena, kad trumpi filmai tėra studentų darbai, kad tai tik jaunas kinas ar „pabandymai“. Norime, kad festivalis augintų žiūrovo sąmoningumą, kad žiūrovai priimtų trumpus filmus kaip neatsiejamą ir labai įdomią kino dalį.

Kadras iš filmo/Kadras iš filmo „Žalesnė žolė“ (rež. Paul Briganti)
Kadras iš filmo/Kadras iš filmo „Žalesnė žolė“ (rež. Paul Briganti)

– Kokiu būdu filmai ateina iki festivalio? Kaip juos renkatės?

Marija: Yra du pagrindiniai keliai ateiti filmui į festivalį. Pirma, yra skelbiamas oficialus šaukimas teikti filmus festivaliams: vienoje iš platformų bet kuris kūrėjas gali pateikti savo filmą. Pateikimas nieko nekainuoja, tad per šią platformą mes gauname apie du tūkstančius filmų. Kitas būdas: mūsų programos sudarytojai – Andrius, Liuda, Gediminas ir aš – vykstame į festivalius. Tai, kas patinka, atsirenkame ir siunčiame peržiūrėti kitiems. Jeigu didžioji dauguma arba visi nubalsuoja už vieną ar kitą filmą, tuomet mes jį kviečiame į festivalį. Kadangi esame labai skirtingi, taip parengiame ganėtinai platų filmų spektrą. Vieni labiau domisi naratyviniu kinu, kiti – animacija, dar kiti – eksperimentiniu, domimasi skirtingomis šalimis ar regionais. Taigi filmai plaukia iš visų kampų ir galiausiai suplaukia į mūsų ratelį, o tuomet diskutuojame. Pradžioje iš tų dviejų tūkstančių turi likti du šimtai, o vėliau – tik apie 50.

Nėra labai svarbu nei kūrinio forma, nei turinys – svarbu, kad filmas kalbėtų, kad nebūtų plokščias, kad būtų galima paieškoti dvigubo dugno, – Liuda.

– Kai Jūsų nuomonės išsiskiria, kokius argumentus dažniausiai išsakote? Kokie apskritai kriterijai Jums svarbūs?

Liuda: Atrenkant filmus man nepaprastai svarbu, kad būtų aiškiai jaučiama autoriaus raiška. Kad filme jaustųsi mintis ir ji nebūtų padrika, o kryptingai vestų idėjos išsakymo link. Labai džiaugiuosi, kad į festivalio programą atrenkame filmus tokių režisierių, kurie savo darbuose ieško dialogo su žiūrovu, ir kuria jam, o ne sau. Nėra labai svarbu nei kūrinio forma, nei turinys – svarbu, kad filmas kalbėtų, kad nebūtų plokščias, kad būtų galima paieškoti dvigubo dugno.

Marija: Visų pirma, mes nesame specializuotas festivalis. Mūsų repertuare yra ir dokumentinių, ir vaidybinių, ir animacinių filmų. Taip pat geografiškai nesame nusitaikę į vieną regioną, pavyzdžiui, Skandinaviją kaip „Scanorama“. Daug galvojame ir apie Lietuvos žiūrovą. Dažnai argumentuojame tuo, kad Lietuvoje būtų labai svarbu parodyti vieną ar kitą filmą. Matome, kokių filmų trūksta ir norime, kad Lietuvos žiūrovai ir kūrėjai juos pamatytų. Esame gan uždara ir kompleksuota visuomenė, todėl mums reikia kitokių filmų. Pavyzdžiui, „Aistrų apimtos mamos“ (IV-oji konkursinė programa) yra lėlinės animacijos filmas apie dvi nėščias moteris, kurios geidžia sekso. Lietuvoje nėščiai moteriai uždedama aureolė, ji apvelkama visą kūną dengiančiu maišu tam, kad tiesiog lauktų gimdymo: ji nieko nenori, jai niekas neįdomu, ji tiesiog laukia, kol pagimdys. Ne, taip tikrai nėra! O šiame švedų filme moterų aistros parodytos labai buitiškai: jos inkščia, joms skauda, jos kalba apie vyrus, kokie šiuo metu yra jų seksualiniai geiduliai, kad jas nervina kiti vaikai. Šis filmas labai nuoširdžiai apnuogina tai, apie ką galvoja moterys.

Kadras iš filmo/Kadras iš filmo „Aistrų apimtos mamos“ (rež. Joanna Rytel)
Kadras iš filmo/Kadras iš filmo „Aistrų apimtos mamos“ (rež. Joanna Rytel)

Gediminas: Kalbant apie kriterijus, galima paminėti aukštą meninę vertę, originalumą, savitą pasaulio matymą. Tokie filmai yra kiekvieno, ne tik trumpųjų filmų festivalio, siekis. Tačiau yra ir kita programos sudarymo pusė. Jeigu atrinktume tik mums patinkančius filmus, festivalio veidas būtų kitoks. Ieškome temų, kurios būtų aktualios ir įdomios ne tik mums. Reikia galvoti ir apie žiūrovą, tačiau jokiu būdu jam nepataikauti.

Marija: Kartais norisi antipataikauti – kai žinai, kad vienas ar kitas filmas tiesiog padirgins. Pavyzdžiui, šiemet labai norėjome į programą įtraukti amerikiečių filmą „Žalesnė žolė“ (VII-oji konkursinė programa). Tai subtilaus humoro komedija, kurią galima būtų pavadinti netgi absurdiška. Labai talentingai sukurta filmo režisūra bei scenarijus. Matome puikiai įvaldytą amatą ir absurdo komedijos žanrą. Tokio kino Lietuvoje labai mažai ne tik trumpųjų, bet ir ilgametražių filmų kontekste.

Andrius: Vienas filmų, kuriuos reikia parodyti Lietuvoje, yra rumunų filmas „Rašyta / Nerašyta“ (VIII-oji konkursinė programa), pasakojantis apie romus ir jų gyvenimą. Lietuvoje yra dvejopas požiūris į romų tautybės žmones: tai arba Kusturicos filmų herojai, romantizuoti ir egzotiški, arba paprasčiausi nusikaltėliai, kurių reikia saugotis, jie gyvena tabore ir prekiauja narkotikais. Romai šiame filme parodyti kaip žmonės – pačia geriausia šio žodžio prasme: jie yra ir blogi, ir geri. Man tai pasirodė originalu, tad norėjosi, kad filmas atsidurtų programoje.

Gediminas: Nors siekiame parodyti svarbius filmus, tikrai nesėdime ir negalvojame, kas gi dar būtų aktualu Lietuvai, kokį čia filmą parodžius, kad galbūt reikėtų kūrinio, pavyzdžiui, LGBT ar pabėgėlių tematika. Taip nėra. Pavyzdžiui, viena iš konkursinės programos dalių, kurią pažymėjome ženklu „N-18“ (IV-oji konkursinė programa), susidėliojo labai netikėtai. Ir labai netikėtai tapo aktuali šiandien, kai Lietuvoje imamasi kontroliuoti ir disciplinuoti žmogaus kūną, kai politika ir religija pradeda kištis į asmeninį ir intymų žmonių gyvenimą. Abortų draudimas, dirbtinis apvaisinimas, lytinis švietimas arba, tiksliau, jo nebuvimas – tik dalis jautrių mūsų visuomenei temų. Man rodos, ši programa leidžia į kūną ir seksualumą pažiūrėti kiek kitaip, „atpalaiduoja“ mazgus sąmonėje.

Kadras iš filmo/Kadras iš filmo „Venusia“ (rež. Louise Carrin)
Kadras iš filmo/Kadras iš filmo „Venusia“ (rež. Louise Carrin)

Pavyzdžiui, vokiečių režisierių Janą Soldatą ir naujausią jo filmą galima apkaltinti noru šokiruoti. Prikaišioti, kad režisierius kuria kiną, balansuojantį ant pornografijos ribos. Tačiau jo tikslas nėra tiesiog šokiruoti. Už to slypi daugiau: tai, kaip suprantame savo kūną, seksualumą, lytiškumą, kas yra norma, o kas – nukrypimas nuo jos? Kitas programos filmas „Venusia“ rodo dvi prostitutes Šveicarijoje. Žmones, kuriuos greitai „nurašome“ ir manome, kad jų gyvenimai yra neįdomūs, kad tai tik degradavę, dugną pasiekę asmenys. Tačiau klausydami dviejų moterų dialogo sužinome, kad jos turi svajonių, siekių ir norų, tačiau susiklosčiusios aplinkybės joms neleidžia jų įgyvendinti.

Arba rusų dokumentinis filmas „Dvi vaikystės“ (II-oji konkursinė programa), kuriame moksleiviai ruošiasi spektakliui, skirtam Pergalės dienai. Autorius kalba apie tai, kaip jauni žmonės šiandien supranta šalies istoriją, kaip bando susidoroti su tuo, jog mokytojai sako viena, o jie mąsto galbūt kitaip. Tai filmas apie skirtingų kartų susidūrimą, jame apmąstomi tautiškumo, nacionalizmo, propagandos klausimai.

Visgi iš to, ką kalbėjome, neturėtų susidaryti įspūdis, jog rodome tik šiam laikotarpiui aktualius filmus. Ne. Amžinai aktualus yra pats žmogus – su savo problemomis, skausmu, laime. Apie tai kalba ne vienas programos filmas.

Marija: Nemažai šių metų filmų yra apie šeima. Pavyzdžiui, filmas su Gerard’u Depardieu „Rapsodija“ (I-oji konkursinė programa), kuriame jis vaidiną pusamžį vyrą, gyvenantį daugiabutyje ir dirbantį savo kaimynės vaikų aukle: jis prižiūri vienos daugiabučio gyventojų kūdikį šiai išėjus į darbą. Išeidama į darbą moteris vyriškiui atneša savo vaiką, o jis jam visą dieną skaito laikraščius, prižiūri. Filme matome senyvo ir ką tik gimusio žmogaus ryšį.

– Viena iš specialiųjų programų yra vokiečių kino režisieriaus Jano Soldato retrospektyva. Apie jį jau šiek tiek užsiminėte, tačiau kuo dar šis režisierius ypatingas pasauliui ir Lietuvai?

Liuda: Norisi to mums ar ne, patinka mums ar nelabai, tačiau paneigti sunkiai galime – gyvename ypatingai konservatyvioje ir „užsispazmavusioje“ visuomenėje. „Kitoks“ – tai reiškinys, tai toks perdėm sustabarėjęs ir mistifikuotas subjektas, kuris gali būti kažkur kitur, „ten, Europoje“, bet gink Dieve ne mano kieme. Dar baisiau, jeigu tai kaimynas, o išvis neįmanoma – jeigu šeimos narys. Aš čia truputį utriruoju, tačiau mes gyvename arčiau Baltarusijos sienos, negu Ispanijos. Barselonoje yra įstatymu reglamentuota, kad jeigu žmogus nori mieste vaikščioti nuogas – niekas neturi teisės jam to uždrausti. O pas mus keliamas šaršalas, jeigu kas nors prekybos centre pamato krūtimi žindančią moterį – negalima, draudžiama, iškrypimas, eik namo ir daryk ten. Idėja Jano Soldato retrospektyvai gimė palaipsniui. Tai yra autorius, kuris kalba apie mus visus, tik vieni taip gyventi bijo, kaip jo rodomi asmenys, kiti – ignoruoja, kad tokie dalykai apskritai egzistuoja (pavyzdžiui, laukiniai septyniasdešimtmečių sekso vakarėliai). Jau kelintą kartą iš eilės įtraukiame Soldato filmus į konkursinę programą. Prieš kelis metus jo filmas „Tvarka ir taisyklės“ (rodytas Berlyno kino festivalio programoje „Panorama“) apie du senyvus vyrukus ir jų seksualinius santykius laimėjo dokumentinio filmo kategorijoje. Niekada nepamiršiu vieno iš komisijos narių frazės – štai kokius filmus apie žmonių tarpusavio santykius reikia rodyti paaugliams, o ne toleruoti „soft porn“, kurį pasislėpę jie žiūri nelegaliai.

