Sekite 15min Google
Spalio 16 dieną Lietuvos kino teatruose pasirodys animacinis filmas visai šeimai „Kirstukų miško pranašystė“, įkvėptas T.Samojliko komiksų apie kirstukus. Tačiau tai – tik viena platesnio kūrėjo pasaulio dalis. Mokslininkas savo tyrinėjamas ir atrandamas žinias paverčia komiksais, pasiekiančiais jaunąją auditoriją. Jam svarbu ne tik tai, ką vaikai sužino skaitydami, bet ir tai, ar jiems įdomu, ar jie pamilsta veikėjus ir ima rūpintis tuo, kas vyksta aplinkui.
Galbūt šiandien, kaip pastebi biologas, koks nors vaikas pirmą kartą išgirs apie kirstuką, o po daugelio metų taps žmogumi, priimančiu sprendimus dėl miškų apsaugos. Samojlikas tiki, kad noras saugoti gamtą gali prasidėti nuo paprasto dalyko – pamėgto veikėjo ir istorijos, kuri įstringa atminty.
– Esate biologas, tyrėjas ir komiksų autorius. Kaip susijungė šios skirtingos jūsų pusės?
– Esu biologas, kurį nepaprastai žavi tai, ką sužinau savo darbe. Lenkijos mokslų akademijos Žinduolių tyrimų institute tyrinėju aplinkos istoriją, stengdamasis suprasti, kaip žmonės praeityje keitė aplinką ir kaip šie pokyčiai veikia ateitį. Taip pat dirbu su puikiais mokslininkais, kurie papasakoja labai įdomių dalykų apie savo tyrimų objektus. Tai toks turtingas įkvėpimo šaltinis, kad jaučiu poreikį šiomis žiniomis dalytis su kitais.
Komiksus mėgau nuo vaikystės ir visada svajojau tapti jų autoriumi. Iš pradžių bandžiau rašyti romanus suaugusiesiems, tačiau greitai praradau motyvaciją ir nelabai pasitikėjau savo gebėjimais. Galiausiai šios dvi mano pusės susitiko: mokslininkas, besižavintis gamtos pasauliu, ir komiksų autorius, kuriuo visada svajojau tapti. Supratau, kad savo mokslines žinias galiu perkelti į komiksus, ypač į vaikams skirtas knygas.
Kai pats susilaukiau vaikų, pastebėjau, kad knygų apie gyvūnus ir gamtą netrūksta, tačiau daugelyje jų kažko stinga – jos ne visada tiksliai perteikia mokslinius faktus. Gyvūnai dažnai pasitelkiami tiesiog žmonėms vaizduoti, užuot rodžius juos tokius, kokie yra iš tikrųjų. Tad panorau kurti istorijas, kuriose gyvūnai gyventų savo natūralioje aplinkoje ir elgtųsi taip, kaip elgiasi tikri mūsų tyrinėjami gyvūnai.
Pirmasis mano komiksas vadinosi „Paskutinis stumbras“ (lenk. „Ostatni żubr“): jame pasakoju apie europinių stumbrų išnykimą Belovežo girioje. Šiandien stumbrų galima pamatyti visoje Europoje, taip pat Lietuvoje ir Lenkijoje, tačiau prieš šimtą metų visi laisvėje gyvenę stumbrai buvo išnykę – buvo likę tik keli, išgyvenę nelaisvėje. Norėjau šią svarbią, įdomią ir gana liūdną istoriją papasakoti komikso kalba.
Iš tos knygos daug nesitikėjau. Tiesiog įgyvendinau vaikystės svajonę ir pabandžiau papasakoti tai, kas man svarbu. Tačiau komiksas sulaukė sėkmės, jį skaitė ne tik mano šeima! (juokiasi) Tai paskatino mane tęsti, ir galiausiai sukūriau „Likimo kirstuką“ (lenk. „Ryjówka przeznaczenia“).
– Kodėl pasirinkote būtent kirstukus? Daugelis žmonių apie juos net nėra girdėję ir gali palaikyti juos pelėmis.
