Dabar populiaru

Naujausios

Publikuota: 2017 kovo 3d. 19:10

Nėra istorijos be dramos. Serialą „Laisvės kaina. Savanoriai“ pažiūrėjus

Serialo „Laisvės kaina. Savanoriai“ filmavimo užkulisiai
„Fotogenijų“ nuotr. / Serialo „Laisvės kaina. Savanoriai“ filmavimo užkulisiai

2016 m. pabaigoje Europos šalių kino forume „Scanorama“ viešėjo bene žymiausias šiandienos lenkų kino prodiuseris Michałas Kwiecińskis, kuris, be visų klausimų apie ką tik mirusį režisierių Andrzejų Wajdą, buvo paklaustas ir apie savo prodiusuojamų bei didelio pasisekimo Lenkijoje sulaukusių istorinių kino serialų sėkmės formulę.

Kwiecińskio atsakymas buvo ir originalus, ir paprastas: serialo populiarumui būtina melodrama, labiau gražūs nei talentingi aktoriai (žinoma, viename gali sutapti abu), daugiau šiuolaikiško natūralumo nei istorinės autentikos ir šiek tiek švento melo. Kas tas šventas melas? Anot prodiuserio, norint priartinti vieną ar kitą istorinį laikotarpį prie plačiosios TV publikos, nebūtina, kad visi praeities faktai būtų neginčijami ar paremti tvirtais šaltiniais (tam yra istorinė dokumentika), o rodoma realybė turi būti pagražinta, pavyzdžiui, nedailūs, bet laiko dvasią atspindintys plaukai, išbyrėję dantys ir kita istorinės higienos autentika neturėtų žiūrovams gadinti šiltos vakaro TV dramos. Kitaip tariant, profesionalas patarė daugiau investuoti į filmo kaip kūrinio kokybę, o ne istorinę tikrovę.

Belieka pridurti, kad apskritai retame filme ar seriale „apie istoriją“ pagrindiniu kūrėjų siekiu tampa istorinė antropologija – kruopštus anuometinio gyvenimo (mąstymo, pasaulėžiūros, kalbos, buities ar elgsenos) atkūrimas. Dažniausiai (kaip ir istorikų tekstuose) juose dera šiandienių aktualijų ir praeities paslapčių kokteilis. Sutikime, nebeliktų jokių viduramžiškų pasakų, populiarių vaizdinių apie riterius ir jų damas, o pagaliau ir filmo reitingų, jei kiekvienas režisierius į Viduramžius pažvelgtų taip kasdieniškai pilkai, kaip tai bandė padaryti (siekdamas visiškai kitų tikslų) Aleksejus Germanas savo pseudofantastinėje juostoje Sunku būti Dievu (2013). Užtenka peržiūrėti dešimtadalį filmo, kad pajustum itin nemalonią ir nepatrauklią viduramžišką kasdienybę.

Nenuostabu, kad LRT serialo Laisvės kaina. Savanoriai (rež. Saulius Balandis) autoriai taip pat rėmėsi (kiek sugebėjo) Kwiecińskio nusakytais ir tikriausiai net ne jo sugalvotais universaliais tokio formato filmų kūrimo principais. Todėl šiam kūriniui reikėtų taikyti ir universalius vertinimo kriterijus – pirmiausiai meninė vertė ir kūrybinis profesionalumas, o ne gerai ar blogai, lyg kokiame egzamine, surikiuota tarpukario Lietuvos istorija. Tai svarbu pabrėžti, nes pasirodžius pirmosioms Savanorių serijoms, didžiulė kritikos lavina pasipylė būtent dėl istorijos faktų ir jų interpretacijos, o ne dėl aktorių vaidybos ar kameros darbo.

Istorikai (ir istorijos mėgėjai) ypač linkę mėsinėti istoriniuose filmuose ar literatūros kūriniuose aptinkamus faktus pagal taip buvo / taip nebuvo kriterijus ir vertinti ne tai, kaip realizuota meninė idėja, o kiek kūrinys atitinka jų žinias. Neabejotina, kad dėl tokių vertinimo kriterijų smarkiai perlenkiama, nes net teisingai sudėlioti istoriniai faktai niekuomet blogo filmo nepavers geru. Prisiminkime kad ir Jano Matejko paveikslą Žalgirio mūšis. Dėl kūrinio centre triumfuojančio Vytauto jį itin mėgstame išnaudoti užstaliniam patriotizmui skleisti, nors bet kuris „mėsinėtojas“ paveiksle atras galybę faktinių alogizmų (vien ko vertas to paties Didžiojo garderobas). Tačiau ar tai sumažina šio paveikslo vertę ir įtaigumą?

Savanorių atsiradimą apsunkino tai, kad Lietuva beveik neturi patirties kurti istorinę filmografiją, o ypač – daugiaserijinę.

