Gražūs namai, penki nuostabūs vaikai, mylintys draugai, sėkminga karjera ir... mirtina diagnozė. Taip prasideda menininkų ⎯ 43-ejų Anjos ir 59-erių Tomo ⎯ Kalėdos. Gali būti, kad Anjai liko gyventi tik trys mėnesiai. Tačiau filmo centre – ne liga, o brandi dviejų žmonių meilė. Jie sunkios ligos akivaizdoje reflektuoja savo gyvenimą. Režisierė pasakoja šviesiai, be tokiai sudėtingai ir jautriai temai būdingo tragizmo.
Filmo autorė M. Sødahl šią istoriją išgyveno pati. Į „Viltį“ ji sudėjo viską, ką, susirgusi onkologine liga, patyrė su vyru, kino režisieriumi Hansu Petteriu Molandu. Rudenį Lietuvoje buvo rodomas jo sukurtas filmas „Vogti arklius“. Jų jausmus filme įkūnijo skandinavų aktoriai – A. Bræin Hovig ir garsusis švedas Stellanas Skarsgårdas, sukūręs vieną iš pagrindinių vaidmenų seriale „Černobylis“.
Norvegijos kino žvaigždė Andrea Bræin Hovig ne tik mielai sutiko pasikalbėti apie „Kino pavasario“ filmus „Viltis“ ir „Disko“, kuriuose sukūrė vaidmenis, bet ir apie savo karjerą bei muziką, kuri jai yra ne mažiau svarbi nei kinas.
Dramą „Viltis“, kaip ir daugiau nei pusę festivalio programos filmų, dvi savaites bus galima pasižiūrėti namuose. Nuo kovo 19 dienos festivalio filmai bus rodomi naujos kartos televizijos TELIA TV filmų nuomoje, internetinėje namų kino platformoje „Žmonės Cinema“, „TV3 Grupės“ turinio platformoje „Go3“ ir kino platformoje „Kinofondas“. Plačiau apie tai galima skaityti organizatorių išplatintame pranešime spaudai.
– Filme „Viltis“ jūsų partneris – vienas žymiausių švedų aktorių S. Skarsgårdas, dar labiau išgarsėjęs po vieno iš pagrindinių vaidmenų seriale „Černobylis“. Kai kalbama apie „Viltį“, beje, tai visur pabrėžiama, ar kartu vaidindama nesijaučiate esanti jo šešėlyje?
– Nė kiek! Skarsgårdas yra žymus ir genialus aktorius, tai visiems aišku, bet man tai nerūpi. Išduosiu: prieš filmavimo repeticijas su Stellanu nebuvome nė karto susitikę, tačiau jau pirmą kartą pajutau tą retą cheminę reakciją, o ji dirbant kine yra svarbiausia. Kažkas tarp manęs, Stellano ir filmo režisierės spragtelėjo, nors mes visi esame tokie skirtingi! Aš – smulki ir greitai užsideganti, jis – aukštas ir kiek flegmatiškas. Greičiausiai šie skirtumai ir sukūrė chemiją tarp mūsų kino aikštelėje.
– Festivalio „Kino pavasaris“ žiūrovai jus išvys filmuose „Viltis“ ir „Disko“. Kaip renkatės filmus, kuriuose vaidinsite?
– Turiu nepaaiškinamą norą suprasti tamsiąją žmogaus pusę. Kaip blogis įslenka į jų širdis? Kokia buvo jų vaikystė? Kodėl daro pasirinkimus, kurie veikia ir jų pačių, ir kitų žmonių gyvenimus? Man tikrai patinka kelti klausimus, gilintis į tamsųjį pradą, kurį kiekvienas galime rasti savo širdyje. Vienoje jis yra ryškesnis, kitoje – vos matomas.
Pasirinkti filmą nesunku – užtenka perskaityti scenarijų, kad suprastum, ar nori tokiame filme vaidinti, ar ne. Jei nori, lieka tik sulaukti režisieriaus skambučio.
– Kodėl pasirinkote vaidybą? Ar tai buvo jūsų vaikystės svajonė?
– Man atrodo, kad ne aš pasirinkau vaidybą, o vaidyba pasirinko mane. Žinau, skamba kaip visiška klišė, bet tai tiesa. Vaikystėje labai daug laiko leisdavau viena, mėgdavau įsikūnyti į įvairius pasakų, knygų ir filmų personažus. Tie žaidimai man suteikdavo galimybę pabėgti nuo realybės ir siaubingo vienatvės jausmo.
– Baigusi vaidybos studijas, savo karjerą pradėjote Norvegijos teatre, vėliau dirbote Nacionaliniame teatre. Ne visiems teatro aktoriams taip paprastai pavyksta iš teatro scenos persikelti į filmavimo aikštelę. Kaip jums sekasi save dalyti teatrui, kinui ir muzikai?