– Būtent dėl to juos ir pasirinkau! Dauguma žmonių net nežino, kad kirstukai egzistuoja, jau nekalbant apie tai, kiek yra skirtingų jų rūšių – pavyzdžiui, baltadančių ar vandeninių kirstukų. Jais susidomėjau dirbdamas Žinduolių tyrimų institute. Klausydavausi tyrėjų pasakojimų apie kirstukų elgseną, nepaprastus gebėjimus ir vis galvodavau: „Tai nuostabu! Kodėl niekas nekalba apie kirstukus? Visi turėtų apie juos rašyti!“ Medžiagos užteko net keturioms komiksų knygoms.
Visgi greitai supratau ir kitą dalyką – iš dalies dėl patirties su savo vaikais – jei jaunajai auditorijai mokslinę informaciją pateiki griežtai moksliniu būdu, tai neveikia. Ir jie labai greitai praranda susidomėjimą.
Visada mėgau fantastiką, todėl nusprendžiau sujungti šiuos du dalykus. „Likimo kirstukas“ – didingas fantastinis nuotykis, įkvėptas „Žiedų valdovo“ ir „Hobito“, tačiau vykstantis tikrų, visoje Europoje gyvenančių gyvūnų pasaulyje. Kaip ir Tolkieno kūriniuose, čia virš herojų pakibęs didžiulis, tamsus priešas. Tačiau yra vienas esminis skirtumas: priešas esame mes – žmonės. Vos keturių centimetrų ilgio ir keturis gramus sveriančiam kirstukui žmogus prilygsta beveik pusdieviui, ypač kai tas žmogus naikina jo aplinką. Panašiai veikia ir tam tikri daiktai mano istorijoje: užuot ieškoję stebuklingo žiedo ar kalavijo, kirstukai gali ieškoti surūdijusios vinies, kurią laiko ypatingų galių turinčiu daiktu. Čia nėra nei Saurono, nei antgamtinio blogio – tik mes, žmonės, ir tai, ką darome.
Dauguma žmonių net nežino, kad kirstukai egzistuoja, jau nekalbant apie tai, kiek yra skirtingų jų rūšių.
– Kiek domėjausi, kirstukų medžiagų apykaita nepaprastai greita, jie suėda milžinišką maisto kiekį, palyginti su savo dydžiu, ir išlieka aktyvūs net žiemą. Kaip jiems tai pavyksta?
– Visi šie dalykai susiję su viena nepaprasta jų savybe: tarp žinduolių kirstukų širdis yra viena greičiausiai plakančių. Net ramybės būsenoje jų širdis gali suplakti daugiau nei tūkstantį kartų per minutę! Patyrus stresą, bėgant ar medžiojant, dažnis dar padidėja. Ir būtent dėl tokios greitos medžiagų apykaitos kirstukai negali ilgai ilsėtis, o suėstą maistą labai greitai suvirškina.
Didžiąją dienos dalį kirstukas praleidžia medžiodamas, trumpai nusnūsdamas, o netrukus vėl išalkdamas. Per dieną jam reikia suėsti bent tiek maisto, kiek sveria pats. Kai gyvūnas sveria vos keturis gramus, tai gali neatrodyti daug, tačiau svarbu prisiminti, kad dauguma kirstukų yra plėšrūnai. Jie medžioja vabzdžius, jų lervas ir kitus smulkius gyvūnus, o kai kurie gali suėsti ir mažų varlių ar paukščių lizduose rastų kiaušinių.
Tai labai aktyvus, rizikingas ir nuolat alkio lydimas gyvenimas. Dėl greitos medžiagų apykaitos kirstukai žiemą nemiega žiemos miegu – vietoj to kai kurios jų rūšys yra prisitaikiusios prie nepaprasto reiškinio, vadinamo Dehnelio efektu.
