Dabar populiaru
Publikuota: 2017 balandžio 13d. 23:13

„Pradink“: apie siaubo filmų ribas ir rasizmą

Kadras iš filmo „Pradink“ 15min recenzija
Kadras iš filmo „Pradink“

Siaubo kino žanras nustebina retai – dažniausiai čia naudojami vis tie patys siužetiniai karkasai ir seniai įsiėdę motyvai. Todėl kiekviena juosta, kurioje demonas įsikūnija ne į baltapūkį vaiką ir kurios veiksmas vyksta ne apleistame name, suteikia vilties, kad net jei šis filmas ir neapvers žanro aukštyn kojom, tai bent pasiūlys mažiau „nugrotą“ jo versiją.

Jordano Peele’o debiutinis filmas „Pradink“ (Get Out) šį lūkestį išpildo su kaupu ir dargi pateikia pusiau rimtą sudėtingos temos interpretaciją, kurios vargu ar tikėtumeisi iš siaubo kino.

Kai Rose (akt. Allison Williams) pasiūlo savo vaikinui Chrisui (akt. Daniel Kaluuya) praleisti savaitgalį pas jos tėvus, Chrisas akivaizdžiai jaudinasi – kaip jį, pirmąjį juodaodį Rose vaikiną, priims jos tėvai? Tačiau Rose Chrisą ramina – jos tėvai tikrai ne rasistai, o tėtis, jei tik galėtų, ir trečią kartą už Obamą balsuotų.

Rasizmas – tai fiziškumu grįsta diskriminacija, todėl kūniškas, jusliškas, abjektiškas siaubo žanras šios temos analizei atrodo ne tik paveikus, bet ir pagrįstas pasirinkimas.

Jau pirmosiomis filmo minutėmis paaiškėja, jog pagrindine filmo tema čia taps rasizmas ir visos su juo susijusios nejaukios situacijos, socialiniai konstruktai, įtampos ir paranojos.

Rasizmas, kaip į visuomenę smelkte persismelkęs blogis, yra ne tik kasdienėje kalboje („Kokia privilegija susipažinti su kito žmogaus kultūra,“ – sako Rose tėvas, rodydamas į iš svetur atsivežtus suvenyrus, tapusius „egzotiškomis“ interjero detalėmis) ir gestuose, bet ir vizualinėje simbolikoje, primenančioje rasinės nesantaikos istoriją – kai bandydamas išvengti hipnozės Chrisas užsikemša ausis vata, prieš akis iškyla medvilnę renkantys vergai, ir supranti, jog istorinis priespaudos įrankis filme subtiliai paverčiamas kelią į laisvę suteikiančiu instrumentu.

Rasizmas – tai fiziškumu grįsta diskriminacija, todėl kūniškas, jusliškas, abjektiškas siaubo žanras šios temos analizei atrodo ne tik paveikus, bet ir pagrįstas pasirinkimas, o būtent formalių sprendimų motyvacijos žanras neretai ir stokoja.

J.Peele siaubo kino struktūrinius elementus skolinasi sąmoningai, kartais mėgindamas juos apversti ir kurti satyrą, kartais – priversti žiūrovą pasijausti saugiai ir tą pačią akimirką apgauti.

Nežinau, kiek baisus gali pasirodyti „Pradink“ – tai, visų pirma, priklauso nuo žiūrovų tolerancijos smurtui bei žinių apie vidinius žanro mechanizmus. Kai kurie siužetiniai posūkiai gali pasirodyti nuspėjami, o aplinkybės ir motyvai (prabangus priemiestis, į veidrodį nuolat žvilgčiojanti moteris, įžanginė scena tamsoje skendinčioje gatvėje) – jau kažkur matyti. Tačiau J.Peele siaubo kino struktūrinius elementus skolinasi sąmoningai, kartais mėgindamas juos apversti ir kurti satyrą, kartais – priversti žiūrovą pasijausti saugiai ir tą pačią akimirką apgauti.

Jei atmosferiškas „Pradink“ neprivers šoktelti iš baimės, esu tikra, kad neabejotinai prajuokins – ko vertas vien visas su rasizmu susijusias paranojas įkūnijantis geriausias Chriso draugas Rodas (akt. LilRel Howery) ir mažų mažiausiai dviprasmiški juokeliai. Vis tik svarbu, jog filmas neaukoja savo turinio tam, kad priverstų žiūrovus kikenti, tačiau į savo esme absurdišką sistemą žvelgia per sveiko pykčio ir ironijos prizmę.

Pribloškiantys kritikų ir žiūrovų vertinimai liudija, jog toks tonas šiandien kaip niekad pagavus – galbūt todėl, kad yra kur kas arčiau realybės nei noretume tai pripažinti.

VIDEO: Filmo „Pradink“ anonsas
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės