Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Nicole Kidman apie darbą su režisieriumi Yorgos Lanthimos: „Jo kinas yra hipnozė“

Nicole Kidman 15min iš Kanų
Audriaus Solomino nuotr. / Nicole Kidman
Šaltinis: 15min iš Kanų
0
A A

70-ajame Kanų kino festivalyje savo naujausią filmą pristatė kone garsiausias šių dienų graikų režisierius Yorgos Lanthimos. Prieš porą metų Žydrąją pakrantę jis supurtė savo penktuoju ilgametražiu, už geriausią scenarijų apdovanotu filmu „Omaras“. Daug sinelifų šį itin estetišku brutalumu garsėjantį režisierių prisimena iš 2009 metų filmo „Iltinis dantis“.

2017 metų „Auksinei palmės šakelei“ nominuotas Y.Lanthimos filmas „Šventojo elnio nužudymas“ (The Killing of a Sacred Deer) pasakoja apie, rodos, labai stereotipinę ir tvarkingą intelektualų šeimą. Medikai Stevenas (vaid. Colin Farrel) ir Anna Murphy (vaid. Nicole Kidman) augina du vaikus – Bobą ir Kim. Vienas jų groja pianinu, kitas dainuoja chore. Abu vaikai – puikiai išauklėti, mylintys savo tėvus. Atmetus faktą, jog kai Anna mylisi su Stevenu, ji apsimeta esanti negyva, iš išorės ši šeima atrodo visai normali. Tačiau čaiži muzika, ledinis sterilumas, na, ir žinoma, Y.Lanthimos filmuose persekiojanti nelaimės nuojauta, signalizuoja apie keistenybes, kurios prasideda netrukus.

Stevenas turi šešiolikmetį draugą Martiną. Brangios dovanos gimimo dienos proga leidžia susidaryti įspūdi, kad tai jo sūnus iš kitos santuokos. Netgi šmėkšteli mintis, kad galbūt tai jo meilužis. Tačiau vėliau paaiškėja, jog šis psichologinių problemų turintis berniukas yra Steveno paciento sūnus. Jį operuodamas Stevenas buvo šiek tiek apgirtęs. Operacija baigėsi ligonio mirtimi.

Stevenas jau keletą metų bendrauja, rūpinasi Martinu, tačiau galiausiai kaltė virsta kerštu.

Juostą, kurioje gausu smurto prieš vaikus ir žiaurumo, Kanų publika vertina dvejopai – arba teisina Y.Lanthimos kaip neįprastos stilistikos režisierių, arba kritikuoja už nemotyvuotą sadizmą ir norą šokiruoti naudojantis vaikais.

Y. Lanthimos Kanuose jaučiasi ganėtinai patogiai ir ramiai, pasakoja apie filmo kūrybinį procesą ir klausosi N. Kidman pagyrų. Keletas jų atsakymų į žurnalistų klausimus.

– Kaip nepilnamečiai reagavo į scenarijų? Kaip apsaugojote juos nuo filme esančio žiaurumo?

Y. Lanthimos: Keisčiausia tai, kad patys aktoriai filmą įvardijo kaip komediją ir į smurtą reagavo kaip į absurdą. Žinoma, labai stengėmės sukurti jiems saugiai atrodančią terpę, šiltą, šviesą atmosferą. Nors daug ir sunkiai dirbome, visuomet bendravome vienas su kitu nuoširdžiai ir, kiek tik įmanoma, filmuodami linksminomės.

– Dėl mediko neatsakingumo tėvo netekęs Martinas įgija mistinių galių, kuriomis naudodamasis ima žaloti šeimą. Ką norėjote tuo pasakyti? Kaip žiūrovui suprasti antgamtiškumą?

Y.Lanthimos: Tai klausimai, kuriuos žiūrovas privalo išsinešti iš filmo ir tik pats į juos sau atsakyti. Negaliu jums pateikti atsakymo, nes neturiu jo universalaus.

– Filme gvildenama (pasi)aukojimo tema. Kodėl ją pasirinkote?

Y.Lanthimos: Kurdamas filmus, visuomet ieškau atsakymų, kaip žmogus elgiasi, kai jį ima kamuoti didžiulės dilemos. Man įdomu, kokia ta mūsų žmogiška prigimtis, juk ji negali būti tik šviesi ir kupina gėrio. Aukojimo motyvas, žinoma, atėjęs iš mitologijos, biblinių tekstų. Tai – žmonijos dalis. Todėl ji mane ir sudomino. Gilindamasis į aukojimo fenomeną, atsidūriau ties civilizacijos slenksčiu.

– Kodėl jūsų kuriamas pasaulis yra toks neįprastas, o žmonės – turintys keisčiausių polinkių? Gal Jūs tiesiog taip matote jus supančią aplinką?

Y.Lanthimos: Man nelabai patinka aiškinti, „kodėl ir ką tai reiškia“. Esu tyrinėtojas, mėginu atrasti prasmes, išstumti save ir žiūrovą iš komforto zonos užduodant keisčiausius klausimus. Mes visi esame kiek kitokie, nei atrodome iš šalies, visi turime įvairiausių keistenybių, kurias civilizuotas pasaulis priverčia nuslėpti. Vieni esame daugiau, kiti mažiau keistesni, bet paklūstame stereotipams. Aš tiesiog išryškinu tas keistenybes. Su aktoriais daug žaidžiame, atliekame įvairias užduotis, kurios padeda sukurti filmų veikėjus. Kiekvienas aktorius taip pat yra asmenybė. Ir tai jie atsineša į filmavimo aikštelę ir tuo papildo kuriamus veikėjus.

– Kodėl sutikote vaidinti Y. Lanthimos filme?

N.Kidman: Mane labai sužavėjo jo filmas „Iltinis dantis“. Yorgos – unikalus režisierius. Jo kuriamas pasaulis išskirtinis, originalus, tad norėjau būti jo vizijų dalimi. Perskaičiusi scenarijų, pajaučiau labai stiprią hipnotizuojančią galią, tas pojūtis dar labiau suaktyvėjo peržiūrėjus filmą. Man patinka dirbti su neįprastą kino kalbą naudojančiais režisieriais. Žinoma, tokiais atvejais rizikuoji.

– Ar filmuojantis teko peržengti savo kaip asmens, aktorės ribas?

N.Kidman: Stengiausi būti kuo atviresnė, pasiruošusi viskam, labai pasitikėjau režisieriumi. Kartais netgi atrodė, kad man dvidešimt ir aš tik pradedu aktorės karjerą. Sunkiausia buvo tai, kad jis sakydavo: „Nesiruošk, tiesiog ateik į aikštelę ir nieko nedaryk“. Net man, labai patyrusiai aktorei, tai buvo išties sunku. Tačiau Yorgos turi labai aiškią viziją ir žino, kaip dirbti su aktoriais, kad ta vizija būtų išpildyta. Tokio kūrybinio proceso man dar neteko patirti. Buvo labai įdomu.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą