Dabar populiaru
Publikuota: 2021 sausio 18d. 20:22

„Netflix“ drama „Moters dalys“: kaip pastatyti tiltą iš obuolio sėklų?

Kadras iš filmo „Moters dalys“ 15min recenzija
„Scanpix“ nuotr. / Kadras iš filmo „Moters dalys“

Žinojau, kad tai bus emociškai sunkus filmas. Vien ko verta įžanga. Labai ilga gimdymo namuose scena. Konkrečiai – visas pusvalandis. Dar prieš ekrane pasirodant pavadinimui. Rašoma, kad vienas nepertraukiamas kadras, bet aš to neužfiksavau. Epizodai be montažo šiuolaikiniame kine dabar ypač madingi, gal įpratau.

Galvojau, kam reikia šios įžangos? Žinojau, kad vengrų režisierius Kornélis Mundruczó garsėja kelias minutes besitęsiančiais – dažniausiai gaudynių – epizodais. Kad yra tour de force scenų meistras. Bet kodėl taip ilgai rodo moters kūną ir jos patiriamą skausmą? Fiziologiją. Kas iš to? Klausiu ne davatkiškai ar feministiškai. Man buvo įdomiau, kokia šios scenos vieta viso kūrinio audinyje. Grynai struktūriškai.

Režisierius įtempia stygą. Ji net pjauna. Mes žinome, kad ji greitai nutrūks, net jeigu prieš peržiūrą ir neskaitėme filmo aprašymo. Tam ruošiamės ir tai įvyksta. Kūdikis miršta. Pribuvėja laiku nepatikrino širdies pulso, viskas užsitęsė, vaikelis užduso.

Bet kodėl taip ilgai rodo moters kūną ir jos patiriamą skausmą? Fiziologiją. Kas iš to?

Taip, pradinės scenos reikėjo, kad į šalis pasipiltų tos pavadinimo dalys, kurias herojei vėliau teks kantriai susirinkti. Juodas ekranas. Baltos raidės. „Moters dalys“ („Pieces of a Woman“).

Kas seka po ekspozicijos? Tuštuma, sielvartas, kaltų ieškojimas, šeimos griūtis. Tai dramoms apie vaiką praradusius tėvus būdinga įvykių seka. Prisipažinsiu, net laukiau, kada skausme ir liūdesyje užsisklendusi herojė galiausiai palūš ir išvysime verksmą, kažin kokią isteriją, po kurios ji išsilaisvins, o tada prasidės susitaikymas ir gijimas.

VIDEO: Pieces of a Woman | Official Trailer | Netflix

Supratau, kad patekau į režisieriaus spąstus, kurių jis, panašu, nė nemanė spendžiantis. Jis pasiūlė kitokį moters portretą, o aš, iš pradžių to nepastebėdamas, užkibau ant klišės. Ant taip turi būti, nes taip esu įpratęs kabliuko. Ne, šioje dramoje nėra tos scenos ir tai didelis jos privalumas.

Režisierius rodo moterį, kuri tragediją išgyvena savaip ir atsakymų ieško pati, o ne klausydama aplinkinių, kurie neva tai žino, kaip reikia tvarkytis. Ne sutuoktinio, kuris maldauja neatsitverti nuo jo tylos siena. Ne savo sesers, kuri mesteli „tau reikia terapeuto“. Ir ne motinos, kuri ragina dukrą siekti teisingumo ir liudyti teisme prieš pribuvėją. Herojė atsisako ir tai nėra joks neadekvatumas ar blaivus situacijos neįvertinimas.

Ne, šioje dramoje nėra tos scenos ir tai didelis jos privalumas.

Jei reiktų suformuluoti, apie ką ši istorija, galėčiau sakyti, kad apie savęs sutvėrimą iš naujo. Šią temą viso filmo metu režisierius skleidžia dviem metaforomis: statomo tilto ir obuolio sėklų.

Pirmoji metafora iliustruoja nelaimių akivaizdoje dažnai iš inercijos kartojamą tiesą: laikas gydo žaizdas. Antroji susijusi su apsisprendimu neieškoti kaltų, nesiimti keršto ir nesielgti taip, kaip iš tavęs tikisi visuomenė, o tyliai ir lėtai imti daiginti sau naują gyvenimą. Šis finale sulapos medžio pavidalu, apie kurio aiškią simboliką net neverta plėstis.

„Scanpix“ nuotr./Kadras iš filmo „Moters dalys“
„Scanpix“ nuotr./Kadras iš filmo „Moters dalys“

Taip, metaforos akivaizdžios, o pabaiga saldi kaip obuolienė, bet istorijoje, kurioje režisierius nuo pat pradžių akcentuoja kūniškumą (prakaitas, spazmai, kvėpavimas, raugėjimas, širdies plakimas, embrionai formaline), o erdvė atsiduoda šalčiu (stiklas, antkapiai, sniegas, vėjas, nuvytusios gėlės), kurioje dominuoja pilka gyvenimo proza, tiltas ir sėklos žiūrovą prasmingai išveda į kitą – pavadinkime ją metafizine, o kartu ir poetine – plotmę. Ji neryški. Bet atidžiam žvilgsniui nelieka nematoma.

Mąsčiau, kad šią istoriją galima lengvai sukritikuoti, ja pasipiktinti. Dar daugiau – žvelgti į ją per biopolitikos prizmę, vadinti aktualia. Visokie gimdymų namuose kritikai, abortų draudimo šalininkai ir supermamytės suskubtų heroję nuteisti, ji pasirodytų jiems savanaudiška ir akla šalia kenčiančio kito žmogaus – sutuoktinio – skausmui, heroję ištikusią tragediją jie paaiškintų atodūsiu pati kalta, o visą pasakojimą suskliaustų į kokį nors kartų moralą.

Kiti gi, priešingai, pasakytų, kad tai pasakojimas apie moters laisvę ir teisę į savo kūną ir jausmus, apie stoišką atsakomybę už savo poelgius. Kad ir kokie neteisingi jie kartais pasirodytų aplinkiniams.

Heroję ištikusią tragediją jie paaiškintų atodūsiu pati kalta, o visą pasakojimą suskliaustų į kokį nors kartų moralą.

Režisierius yra pastarųjų pusėje, nors kai kuriuose epizoduose žinutė apie asmeninį moters apsisprendimą, mano manymu, formuluojama per tiesiogiai ir iliustratyviai. Štai ir nuskambėjau kažkaip teisuoliškai.

Internautai į viską žiūri paprasčiau ir negaili filmui žodžių „stipru“, „gniaužia kvapą“, „verčia susimąstyti“, „priverkiau pilną lovą“. Tokių epitetų kritikai vengia, nes jie neva mažai ką pasako apie kūrinį. Bet argi toks emocingas nuoširdumas kūrėjams nebūna kur kas geresnis įvertinimas nei visokios į objektyvumą pretenduojančios recenzijos?

„Scanpix“ nuotr./Kadras iš filmo „Moters dalys“
„Scanpix“ nuotr./Kadras iš filmo „Moters dalys“

Po peržiūros perskaičiau interviu, kuris užčiaupė mano vidinį balsą, visas dvi valandas vertinusį: ar tai, ką režisierius nori pasakyti, nėra per akivaizdu; ar istorijai užtenka gylio, kad ji nebūtų suredukuota į vieną mintį; ar kamera tik neobjektyvizuoja moters kūno; ar kūrėjai neužsižaidė skausmo demonstravimu; ar filmas nėra, nežinau, kažkoks pernelyg neoliberalistinis.

Bet argi toks emocingas nuoširdumas kūrėjams nebūna kur kas geresnis įvertinimas nei visokios į objektyvumą pretenduojančios recenzijos?

Interviu režisierius prisipažįsta, kad „Moters dalys“ gimė iš asmeninės patirties. Jis su partnere, scenarijaus autore Kata Wéber, po persileidimo neteko vaikelio. Moteris atvirauja, kad po tragedijos pasijuto taip, lyg kūnas jai nebepriklausytų, o šeima ir draugai geriau žinotų, kaip įveikti traumą ir ką daryti toliau. Vienintelė išeitis buvo nuo visų pabėgti, užsidaryti ir pradėti rašyti scenarijų. Šis ir tapo jos terapija.

Perskaičiau ir balsas nutilo. Filme nėra nieko nei per daug, nei per mažai. Nei per tiesiogiai, nei per subtiliai. Nei mizoginiška, nei feministiška. Jis yra toks, koks yra. Kaip pats gyvenimas, kurį ir švenčia. Žinau, skamba patetiškai. Bet daugiau argumentų nebeturiu. Aš pasiduodu.

Pagrindinį moters vaidmenį atlieka britė Vanessa Kirby. Ji pelnė geriausios aktorės apdovanojimą Venecijos kino festivalyje. Ateityje laukia kiti. Įsidėmėkite šią pavardę.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Praktiškai su „Norfa“

Laimė jaustis saugiai

Esports namai