Dešimtajame savo filme „Žanetė: Žanos d‘Ark vaikystė“ (angl. „Jeannette: The Childhood of Joan of Arc“, pranc. „Jeannette, l'enfance de Jeanne d'Arc“), kurio premjera įvyko 2017 m. Kanų kino festivalyje, vienas ryškiausių šiuolaikinio prancūzų kino balsų netradiciškai atsigręžia į istorinės asmenybės vaikystės dienas. Kine nepavaizduotas mergaitės gyvenimo laikotarpis tapo miuziklu, sujungiančiu elektroninę muziką ir tamsumu dvelkiančią poeziją. Lietuvos auditorijai jo kūryba yra puikiai pažįstama – B.Dumont‘o filmai „Žmonija“ (angl. „Humanity“, pranc. „L'Humanité“, 1999), „Flandrija“ (angl. „Flanders“, pranc. „Frandre“, 2006) ir „Mažasis Kenkenas“ (angl. „Li'l Quinquin“, pranc. „P'tit Quinquin“, 2014) buvo rodomi festivalyje „Kino pavasaris“. Šie metai – ne išimtis.
Kino kritikas Edvinas Pukšta kalbėjosi Paryžiuje su režisieriumi apie naujausią jo filmą „Žanetė: Žanos d‘Ark vaikystė“.
– Apie Žaną d‘Ark yra sukurtas ne vienas filmas, bet tokio kaip Jūsų – muzikalaus ir eksperimentinio – matyti neteko. Kaip priėjote prie tokios koncepcijos?
– Išeities tašku tapo noras sukurti miuziklą. Šis žanras man labai patinka. Filmuose nėra įprasta matyti dainuojančius personažus. Mano nuomone, tai suteikia poetiškumo. Apsisprendęs dėl žanro pradėjau ieškoti temos. Norėjau, kad ji būtų išskirtinė. Labai greitai supratau, kad tai bus Charleso Péguy (1873–1914), vieno galingiausių balsų prancūzų poezijoje ir literatūroje, kūrinys „Le mystère de la charite de Jeanne d’Arc“. Poezija yra aukščiausia žmogaus proto išraiška. Miuziklas kuo puikiausiai ją atskleidžia.
Pasirinkau pirmąją kūrinio dalį, kurioje kalbama apie mergelės vaikystę. Žana d’Ark yra plačiai pavaizduota literatūroje ir kine, todėl reikėjo rasti originalų kampą. Norėjau parodyti, kaip paprasta mergaitė tampa heroje, kaip kuriasi pats mitas. Netikiu didvyriais, todėl siekiau parodyti, kaip kiekvienas iš mūsų gali jais tapti, man buvo svarbu perteikti procesą. Nors katalikas C. Péguy nėra mano mėgstamas rašytojas, jo dėka man pavyko įgyvendinti savo sumanymą.
Mano tikslas – sukurti jungtis. Suprasti misticistinę ir kiek miglotą C. Péguy poeziją yra sunku, bet elektroninė muzika padeda ją paaiškinti. Taigi toks yra šis projektas, elektroninė muzika ir choreografija buvo raiškos priemonės.
– Koks buvo Jūsų pagrindinis ketinimas – dekonstruoti mitą ar parodyti, kad mes nieko apie Žaną d‘Ark nežinome?
– Nesiekiau kažko dekonstruoti. Netikiu mitais – jie yra stereotipai. Tačiau jiems kuriantis visuomet yra dalis tiesos. Mitas yra lyg metafora, tarsi poezija. Jie ir teisingi, ir neteisingi tuo pačiu metu. Kinas yra puiki terpė jiems egzistuoti. Gali tikėti Dievą, bet gali juo ir abejoti.
9-erių metų aktorė įkūnijo viso pasaulio mažas mergaites, bet kurį devynmetį. Man nerūpi, ką reiškia būti Žana d‘Ark, kur kas įdomiau, kaip ja tampama.
– Mažą mergaitę ir didvyrę Žaną skiria ilgas laiko tarpas. Žiūrint filmą atrodo, kad tai komedija, ypač jei kalbame apie religines vizijas. Jos atrodo be galo naiviai.
– Taip. Naivumas ir paprastumas yra religijos dalis. Tačiau taip atsiskleidžia žmogaus prigimties kompleksiškumas. Tik įvaizdis yra naivus.
– Daugeliui filmų renkatės neprofesionalius aktorius. Šiame pasirinkote dvi puikias jaunas neprofesionalias aktores. Kokiais metodais su jomis dirbote?
– Man reikėjo mažos mergaitės, kuri būtų paklusni, tačiau kartu būtų maža mergaitė, kuri šoka, dainuoja ir vaidina. Padėti susidoroti su kylančiais sunkumais yra mano darbas. Nenoriu dirbti su tais, kurie tiesiog vaidina pagal gaires, man reikia grįžtamojo ryšio. Taip aš eksperimentuoju, išbandau scenarijų per aktorius. Aktoriai daro tai, ką gali, o man to ir reikia. Tikiu ne scenarijumi, bet abipusiais mainais tarp jo ir aktorių. Pavyzdžiui, scenarijuje nebuvo parašyta, kad vienuolės Madam Gervaise personažą įkūnys dvynės. Toks sprendimas atsirado po aktorių atrankos.
– Kaip evoliucionuoja jūsų kino kalba? Kuriame taške ji yra dabar?
– Manau, kad tragikomiškumas yra žmogaus prigimtyje. Tai – judėjimas, evoliucija ir intelektinis procesas. Žmogaus prigimtis yra postragiška ir komiška. Tiek viena, tiek kita per se yra abstrakcija. Jei jas sujungsite, gausite visą žmonijos paveikslą. Jei man reikėtų jus išstudijuoti, rinkčiausi šiuos du kriterijus. Nesunkiai galėčiau apibendrinti jūsų gyvenimus.
Viktoras Hugo rašė, kad komediją ir tragediją reikia derinti. Tai yra giliai kiekvieno menininko refleksijose. Kai dirbome su Juliette Binoche filme „Kamilė Klodel, 1915“, emociškai sunkiausiose, tamsiausiose scenose ji pasimesdavo. Mes juokdavomės. Kodėl? Manau, priežastis ta, kad tragedijos ir komedijos buvimas yra giliai įaustas į mūsų sielos audeklą.
– Ar kuriant šį filmą pasikeitė jūsų asmeninis požiūris į religiją? Kaip?
– Žinoma. Nesu ateistas. Tikiu religija, kuri yra kino dalis, prisikėlimu ir Žana d‘Ark kine. Tad jame neturime atsisakyti archajiškų religijos aspektų. Kinas yra dvasinio gyvenimo gyvenvietė.
Plačiau apie filmą ir jo seansus galima sužinoti paspaudus čia, o visa 2018 m. „Kino pavasario“ filmų programa yra čia.
