Dabar populiaru
Publikuota: 2020 spalio 7d. 21:01

„Nova Lituania“: filmas apie ultimatumo principą

 Filmas „Nova Lituania“
Filmas „Nova Lituania“

Istorinis mąstymas pasižymi vienu paradoksu – žinojimas istorikui kartais gali labiau pakenkti nei pasitarnauti. Vienas sunkiausių istoriko uždavinių yra sugebėti atsiriboti nuo istorinio žinojimo ir bandyti suvokti įvykius autentiškai; vertinti taip, lyg nežinotų, kuo visa tai baigsis. Akivaizdu, kad tai nėra patogi pozicija, nes prarandamas atramos taškas, kuris dažnai ir diktuoja vertinimą. Vis dėlto reikia suprasti, kad būtent tai ir yra autentiška – vykstant istoriniams lūžiams, įvykių liudininkai (dažniausiai) nesuvokia gyvenantys lūžio metu ir elgiasi, veikia, priima sprendimus būtent šioje neapibrėžtumo ir nežinojimo akivaizdoje.

Kone atvirkščiai istoriniam mąstymui veikia žiūrovo vaizduotė žiūrint istorinius filmus. Ten stebime nuoseklią herojaus gyvenimo istoriją, jis savo veiksmais siekia vienokio tikslo, o filmo pabaigoje paaiškėja, kad jo likimas – visiškai kitoks. Tuo metu suvokiame, kad herojus veikė neapib­rėžtumo, nežinojimo akivaizdoje. Tad ir herojaus veiksmus įvertiname laike, visada atsižvelgdami, kuo tai pasibaigė, bet jokiu būdu vien tuo nesivadovaudami. Tuo tarpu mąstydami apie istoriją, mes tarsi žiūrime filmą nuo pabaigos – be jokių pastangų puikiai atsimename kulminaciją arba svarbiausius lūžinius taškus, kai kuriuos paskirus įvykius, bet labai dažnai nesidomime (net jei yra galimybė) visa laikine įvykių seka.

Kažkur tarp šių dviejų polių dažnai atsiduria istorijos entuziastai (taip gražiai noriu pavadinti tuos, kurie aršiausiai suremia ietis istorijos klausimais). Labai dažnai jie įvykių ar asmenybių vertinimus suveda į vieną kulminacinį tašką – svarbiausias tampa pasirinkimas tarp pasipriešinimo ir pasidavimo. Taip neįvertinamos pastangos išvengti pasidavimo, abejonės dėl pasipriešinimo kainos ar bandy­mai atrasti trečiąjį, savarankišką kelią. Vis­kas tampa vienetu arba nuliu, tarsi praeities pasaulis būtų programinė įranga, kurią tereikia tinkamai sukalibruoti. Karolio Kaupinio filmas Nova Lituania puikiai parodo, koks svarbus yra trečiojo kelio ieškojimas, kai žiūrovas (ar tiesiog – žmogus) per prievartą nėra verčiamas rinktis tik iš dviejų.

Karolio Kaupinio filmas Nova Lituania puikiai parodo, koks svarbus yra trečiojo kelio ieškojimas, kai žiūrovas (ar tiesiog – žmogus) per prievartą nėra verčiamas rinktis tik iš dviejų.

Šiame kūrinyje įprastas retrospektyvus žvilgsnis į istoriją yra keičiamas epizodų, kurie neatsispindi mums gerai žinomoje 1940 m. Lietuvos tikrovėje, ieškojimu. „Istorija, kuri galėjo būti“, – taip pristatoma Nova Litua­nia. Šį šūkį būtų galima palaikyti marketinginiu triuku – taip žiūrovui tarsi žadamas galbūt net ne istorinis, o fantastinis filmas. Tačiau po filmo peržiūros lieka kitokia interpretacija – filmo kūrėjai tiesiog įspėja žiūrovą, kad nepaisant istorinių faktų neatitikimo, tokia istorija galėjo nutikti. Taip yra išvengiama istorinio žanro klišių, bet paliekama galimybė naudotis žanro privalumais. To rezultatas – filmas netikėtai priverčia susimąstyti apie praeities ir dabarties ryšius. O taip peržiūrėjus lietuvišką istorinį filmą, beveik niekada nenutinka.

