Dabar populiaru
Publikuota: 2019 kovo 26d. 12:41

Politinio trilerio „Krovinys“ režisierius: nacionalizmas ir fašizmas veda į masines kapavietes

Ognjenas Glavonićas
Gedimino Gražio nuotr. / Ognjenas Glavonićas

„Kino pavasaryje“ rodomame filme „Krovinys“ (The Load, 2018) serbų kino kūrėjas Ognjenas Glavonićas atskleidžia šaliai skaudų ir nežinomą nusikaltimą. Jo atspirties taškas – prieš dvidešimtmetį Serbijoje atrastos Kosovo albanų kapavietės.

Vladas, laikinai įsidarbinęs vairuotoju, gauna užduotį – nuvežti krovinį, apie kurį nieko nežino. Pakeliui sustoti draudžiama, įsakoma važiuoti aplinkiniais keliais. 1999 metais jo gimtinę bombarduoja NATO, todėl veždamas paslaptingąjį krovinį Vladas mato tuščią ir pavargusį savo šalies veidą.

VIDEO: Krovinys l KINO PAVASARIS 2019

Apie filmo kūrimą ir praeitį, ją gaubiančią tylą pasakoja festivalyje apsilankęs filmo režisierius O.Glavonićas.

– Ar šias kapavietes šiandien galima aplankyti? Ar šiai tragedijai atminti pastatytos memorialinės lentos?

– Ne, nieko nėra. Tai buvo viena idėjų kuriant dokumentinį filmą. Serbijoje atrastos keturios masinės kapavietės, kuriose ilsisi Kosovo albanai. Trys jų tebėra policijos bazėse, todėl ten nieko nėra, net plytelės. Į tas vietas netgi negalima patekti. Ketvirtoji kapavietė yra šalia ežero, turistinėje vietoje. Ten taip pat nieko nėra. Galima sakyti, kad abu mano filmai yra vietoje trūkstamų monumentų, jie skirti aukoms atminti.

Projekto partnerio nuotr./Kadras iš filmo „Krovinys“
Projekto partnerio nuotr./Kadras iš filmo „Krovinys“

– Tikra istorija, kurią pasakojate filme, nutiko prieš dvidešimt metų, o pats apie ją išgirdote prieš dešimtmetį. Kodėl ji patraukė jūsų dėmesį?

– Mane vedė smalsumas. Norėjau išsiaiškinti, kodėl nei aš, nei mano dėstytojai, šeimos nariai ar draugai apie šias kapavietes nieko nežinojo anksčiau, kodėl niekas apie tai nekalba.

– Ar iš aplinkinių sulaukėte paskatinimo išsiaiškinti daugiau?

– Priešingai. Tai buvo mano paties asmeninis siekis sužinoti, kaip ir kas iš tikrųjų vyko. Tokioms jautrioms ir nepatogioms temoms reikia turėti stiprią vidinę motyvaciją, interesą.

– Kiek žinau, susidūrėte su finansavimo sunkumais.

– Taip, gauti finansavimą Serbijoje užtruko labai ilgai, net septynerius metus. Įprastai bendros gamybos filmams pirmiausia reikia gauti finansavimą savo šalyje, tik tada prisijungia partnerės šalys.

– Ar dar kas nors kine nagrinėjo šiuos įvykius?

– Šio nusikaltimo – ne. Anksčiau, nei pasirodė mano filmas, buvo sukurti keli trumpametražiai dokumentiniai filmai. Kai kurie šiuolaikiniai menininkai nagrinėjo šią temą. Kita vertus, tai viena labai daugelio šalies problemų, nes 10-ajame dešimtmetyje tai buvo paskutinis iš keturių karų. Akivaizdu, kad nacionalizmas ir fašizmas veda tik vienur – į masines kapavietes.

– 2016 metais, dar prieš filmą „Krovinys“, Berlyno kino festivalyje įvyko jūsų dokumentinio filmo „Depth Two“ premjera.

– Taip, nors iš tikrųjų viskas prasidėjo nuo „Krovinio“. Domėdamasis šia tema, atradau labai daug informacijos, tačiau nenorėjau ja perkrauti vaidybinio filmo. Supratau, kad dokumentinį filmą galėsiu sukurti neturėdamas finansavimo ar prodiusavimo. Jame naudojau kraštovaizdžio vaizdus ir teisme įrašytus liudijimus. Dokumentinio filmo forma leido papasakoti apie nusikaltimą tiesiogiai, atskleisti temą gaubiančios tylos priežastis.

Projekto partnerio nuotr./Kadras iš filmo „Krovinys“
Projekto partnerio nuotr./Kadras iš filmo „Krovinys“

Be to, padėjo gauti finansavimą vaidybiniam filmui – galėjau aiškiau paaiškinti, ką noriu sukurti. Nors „Depth Two“ sukūriau anksčiau, mano nuomone, dokumentinį filmą vertėtų pamatyti po vaidybinio. Šie abu filmai kalba apie žmogiškumą, yra nukreipti į empatiją.

– Žiūrėdama vaidybinį filmą pastebėjau, kad pagrindinis filmo herojus yra kilęs iš Pančevo, kaip ir jūs. Kiek asmeniškumų perkėlei į filmą?

– Laikui bėgant, pridėjau vis daugiau. Vis dėlto tai yra mano filmas, kurį kūriau septynerius metus (šypsosi). Visąlaik mąsčiau, kodėl tai darau, ką tai pasako apie mano dabartinį gyvenimą ar mane patį. Taigi pagaliau „Krovinys“ tapo ne filmu apie karą ar vieną nusikaltimą, o kūriniu, atskleidžiančiu, ką viena karta palieka kitai.

Taip pat į jį galima žvelgti iš kitos perspektyvos, t. y. kaip į filmą apie šeimą, apie sūnų ir jo neseniai mirusį tėvą, kuris kovojo su fašistais. Tragedija įvyksta, nes jo sūnus, kuris yra pagrindinis filmo veikėjas, tampa to nusikaltimo dalimi. Kita vertus, vilties yra. Būtent tokia yra ir filmo pabaiga.

Filmo „Krovinys“ seansai Vilniuje vyks kovo 27 ir 31 dienomis.

Partnerio turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Dabar tu gali

Maistas