Žinoma, Savanoriuose akis badančių kliurkų nemažai: supainiotos konkrečios datos ir įvykiai (pavyzdžiui, 1934–1935 m. privalomas žąsų pirkimo vajus atkeltas į 1929 m.), metų laikai keliauja nenuosekliai, sterilūs, it iš muziejaus nukabinti drabužiai, neaišku kuo apsirėdęs policininkas, naujakurių sodybos ūkinio pastato pažaliavęs (apsamanojęs) stogas, visų pastebėti plastikiniai langai, trečias dešimtmetis su 1938 m. madomis ir architektūra, neatpažįstamas Antanas Smetona (bet puikus Augustinas Voldemaras) ir t. t. Nepaisant to, čia nesistengsime priekabiauti prie istorinių faktų ir detalių, paliksime ramybėje ir kitus svarbius elementus: kaip antai vaidybą, daugelį režisūrinių sprendimų, operatoriaus darbą, filmo komunikaciją (neabejotinai sėkmingiausia projekto dalis) ir kitas detales, kurios iš esmės ir lemia galutinę produkto vertę. Tačiau turėsime pastabų pačiai pasakojamai istorijai.

Savanorių atsiradimą apsunkino tai, kad Lietuva beveik neturi patirties kurti istorinę filmografiją, o ypač – daugiaserijinę. Ką turėjome iki šiol? Sovietiškai lietuviškai antivakarietišką prūsą Herkų Mantą (rež. Marijonas Giedrys, 1972), primityvios klasių kovos pirmeivį Tadą Blindą (rež. Balys Bratkauskas, 1972) ir, ko gero, iš anuometinių stipriausius – ekranizuotą Kazio Almeno romaną Šienapjūtė (Marius, rež. Jonas Pakulis, 1990) ir turbūt labiausiai mūsų temai tinkantį Raudonmedžio rojų (rež. Bronius Talačka, 1981). Negausaus sąrašo negalime baigti nepridėję avantiūriškai keistuoliško (gerąja prasme) kūrinio – 1995 m. pasirodžiusių Tamangų (rež. Vaidas Lekavičius). Šis filmas nuėjo istoriniam serialui itin tinkamu keliu. Tamanguose tarpukario istorija – ne tik fonas, bet ir dramai tarnaujantis atributas, o paties filmo istorija ir veikėjai – išgalvoti ir puikiai atitinkantys tuometę ponepriklausomybinę gangsterinę atmosferą. Tačiau šis sąrašas pernelyg trumpas ir fragmentiškas, kad jį galėtume priskirti prie besiformuojančios istorinio serialo tradicijos. Jos tiesiog nėra.

Šiame tekste jau porą kartų paminėjome žodį „serialas“, nors Savanorių kūrėjai ne tik oficialiuose filmo rekvizituose, bet ir viešuose pasisakymuose primygtinai pabrėždavo, kad šis projektas nėra serialas, o tik (ar net) daugiaserijinis TV filmas. Ar tai vien precizikos klausimas, ar ir bandymas pasakyti, kad TV filmo formatas ir kokybinė vertė savaime yra aukštesnė negu kokio nors paprasto serialo, atsakyti sunku, tačiau akis badantis atskirų serijų netolygumas ir dirbtinis jungimas (tik per pagrindinius herojus) tikrai neturėtų būti užtušuojamas minėtų sąvokų žaismu.

Gali susidaryti įspūdis, kad ne paruoštukės tarnauja filmui, o atvirkščiai – filmas tik įvaizdina paruoštukėse išdėstytą medžiagą.

Filmas prikimštas istorinėmis paruoštukėmis-komentarais, kurie retkarčiais išlįsdami į eterį lyg ir turėtų supažindinti su konkrečios serijos faktografija. Atrodo, kad šie dokumentiniai intarpai numatytą funkciją atliko. Daugeliui žiūrovų jie veikiausiai padėjo šį tą sužinoti (išmokti). Kita vertus, kažin ar tokie filmai turėtų mėginti atlikti dvi ar daugiau savarankiškų funkcijų – meninę ir mokykliškai edukacinę. Kam kurti įmantrias scenas, kurios aiškintų sudėtingas istorines realijas, jei tai galima padaryti sušmėžuojančiais trimis sakiniais, kaip viskas buvo „iš tiesų“? Gali susidaryti įspūdis, kad ne paruoštukės tarnauja filmui, o atvirkščiai – filmas tik įvaizdina paruoštukėse išdėstytą medžiagą. O tai jau primena metodinių priemonių rinkinį istorijos pamokoms paįvairinti. Dėl šios priežasties visus Savanorių žiūrovus galima sutalpinti į kiek keistas grupes: vieniems tai (tik) istorinė pamoka, antriems – vykęs ar ne istorinių faktų įvaizdinimas, tretiems – (tik) istorinė melodrama. Realybėje tokie trys tokiame viename telpa itin retai.