 Filmas „Nova Lituania“
Filmas „Nova Lituania“

Nova Lituania veiksmas vyksta prieš pat Antrąjį pasaulinį karą. Geog­rafijos profesorius Feliksas Gruodis (akt. Aleksandras Kazanavičius) matydamas, kaip virš Lietuvos kaupiasi karo debesys, pateikia Vyriausybei ilgai brandintą idėją – vienoje iš subtropinių salų įkurti atsarginę Lietuvą. Gruodžio idėja paremta difuzijos principu, pasiskolintu iš gamtos mokslų srities – tuštuma traukia pilnumą. Laikydamasis šio principo ir lygindamas Lietuvos bei šalia esančių valstybių gyventojų apgyvendinimo tankius, Gruodis neabejoja, kad „tuštuma yra pagrindinis visų mūsų priešas“, o anksčiau ar vėliau teks rinktis – pasiduoti ar pasipriešinti. Būtent atsarginės Lietuvos idėja suteikia galimybę svarstyti apie trečią kelią. Deja, profesorius nesulaukia palaikymo net iš artimiausių draugų – pavojaus pripažinimas yra traktuojamas kaip nenaudinga isterija. Nepadeda nė tai, kad šalies prezidentas (akt. Valentinas Masalskis) užsiima populizmu, ragina „statyti, kad kažkas matytųsi“ ir yra įsitikinęs, kad žmonėms galima sakyti tik pusę tiesos. Svarbiausia – kad niekas nuotaikos nepagadintų. Vienintelis Jonas Servus (akt. Vaidotas Martinaitis) po to, kai praranda premjero postą ir kaktomuša susiduria su prezidento trumparegiškumu, įtiki Gruodžio idėjos įgyvendinimo būtinybe.

Bene kiekvienas lietuvis (bent jau po filmo pasirodymo) yra girdėjęs apie Kazio Pakšto sumanymą perkelti Lietuvą į Madagaskarą. Akivaizdu, kad Feliksas Gruodis yra būtent šio asmens prototipas, o kiti filmo personažai taip pat paremti istorinių asmenybių biografijomis. Kodėl Kaupinis nusprendė neprisirišti prie realių, gerai žinomų vardų ir pavardžių? Režisierius keliuose interviu pateikia atsakymą į šį klausimą teigdamas, kad nenorėjo redukuoti istorinių asmenybių iki kelių dominuojančių būdo bruožų. Be to, manding, istorinių vardų ir pavardžių naudojimas žiūrovui nepaliktų nei dramaturginės, nei istorinės intrigos (kuri šios apžvalgos kontekste yra svarbesnė). Nors naivu tikėtis, kad žiūrovai greitai neperpras, kas yra kas, tačiau, nepaisant nuojautų, dalis nežinomybės vis tiek išlieka, o būtent tai leidžia ekrane perteikti istorines tarpukario sąlygas.

Tarpukaris filme (at)kuriamas vaizduojant pasaulį, kuris paremtas ultimatumo principu. Filme atkartojami tokie įvykiai kaip Lenkijos ultimatumas Lietuvai dėl diplomatinių santykių užmezgimo, Klaipėdos krašto praradimas nacistinės Vokietijos naudai. Tai yra situacijos, kai Lietuva labai aiškiai buvo įsprausta į pasirinkimą tarp brangiai kainuojančio pasipriešinimo ir gėdingo pasidavimo. Tai žaidimo taisyklės, kurias Lietuvai ne vien primeta kaimynai, bet kurių laikomasi ir šalies viduje. Šiame kontekste iškalbinga scena, kurioje naujienų agentūros vadovas (akt. Darius Meškauskas) atsisako spausdinti Gruodžio atsarginės Lietuvos tekstą dėl to, kad cenzūra nepraleis – leidžiama suprasti, kad prezidentas vadovaujasi principu: arba su juo, arba prieš jį. Toje pačioje scenoje agentūros vadovas atsisako spausdinti korespondento pasiūlytą straipsnį, kuriame svarstomas hipotetinis klausimas, kas būtų, jeigu Vokietija pareikalautų Klaipėdos krašto (kas vėliau ir įvyksta). Vadovas atsako, kad jie yra naujienų agentūra ir turi spausdinti vien faktus. Gruodžiui nugirdus šį pokalbį pasidaro aišku, kad jokio hipotetinio, alternatyvaus mąstymo negali būti. O labiausiai apie gyvenimą ultimatumo principu liudija puikiai žinomas lozungas „Mes be Vilniaus nenurimsim“ – kas gali labiau redukuoti šalies gyvenimą nei šūkis, kuriame aiškiai išreiškiamas trūkumas, be kurio valstybė nėra pilna, visavertė ir pati už save jaučia gėdą?