Šis reiškinys pavadintas Žinduolių tyrimų institutą įkūrusio mokslininko Augusto Dehnelio vardu. Jo atradimas tapo svarbiu mokslo įvykiu: žiemą kirstuko kūnas sumažėja – susitraukia skeletas, vidaus organai, o labiausiai sumažėja smegenys. Kadangi smegenys yra vienas daugiausia energijos reikalaujančių žinduolio organų, jų sumažėjimas padeda taupyti energiją, kai trūksta maisto. Kai kurių kirstukų smegenų tūris gali sumažėti maždaug 20–25 procentais. Tai leidžia jiems išgyventi suvartojant mažiau maisto. Pavasarį išgyvenusiems kirstukams vyksta atvirkštinis procesas – smegenys, organai ir skeletas vėl padidėja ir beveik pasiekia ankstesnį dydį.
Laukinėje gamtoje kirstukai paprastai gyvena vos metus ar pusantrų. Tačiau nesijaudinkite – mano komiksų herojai nėra taip griežtai pririšti prie natūralaus gyvenimo ciklo! Leidžiu jiems gyventi šiek tiek ilgiau, bet jie vis tiek elgiasi kaip tikri kirstukai.
– Kas jus labiausiai žavi kirstukuose?
– Mane stebina jų evoliucijos istorija. Kirstukinių šeima Žemėje atsirado prieš 45 milijonus metų ir išliko iki šių dienų beveik nepakitusi, išlaikiusi daugelį savo protėvių bruožų. Žavi tai, kad kirstukai priklauso labai senai evoliucinei linijai, kuri gerokai skiriasi nuo daugumos kitų žinduolių, šiandien gyvenančių mūsų miškuose.
Kirstukinių šeima Žemėje atsirado prieš 45 milijonus metų ir išliko iki šių dienų beveik nepakitusi
Jie tarsi maži svečiai iš kitos epochos, tačiau vis dar gyvena šalia mūsų ir suteikia mokslininkams daugybę galimybių atrasti ką nors nauja. Galime tyrinėti tokius reiškinius kaip Dehnelio efektas, bet kirstukai turi ir daugiau nepaprastų savybių. Kai kurių rūšių seilės nuodingos, o vandeniniai kirstukai puikiai prisitaikę prie gyvenimo vandenyje – turi specialių savybių, padedančių plaukti ir judėti aplinkoje. Tai mažyčiai, itin veiksmingi plėšrūnai, kartu liudijantys senąją evoliucijos istoriją. Man, aplinkos istorikui, tai nepaprastai įdomu.
Todėl grįžtu prie mano, kaip mokslininko, norinčio dalytis žiniomis, vaidmens. Ne kiekvienas tyrėjas jaučia poreikį populiarinti mokslą, o ir ne kiekvienas gali atsisėsti ir sukurti komiksą. Man tai ir pareiga, ir privilegija. Labai džiaugiuosi, kai skaitytojai parašo, kad nė nenutuokė apie tokių gyvūnų egzistavimą ir dabar nori sužinoti daugiau. Mano tikslas – kad žmonės pamiltų mano veikėjus, kurie iš tiesų yra tikri gyvūnai. Jei skaitytojai juos pamils, tikiu, kad norės juos apsaugoti.
Galbūt vieną dieną tie skaitytojai taps aplinkos ministrais, prezidentais ar pasaulio lyderiais. Tikiuosi, kad jie priims geresnius sprendimus – tokius, kurie padės saugoti gamtą, o ne toliau ją naikinti ir eksploatuoti.
– Kodėl, jūsų manymu, kirstukai nėra tokie populiarūs kaip liūtai, žirafos ar kokie drambliai?
– Manau, paaiškinimas labai paprastas – dydis turi reikšmės. Dažniausiai dėmesį atkreipiame į didelius, gražius, spalvingus ar didingus gyvūnus. Liūtai, tigrai, pandos ir drambliai įspūdingi, juos lengva pastebėti, o jų iškamšos puikiai tinka vaikų žaislų parduotuvėms.
Kirstukai labai maži, slepiasi tarp nukritusių lapų ir juda taip greitai, kad dauguma žmonių jų niekada nepamato. O tie, kurie kirstuką pamato, neretai randa jį negyvą: katės juos kartais pagauna, bet neėda dėl nemalonaus kvapo, kurį skleidžia kvapiosios liaukos.