Vis dėlto kad ir kiek šis filmas būtų kritikuojamas dėl neautentiškų detalių, tautiškai šapokiško pasakojimo (1), meksikietiškai lietuviškos kūrinio formos (2) ar tiesiog dėl išlendančių neįtikėtinų ar neskoningų faktų (3) – ne mažesnę atsakomybę dėl to, kas išėjo, turėtų prisiimti ne kas kitas, o vieni garsesnių šio filmo kritikų – istorikai. Ne paslaptis, kad bet koks kūrinys istorine tematika reikalauja realaus istorinio pagrindo, nuo kurio kūrėjas gali stipriau ar silpniau atsispirti, interpretuoti, fantazuoti ar aktualizuoti pasirinktą temą. O Savanoriuose akivaizdžiai regime šokinėjimą nuo valstybinių prie lokalių (buitinių) temų, nuo istorinės rekonstrukcijos prie fikcijos. Tai rodo, kad kūrėjams teko itin sunki užduotis: ne tik sukurti daugiaserijinį televizijos filmą apskritai, bet ir į bendrus rėmus sutalpinti tarpukario Lietuvos istorijos tyrimus, vaizdinius ar pabirus pasakojimus. Pripažinkime, kad vieno ar kelių tarpukarį vienijančių istorinių pasakojimų neturime, o paskiri stiprūs tyrimai dažnai nedera į vieną eilę. Visa tai puikiai atsispindi aptariamo filmo scenarijuje, kur peršokimas nuo Vasario 16-osios akto iki „orandžų“ yra aiškiai padiktuotas ne lakios scenaristo vaizduotės, o skurdžios populiariosios istoriografijos.

Apskritai kiek turime įtaigių istorinių tekstų, kurie galėtų būti verti scenarijaus ir ekranizacijos? Taip, daugelis galime paminėti atskirus tarpukario istorijos epizodus: privalomai perkamas žąsis, kontrabandinius apelsinus, plėšiką Rickų, karinį 1926 m. perversmą, lenkų peowekų sąmokslą, per upelį brendantį Smetoną ar tuos pačius savanorius, tačiau dažniausiai viskas apsiriboja tik vieno ar kito fakto žinojimu, o ne išdirbtomis ir spalvingomis istorinėje atmintyje nusėdusiomis scenomis.

Tik iš nuoširdaus ir gražaus žinojimo (fakto), kad mūsų nepriklausomybę apgynė savanoriai (kaip, beje, didžia dalimi ir mobilizuotieji), epinės, keliasdešimties ar kelių šimtų minučių dramos nesukursi. Tokių faktų mes žinome nemažai, tačiau ar iš jų galima sudėlioti išbaigtą, patrauklų ir herojišką scenarijų? Abejotina, tam reikia itin stipraus dramaturgo ir prodiuserio. Tikriausiai dėl to Savanoriuose ir turime ne vienalytę dramą, bet paskirus istorinius vaizdinius, kurių atsiradimą lėmė ne kruopštus scenaristo darbas, o atsitiktinių praeities vaizdinių mechaninis jungimas.

Savanoriai yra puikus mūsų šukėmis pabirusio žinojimo apie tarpukarį pavyzdys – kiek žinojome, tiek ir pamatėme. Didžiausia bėda, matyt, ir bus ta, kad autoriai daugiausia užtruko rankiodami istoriją, bet ne kurdami dramą ir juo labiau filmą.

1 Tomas Vaitelė, „Laisvės kaina. Savanoriai“ – Atlantida, kurios nebuvo“, 2016-11-08, in: http://www.kult.lt/laisves-kaina-savanoriai-atlantida-kurios-nebuvo/.
2 Ramūnas Čičelis, „Lengviausias kelias“, 2016-12-09, in: http://kauno.diena.lt/naujienos/nuomones/nuomones/lengviausias-kelias-786271.
3 Arūnas Brazauskas, „„Savanoriai“ be cepelinų ir J. Basanavičiaus rašalo ledas“, 2016-11-10, in: http://www.veidas.

Šis tekstas publikuotas leidinyje „Naujasis Židinys-Aidai Nr.1“

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Žinau, ką renkuosi

Atnaujinkime namus

Video

Metas rinktis

Maistas

Laikas griliui

Išlaikyk atostogų ritmą

Remontas be nervų

Sveikata

Automobilių švaros centras AINAVA

Ryškiems įvarčiams

Pasaulis kišenėje

Sulčių nauda

Naujas regėjimas

Unicef vaikų bėgimas „Už kiekvieną vaiką“

Renginių gidas