Šiame istoriniame kontekste, kuriame reikia rinktis iš dviejų, atsiskleidžia Gruodžio (galbūt ir Pakšto) asmenybės išskirtinumas, bet visų pirma reikia pasakyti, kad filmas atlieka reabilituojantį veiksmą Pakšto idėjos atžvilgiu. Be Mariaus Ivaškevičiaus pjesės ir Rimo Tumino spektaklio Madagaskaras, Pakšto idėjos greičiausiai vis dar būtų žinomos tik siauruose kultūros sluoksniuose, tad reikia pripažinti, kad abu teatro kūrėjai atliko svarbų darbą. Kita vertus, Madagaskare Pakšto atitikmuo Pokštas – kiek pamišėliškų ketinimų žmogus, aplinkiniams keliantis juoką savo elgesiu ir pasiryžimu edukuoti tautą. Keistuolis, kurio žodžiuose girdi tiesą, tačiau jis per daug tiesmukas ir per daug atitolęs nuo šio pasaulio, kad kažką pakeistų. Satyra Madagaskare padeda įžvelgti Pakšto idėjų ir agrarinės Lietuvos konfliktą, tačiau per ironijos sluoksnį išnyksta nujaučiamos, bet sunkiai įtikimos grėsmės atmosfera ir atsarginės Lietuvos kaip trečiojo varianto vaizdinys.

Tuo tarpu Nova Lituania atveju atsarginės Lietuvos sumanymas yra baugiai racionalus sprendimas. Vienoje filmo scenų buvęs premjeras Servus jau pilnai pasiryžta idėjos įgyvendinimui ir pradeda skaičiuoti, kiek reikės materialinių resursų tam, kad pavyktų perkelti visus Lietuvos gyventojus į vieną iš subtropinių salų. Gruodis tuomet pareiškia premjerui, kad buvo neteisingai suprastas – atsarginės Lietuvos sumanymas nėra visos šalies perkėlimas. Geografijos profesorius paaiškina, kad šio sumanymo įgyvendinimui tereikia vieno laivo, kuris perkeltų mokytojus, inžinierius ir gydytojus, kitaip sakant – išsilavinusiąją ir mažąją agrarinės tautos dalį. Atsarginei Lietuvai reikia tik tokių profesijų žmonių, kurių pagalba galima pradėti kurti naują lietuvišką valstybę. Šioje scenoje Servus atsiskleidžia kaip fantazuotojas ir neracionalus žmogus, tuo tarpu Gruodis net nesvarsto tokio neįtikėtino masto ketinimų. Atsarginės Lietuvos idėja iš tiesų yra tik lietuvių tautos pratęsimas užjūrio valstybėje, kitaip tariant – tai tėra išgyvenimo instinktas.

„Kodėl nebuvo iššautas nė vienas šūvis?“ – tūžmingai klausia entuziastai, ieškodami kaltųjų 1940-ųjų vasarą. Klausimas, niveliavęsis iki kvailo šūkio, bet retkarčiais vis dar nuskambantis. Tie, kas rimtai to klau­sia, nesupranta, kad ultimatu­mas – tai vienos išeities situacija. Tas, kuris reikalauja, pasistengs iki tol padaryti viską, kad ultimatumo adresatas neturėtų jokios galimybės rinktis. Kitaip ultimatumas netenka prasmės. Šios mintys, kilusios po Nova Lituania peržiūros, kažkur manyje subrandino hipotezę, kad prievartinis pasirinkimas tarp pasipriešinimo arba pasidavimo 1940 m. buvo toks traumuojantis praeities reiškinys, jog net iki šiol vertindami istoriją kartojame buvusių ultimatumų griežtas sąlygas. Lyg kokiame košmare verčiame vienas kitą išgyventi pasirinkimą, kuris buvo atliktas kadaise. Šią fiksaciją galima klaidingai palaikyti praeities įprasminimu, tačiau iš tiesų tai yra traumos sąlygotas požiūris į istoriją. Atsarginės Lietuvos arba Madagaskaro Lietuvos idėja nebuvo įgyvendinta – kitaip dabar šį tekstą rašyčiau saulėkaitoje užkandžiaudama tropiniais vaisiais. Nepaisant to atrodo, kad vien (tarsi) utopinės idėjos kartojimo užtenka tam, idant būtų galima išsilaisvinti iš kalbėjimo pagal ultimatumo taisykles. Toks ir yra šis filmas – netelpantis tradiciniuose Lietuvos kinematografijos rėmuose, skatinantis mąstyti ar net svajoti apie alternatyvias Lietuvas, kurių tikrovėje, deja, nebuvo.

Tekstas publikuotas žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ nr. 6

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Video

02:26
08:17
27:59

Esports namai

URBAN˙/