– Dievinu ir teatrą, ir kiną, ir muziką. Man patinka būti toje pačioje erdvėje su žiūrovais, jausti, kad būdama teatro scenoje galiu visiškai kontroliuoti laiką. Gerai pagalvojus, juk scenoje galiu daryti, ką panorėjusi, – niekas negalėtų manęs sustabdyti ar pataisyti. Ir vis dėlto pastaraisiais metais itin stipriai įsimylėjau kino kamerą. Jaučiu, kad bent jau kol kas kinas bus mano prioritetas.
– Kaip susipažįstate su personažais, kuriuos vaidinsite? Ar visus juos vienodai priimate?
– Kiekvienas projektas turi savo logiką, taigi kiekvienam filmui ir personažui ruošiuosi skirtingai. Visada įsigilinu, stengiuosi kuo daugiau sužinoti apie vaidmenį. Mėgstu, kai režisieriai man išduoda bent keletą paslapčių ir papasakoja, kaip patys mato mano personažą. Filme „Viltis“ suvaidinau Anją, ką tik išgirdusią apie mirtiną auglį galvoje. Iškart pajutau, kad tai – ypatingas vaidmuo, o ir visas filmas kalba apie itin svarbius dalykus, gyvenimo potyrius. Nors filmo nepamatys milijonai žiūrovų, vis tiek jis yra vertingas.
Žaviuosi filmo režisierės M. Sødahl vidine rimtimi. Norėčiau, kad daugiau režisierių turėtų šią savybę. Maria pati išgyveno tai, ką vaidinome filme, ji pati vieną dieną išgirdo nerimą keliančią diagnozę. „Viltį“ pagimdė jos asmeninė kova su onkologine liga, štai kodėl filmas yra toks stiprus ir taip giliai paliečia.
– Turbūt nėra paprasta įsijausti į gyvenimą žmogaus, kuris serga nepagydoma liga? Ar buvo lengva išsijungus kameroms paleisti savo personažą?
– Anja buvo vienas sudėtingiausių vaidmenų, kuriuos kada nors teko sukurti. Paskutinę dieną, kai baigėme filmuoti, pasakiau: daugiau niekada. Šiandien vis dar sakau, kad nuomonės nepakeičiau! Šio filmo aikštelėje pažinau savo ištvermę ir jėgą – toji patirtis, žinojimas, kokia stipri galiu būti, išliks su manimi ir kituose projektuose.
Su savo personažais stengiuosi atsisveikinti, kai tik baigiame filmuoti, bet tai – ne visada lengva užduotis. Ilgus metus Norvegijos nacionaliniame teatre vaidinau Hedą Gabler (Henriko Ibseno pjesės veikėja – aut. past.), ji sekiodavo mane ir tuomet, kai nulipdavau nuo scenos. Nebuvo lengva, nes Heda savyje turi daug tamsos.
– Visada smalsu žinoti, kas aktorių skatina kurti? Kas yra jūsų kūrybos įkvėpėjai?
– Žmonės. Esu labai smalsi. Vienas mano mėgstamiausių užsiėmimų yra važiuoti miesto autobusu ir klausytis, ką kalba aplink sėdintieji. Man tai niekada nepabosta. Be to, tikiu, kad žmoguje galima rasti visko – emocijų, būdo savybių ir neįtikėtinų istorijų, kuriomis net ne visi tiki. Dievinu tamsius, keistus dokumentinius filmus apie atstumtus, pamirštus žmones ir visuomenes, kuriose jie gyvena. Tiek daug nepažintų, baisių ir nuostabių dalykų vyksta mūsų smegenyse ir kūnuose.
– Skandinavijoje esate laikoma viena geriausių aktorių. Iš kokio pasaulinio garso režisieriaus tikitės sulaukti pasiūlymo filmuotis?
– Iš daugybės! Norėčiau filmuotis Europos kūrėjų kine, išsiveržti iš Skandinavijos. Mano vaikai auga, taigi esu pasirengusi keliauti. Kiekviena kelionė – tai geri, džiuginantys jausmai, nors keliautoja iš manęs prasta, dar reikia tobulėti. Gali būti, kad kitas filmas, kuriame vaidinsiu, bus lietuviškas. Kas gali žinoti?
– Žmonės dažnai įsivaizduoja, kad aktorių gyvenimas ⎯ bohemiškas ir beprotiškas, tačiau esate ne tik aktorė, bet ir mama. Kaip jums sekasi derinti darbus ir šeimą?
– Esu susituokusi, auginu tris nuostabius vaikus. Sutinku, mano kasdienybė kartais būna beprotiška, tačiau tai yra mano gyvenimas, ir jį be galo myliu. Aktoriai kartais turi daugiau galimybių leisti laiką su vaikais ir artimaisiais. Juk teatras vasarą nedirba, galiu nedirbti net ir porą savaičių iš eilės. Tiesą sakant, kai turi vaikų, tai visai nebloga privilegija.