– Antroji retrospektyva festivalyje – Artūro Jevdokimovo. Galbūt nieko apie šį režisierių nežinantiems galėtumėte ką nors papasakoti? Kodėl rengiate jo retrospektyvą?

Gediminas: Artūras Jevdokimovas į kiną atėjo „lūžio metais“ kartu su Arūnu Mateliu, Audriumi Stoniu, Šarūnu Bartu, Valdu Navasaičiu. Jis ilgus metus buvo tarptautinio trumpųjų filmų festivalio „Tinklai“ direktorius ir jo globėjas. Tačiau tiek dėl susiklosčiusų aplinkybių, tiek, matyt, ir savo noru, liko savotiškoje nuošalėje, užribyje.

Savo filmuose jis stebėjo kitų režisierių – Šarūno Barto, Jono Meko – kūrybos procesus, rodė mados renginio „In Vogue“ užkulisius, stebėjo paprastų žmonių, gruzinų etninės grupės – tušetų, gyvenimą ar romus Vilniaus pakraštyje. Taigi visada buvo užkulisiuose, užribyje, nematomas. Pavyzdžiui, pernai pristatytas naujausias jo filmas „Suokalbio antologija“ irgi rodo tam tikrą užribį – Vilniaus bohemą ir jos kavinę, kuri sovietmečiu ir vėliau rašytojams, dailininkams, mokslininkams tapo užuovėja nuo „fasadinės“ realybės.

Marija: Jau daug metų, kai kas nors man pamini Lietuvą ir trumpametražius filmus viename sakinyje, aš pagalvoju apie Jevdokimovą ir jo rengtą trumpųjų filmų festivalį „Tinklai“. Man tai buvo labai reikšmingas dalykas paauglystėje. Tai buvo šviežio oro gūsis, nes kasdienybėje buvo trys TV kanalai, per kuriuos rodydavo tuos pačius filmus. Tačiau „Tinklai“ buvo renginys, kurio laukdavau mėnesius. Jevdokimovas yra vienas iš nedaugelio Lietuvos režisierių, kuris vis dar kuria trumpametražius filmus. Esame rodę ne vieną jo filmą ir pamanėme, kad dabar puikus laikas parodyti jam pagarbą. Kita priežastis ta, jog yra be galo daug jaunų kūrėjų, kurie nėra matę jo filmų, kad jie auga šioje šalyje, kuria filmus, bet nežino trupametražių filmų „stuburo“. Jis yra ypatingai svarbus besiformuojančiai trumpametražių filmų kultūrai.

– Galbūt galėtumėte šiek tiek papasakoti apie specialiąją programą „Lūžio kinas: 1988–1992“? Kokia koncepcija grindžia šią programą? Kodėl pasirinkote būtent šiuos filmus?

Lina: Sudarydama „Lūžio kino“ programą siekiau, kad ji atspindėtų lietuvių dokumentinio kino įvairovę, megztų dialogą tarp skirtingų laikmečių (sovietmečio ir Nepriklausomybės atgavimo), o ne kurtų tarp jų priešpriešą, kaip yra įprasta. Taip pat norime laužyti stereotipus, jog sovietmečiu kurtas dokumentinis kinas buvo ribotas, kad juo buvo dažnai falsifikuojama realybė. Programa parodo atvirkščią laikyseną – dokumentinis kinas, kaip ir kiti kultūriniai reiškiniai, jautriai reagavo į pokyčius, prisidėjo prie sustabarėjusios sistemos eižėjimo. Filmų „Vėliava iš plytų“ ir „Pabuvam savam lauki“ kūrėjai atvirai reflektavo ir fiksavo anuometės visuomenės būsenas. Tai yra labai įdomūs atminties dokumentai. Lygiai taip pat kaip ir Nepriklausomybės atgavimo pradžioje kurti V. Navasaičio ir A. Matelio filmai, kuriuose galime įžvelgti plakatinės kultūros paraštėse likusias tikrąsias visuomenės būsenas (pasimetimą, liūdesį, nuovargį) ir naujų dokumentinio kino formų ir erdvių paiešką remiantis tradicine H. Šablevičiaus ir R. Verbos stilistika. Tai įdomus reiškinys, liudijantis tam tikros lietuvių dokumentinio kino tradicijos apmatus. Šie filmai pasirinkti siekiant nors kiek priartėti prie ano sudėtingo ir įvairiapusio meto supratimo.

Ši programa savita dar ir dėl to, kad jos sudarymas užtruko metus. Dirbti su kino paveldu yra sudėtinga, nes dažnai riboja technologiniai aspektai, pasiklydusios filmų teisės, kartais ir paties kino kopijos. Todėl galvodami programą, kuri būtų aktuali šiandien Lietuvoje ir svetur, ėmėmės filmų negatyvų paieškų, filmų skaitmeninimo ir restauravimo. Labai džiaugiamės, kad sumanymą pavyko įgyvendinti, ypač dėl to, jog atradom V. Navasaičio filmo „Rudens sniegas“ negatyvus ir po 15 metų galime vėl matyti šį puikų filmą ekrane.

– Galbūt galėtume aptarti ir lietuvišką kiną – dažnai pasigirsta nuomonių, jog jis vis nepasiekia aukšto lygio. Ar jūs, tiek metų dirbdami su kinu, pastebite pokyčius?

Andrius: Man regis, kad lūžis Lietuvos kine įvyko šiek tiek anksčiau, o pastaraisiais metais viskas vystosi gana tolydžiai. Kitas svarbus dalykas: kiek gi mes sužinome gerų trumpametražių prancūziškų filmų kiekvienais metais? Galime suskaičiuoti dešimt, labai gerų galbūt bus tik trys. O jų sukuriama tūkstančiais. Tuo tarpu mūsuose kiekvienais metais atsiranda maždaug 15 filmų ir iš šio skaičiaus bent pusė yra neblogi. Tiesą sakant, Lietuvoje kurti trumpieji filmai yra kur kas įdomesni nei ilgo metro.

Gediminas: Pokyčiai nėra greiti. Įdomu stebėti kad ir mažyčius, nedrąsius ir netvirtus, tačiau pokyčius. Todėl žymiai tikslingiau, manau, rodyti filmus ir suteikti impulsą režisieriams – kad jie tobulėtų, negu nukirsti šaką ir pasakyti, kad šiais metais Nacionalinės programos nebus.

Marija: Mes, kaip trumpametražių filmų festivalis, turime misiją suteikti lietuvių kūrėjams erdvę, platformą. Tai nereiškia, kad visiems, nes kriterijai vis tiek yra. Galbūt kai kuriems filmams nelabai sekasi užsienio festivaliuose, tačiau tai dar nereiškia, kad jie blogi. Galbūt jie tiesiog skirti nacionalinei auditorijai ir mums suprantami labiau nei užsieniečiams. Arba galbūt tie filmai nėra tokie originalūs, kad galėtų keliauti į užsienio festivalius, kurie yra labai selektyvūs. Tačiau mums, kaip lietuvių kino bendruomenei, jie yra labai svarbūs ir drąsūs.

Gediminas: Juolab kad režisieriai kalba apie tai, kas jiems yra aktualu. Mums tos temos galbūt yra girdėtos ir matytos, galbūt pasaulis apie tai jau dvidešimt metų kalba, bet jeigu šiandien kūrėjui tai yra aktualu ir jis apie tai sukūrė filmą, kurio meninė vertė yra pakankamai aukšta, tai yra kinas. Ir jis turi teisę būti programoje.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Mados infekcija

Eurovizija 2018

Euromaster

„Susitikime lauke“