Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Pietro Bartolo Lampedūza: pasakojimas apie salos daktarą iš filmo „Liepsnojanti jūra“

Kadras iš filmo „Liepsnojanti jūra“
„Nepatogus kinas“ nuotr. / Kadras iš filmo „Liepsnojanti jūra“
Šaltinis: Partnerio turinys
Projekto partnerio inicijuotas ir parengtas turinys, turinio kontrolė – partnerio rankose
0
A A

Būtų sunku nejausti pagarbos Pietro Bartolo. Šis gruboko veido vyras su kumpa nosimi bei vešlia kupeta plaukų ant galvos yra Lampedūzos salos gydytojas. Būtent jis apžiūrėjo kiekvieną į salą atvykusį migrantą – gyvą ir iš valties išlipusį savo kojomis ar mirusį rastą laivo triume.

Pietro Bartolo taip pat yra vienas režisieriaus Gianfranco Rosi filmo „Liepsnojanti jūra“ personažų. Spaudos konferencijoje Berlyno kino festivalyje G.Rosi pasakojo, kad pamatęs jį pravirkdžiusias nuotraukas daktaro P.Bartolo kompiuteryje, jis suprato, kokį filmą turi sukurti.

Su P.Bartolo susipažinau ramų 2013-ųjų rugpjūtį. Tuo metu saloje išsilaipindavo vos keletas jaunuolių iš Somalio ar Eritrėjos, todėl niekas negalėjo net įsivaizduoti artėjančios tragedijos. Juk jau vos už kelių mėnesių, spalio 3-iąją, netoliese Triušių paplūdimio nuskendo 368 žmonės.

Prieš vykdama aplankyti Pietro ambulatorinėje klinikoje, kurioje jis dirbo, paskambinau pranešti, kad atvykstu. Balsas per telefoną pasirodė malonus. Pietro mane pasitiko savo kabinete, kuriame, man įėjus, kalbėjosi su savo kolege pediatre.

„Tie vaikučiai jaučiasi puikiausiai, nė neįtartum, kad praleido dvi dienas guminėje valtyje. Matosi, kad nori gyventi ir išgyvens“, – plačiai šypsodamasi gydytoja pasakojo P.Bartolo.

„Tie vaikai yra iš paskutinės atvykėlių grupės“, – dabar jau man paaiškino daktaras.

Žmonių upė į Lampedūzos salą pradėjo tekėti 1991 metais, kai atplaukė tunisiečiai.

„Tą pirmąjį kartą buvau aš ir trys karabinieriai“, – pradeda pasakoti daktaras. Trijų vyriškių iš Tuniso irkluojama medinė valtis įplaukė į senąjį žvejų uostą.

„Tai buvo salos sensacija, vietiniai, iš seno įpročio ir papročio, skundėsi, kad „privažiavo turkų“, – besišypsodamas iš kitos stalo pusės tęsia Pietro. Išsigelbėjimo nuo bado ir karo saloje ieškančių migrantų daktaras Bartolo suskaičiavo apie 200 tūkst. Beveik kiekvieną iš šio skaičiaus jis apžiūrėjo pats. Apie savo pacientus daktaras kalba atjausdamas, o vieną jų netgi priėmė gyventi pas save. Jaunas tunisietis Omaras, į Lampedūzą atvykęs 2011 m. po riaušių Šiaurės Afrikoje, daktaro dėka šiandien studijuoja kultūrinį tarpininkavimą.

2011-ieji buvo siaubingi metai. Remiantis uosto suvesta statistika, Lampedūzoje išsilaipino 51 tūkst. 922 žmonės, tarp jų net 29 tūkst. 124 tunisiečiai. Priėmimo centrai buvo užkimšti, atvykę migrantai masiškai glausdavosi jūrinio centro zonoje, aplink dokus. Televizijos transliavo užfiksuotus vaizdus iš savadarbių, celofano plėvelėmis apdengtų stovyklaviečių, suteikiančių pastogę šimtams jaunuolių. Tomis dienomis Italijos valdžią buvo ištikęs politinės valios paralyžius, palikęs Lampedūzos gyventojus vienus tvarkytis su pagalbos ieškančiais migrantais.

Solidarumas ir vienybė neabejotinai yra kertinės Lampedūzos salos gyventojų vertybės. Apie jas savo filme pasakoja ir G.Rosi. To paties rugpjūčio vakarą išėjau pasivaikščioti centrinėmis salos gatvelėmis ir stebėjau, kaip vietiniai žmonės natūraliai priima ir bendrauja su jaunuoliais iš Somalio ir Eritrėjos, bandančiais nusipirkti marškinėlius su nupieštu vėžliu, Lampedūzos simboliu. Gaila, kad taip nieko ir nebuvo nuveikta siekiant ne kartą nuskambėjusio pasiūlymo nominuoti salą Nobelio taikos premijai.