Taigi pirmasis daugelio žmonių įspūdis apie kirstuką – mažas, negyvas, šiek tiek dvokiantis į pelę panašus gyvūnėlis miško take. Ne pati geriausia viešųjų ryšių kampanijos pradžia! (juokiasi) Be to, kirstukai nėra tradiciškai mieli ir pūkuoti gyvūnai. Pagal savo dydį jie – nuožmūs plėšrūnai, nuolat medžiojantys, o kai kurių rūšių seilės nuodingos. Tačiau būtent tai man juose ir patinka. Jie – mažyčiai veiksmo filmų herojai, miniatiūriniai monstrai ir gyvi senovės pasaulio liudininkai viename.
– Kaip komiksuose derinate mokslinį tikslumą su fantastika ir nuotykiais? Ir kaip pavyksta išlaikyti tą ribą, kad edukacija nevirstų nuobodžia pamoka?
– Nėra vienos universalios formulės. Kiekviena istorija yra skirtinga, todėl stengiuosi rasti tinkamą pusiausvyrą tarp mokslinių faktų ir kuriamo išgalvoto pasaulio.
Pavyzdžiui, esu sukūręs vesterną apie genius ir dar vieną istoriją, kurios veiksmas vyksta miesto parke, o pagrindinis veikėjas yra šikšnosparnis. Kiekvienu atveju stengiuosi sukurti pasakojimą, kuris būtų įdomus man pačiam, ir kartu užtikrinti, kad gyvūnai elgtųsi taip, kaip būdinga jų rūšiai.
Pavyzdžiui, komikse apie kirstukus yra scena, kurioje jie naudoja echolokaciją. Tyrimai rodo, kad kirstukai išties naudojasi šiuo gebėjimu. Kitoje scenoje mažyliai seka paskui motiną, įsikibę jai į uodegą, ir sudaro savotišką traukinuką. Tai tikra kirstukų elgsena – dėl prasto regėjimo jie taip gali laikytis drauge ir pavojingose situacijose judėti paskui motiną. Tokias detales įpinu į istoriją tikėdamasis, kad skaitytojai, ir ypač vaikai, jas atras natūraliai ir nejaus, jog yra mokomi.
Komiksų pabaigoje taip pat pateikiu mokslines pastabas, jos parašytos suprantamai ir iliustruotos, tačiau suteikia daugiau žinių apie tikrąją gyvūnų biologiją.
– Jūsų komiksas apie kirstukus virto animaciniu filmu. Ko palinkėtumėte Lietuvos auditorijai, keliausiančiai į „Kirstukų miško pranašystę“?
– Pirmiausia noriu, kad jie gerai praleistų laiką kine – juoktųsi, jaustų įtampą, rūpintųsi veikėjais ir mėgautųsi nuotykiu. Tačiau taip pat tikiuosi, kad išėję iš kino salės ir pasivaikščioję parke ar Lietuvos miške jie į žemę pažvelgs kiek kitaip. Po jų kojomis, samanose ir tarp nukritusių lapų, slypi ištisas pasaulis, pilnas mažyčių gyvūnų, kurie kasdien kovoja dėl išlikimo.
Jei filmas padės vaikams pastebėti šį pasaulį, pajusti didesnį ryšį su gamta ir susidomėti aplink gyvenančiais gyvūnais, man tai reikštų labai daug. Galbūt jie taip pat labiau norės saugoti žaliąsias erdves, kuriomis dalijamės su šiais nepaprastais gyvūnais.
– Ačiū už pokalbį!
Su lenkų biologo ir komiksų autoriaus Tomaszo Samojliko sukurtu kirstukų pasauliu susipažinti galėsite spalio 16 dieną kino teatrus pasieksiančioje animacinėje juostoje „Kirstukų miško pranašystė“.
Filmo sukūrimą parėmė Lietuvos kino centras, informaciniai partneriai – „15min“ ir „Žmonės“, edukaciniai partneriai – Lietuvos zoologijos sodas ir Valstybinių miškų urėdija, partneris – „Mamos žurnalas“. Vertybiniai partneriai: Lietuvos gamtos fondas, Valstybinė miškų tarnyba.