Per savo praktiką daktaras Bartolo prikaupė daugybę papasakoti vertų istorijų.

„Atvykstantys žmonės rizikuoja gyvybe, kad galėtų pabėgti nuo savo tėvynės, nuo savo namų. Jų viltys yra žlugusios. Esu daktaras ir profesionaliai žiūriu į kiekvieną pacientą, tačiau kartais ir pats nebesulaikau emocijų. Buvo toks septyniolikmetis vaikinas, kuris negalėjo vaikščioti dėl po lūžio blogai suaugusio kelio sąnario. Kai jis su kitais bendrakeleiviais atvyko į salą motoriniu kateriu, mes jį iškėlėme ant rankų ir pasodinome į vėžimėlį.

Prie mūsų šaukdamas pribėgo jo brolis ir užsikėlė paauglį ant pečių. Tą akimirką supratau, kad kelią per dykumą tarp Somalio ir Libijos, o vėliau ir per jūrą, suluošintas septyniolikmetis įveikė ant brolio pečių“, – sugrįžusiais prisiminimais dalijasi daktaras Bartolo.

VIDEO: Fuocoammare - Trailer ufficiale

Faktais grįstuose jo pasakojimuose jaučiasi didelė meilė žmonijai, tačiau jis nesiekia pamokslauti ar teigti skandalingų poteksčių. Šis santykis į prieš akis besirutuliojančius dramatiškus likimus išlieka ir tada, kai Pietro pasakoja apie apiplėštų ir grobiamų jaunuolių, bei prievartaujamų merginų odisėją iki Lampedūzos. Šie žmonės į salą atvyksta patyrę sunkų šoką, nesiorientuojantys aplinkoje, kenčiantys nuo dehidratacijos ar hipotermijos. Dažnam pasitaiko nudegimai, tačiau ne nuo ugnies, o nuo susidariusių cheminių junginių, nes laive kelionės metu transportuojamos ir benzino talpos.

„Vos tik jie atvyksta, mes iš karto fiksuojame tai specialiame protokole, sudarytame kartu su Sveikatos apsaugos ministerija ir regiono valdžia“, – sako daktaras. Tokią procedūrą galima vadinti „Lampedūzos modeliu“ – ji buvo sudaryta po 2011-ųjų įvykių, bendradarbiaujant su vietiniu karabinierių štabu, finansų policija ir uosto tarnyba.

„Medicininė apžiūra vykdoma vos tik atvykus. Sunkios būklės pacientus vežame į greitosios medicinos pagalbos stotį. Pacientai, kuriems būtini specialūs medikamentai, gabenami į žemyninę dalį. Esame taip pat susitarę su ligoninėmis Siciloje, tokiu būdu išvengiame ilgų laukiančiųjų sąrašų“, – tęsia gydytojas. Palyginus su 2011-aisiais metais, kuomet į salą atplaukdavo daugiausiai jauni vyrai, dabar tarp atvykusių – moterys, kai kurios besilaukiančios, ir vaikai.

„Visai neseniai gimė nuostabaus grožio mergaitė. Jos mama atplaukė valtimi, kurioje tankiai sulipę spaudėsi aštuoni šimtai žmonių. Kai atėjo eilė šiai moteriai išlipti į krantą, jai nubėgo vandenys ir prasidėjo labai sudėtingas gimdymas“, – pasakoja Pietro. Patys jauniausi dažnai išgyvena psichologines krizes, depresiją, jiems reikalinga psichologų pagalba. Taip pat pasitaiko ir įvykių, apie kuriuos pasakojant nuo patirto siaubo išsikreipia P.Bartolo balsas. Kartą priplaukė laivas, kurio triumas buvo pilnas jau prieš kelias dienas gyvybės netekusių kūnų. Deja, šiandien Lampedūzoje, labiausiai į Pietus nutolusioje Europos dalyje, tokių istorijų pasitaiko vis dažniau. Nepaisant visko, sala išlieka dosnesnė, nei prietarų ir nusistatymų apraizgytas Senasis žemynas.

Aut. Donatella Coccoli, iš italų kalbos vertė Virginija Vareikytė

Filmą „Liepsnojanti jūra“ Lietuvos žiūrovai pamatys festivalio „Nepatogus kinas“ seansuose Vilniuje, spalio 18 d., Kaune, spalio 20 d. ir Klaipėdoje, lapkričio 4 d.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau