Šiuo metu Nathalie keliauja po pasaulį pristatinėdama jaunojo kino maištininko kanadiečių režisieriaus Xaviero Dolano filmą „Tai tik pasaulio pabaiga“ (It‘s Only the End of the Word, 2016), kuris buvo apdovanotas Didžiuoju prizu Kanų kino festivalyje.
Tai šeštasis visai neseniai 28-ąjį gimtadienį šventusio režisieriaus filmas, pakviesiantis į sudėtingą ir chaotišką šeimos susitikimą. Rašytojas Lui 12 metų gyveno atsiskyręs nuo artimųjų ir grįžta nusprendęs papasakoti, kad serga nepagydoma liga – AIDS. Festivalio „Kino pavasaris“ programoje „Kritikų pasirinkimas“ rodomame filme aktorė Nathalie Baye įkūnijo Lui mamą, kuriai, kaip ir kitiems šeimos nariams, teks rasti stiprybės išklausyti, suprasti savo sūnų ir susitaikyti.
– Jau daugelį metų esate kine. Kas jus šiame darbe motyvuoja ir įkvepia?
– Mane motyvuoja begalinis noras vis daugiau išmokti ir atrasti. Nebeįdomu kartoti to, ką jau esu dariusi. Manęs nedomina mano patirtis ir išmintis. Nemanau, kad iki šiol esu visko išmokusi ir tai, ką žinau, yra nenuginčijama tiesa. Visuomet galvoju, kiek daug dar galiu atrasti, tikriausiai todėl sutinku tiek daug įdomių žmonių, kūrėjų, įgyvendinu skirtingas idėjas. Taip pat man labai pasisekė, kad nuo pat karjeros pradžios galėjau pati atsirinkti projektus, kuriuose noriu dalyvauti. Stengiuosi nekartoti to, ką jau dariau. Taigi jei filmas, kuriame vaidinau, buvo sunkus, kitą pasirinksiu lengvesnį.
– Esate pavyzdys ne vienai jaunai aktorei ir aktoriui. Ko norėtumėte juos išmokyti?
– Tikrai nesijaučiu ikona. Man labai patinka bendrauti su jaunais aktoriais ir aktorėmis. Kai jie manęs klausia patarimų, jaučiuosi kiek keistai, nes atrodo, kad visai neseniai pati to paties klausinėjau mano garbinamų aktorių. Jaučiau, kiek daug galiu iš jų išmokti, kiek daug jie gali man papasakoti. Bet labai svarbu atminti, kad šis procesas yra abipusis. Būdamas vyresnis gali papasakoti jaunesniems apie savo darbą, bet jie lygiai taip pat gali tave daug ko išmokyti. Jie iš manęs gali pasiimti tiek pat, kiek ir aš iš jų. Tiesiog reikia sugebėti būti atviram ir pasikeisti patirtimi.
– Iš visų naujausiame Xaviero Dolano filme „Tai tik pasaulio pabaiga“ vaidinusių aktorių tik jūs anksčiau esate dirbusi su režisieriumi. Ar pastebėjote jo darbo pokytį?
– Taip. Xaviero progresas yra milžiniškas. Netgi palyginti su pirmaisiais filmais „Aš nužudžiau savo mamą“ ir „Bet kokiu atveju Lorens“, kuriame vaidinau. Nuostabu stebėti, kaip greitai jis tobulėja, mokosi, kuria, eksperimentuoja. Jis skuba kaip raketa. Labai greitas, labai talentingas, labai kūrybingas ir labai progresyvus. Kartais jo greitis mane net gąsdina. Xavieras man labai rūpi, todėl jaudinuosi, kad tas greitis gali jam pakenkti.
– Motinos personažas yra labai svarbus visoje Xaviero Dolano kūryboje. Kaip jautėtės priimdama pasiūlymą atlikti motinos vaidmenį filme?
– Aš buvau puikiai susipažinusi su Xaviero darbais, taigi, žinoma, norėjau vėl vaidinti jo filme. Perskaičiau scenarijų, kuris paremtas prancūzų dramaturgo Jeano Luco Lagarce’o pjese. Kartais perskaičiusi scenarijų žinau, kad suprantu personažą, galiu jį pajausti ir įsijausti į jį, bet būna ir atvirkščiai, kai ne viskas aišku, kyla daug klausimų ir abejonių. Tuomet turi daug kalbėtis su režisieriumi, kad jis padėtų tau priartėti prie personažo. Xaviero sukurta motina man iškart tapo artima, aš ją iškart supratau. Viskas buvo labai aišku. Nors pati esu visiškai kitokia nei ji, galiu ją pajausti, tad mano įsikūnijimas vyko visiškai natūraliai.
– Kaip jūs pati matote savo personažą šiame filme?
– Ji – trijų vaikų mama. Vienas sūnus jau daug metų gyvena užsienyje. Jam ten puikiai sekasi, bet jis grįžta namo ir ji nežino, kodėl. Kitas sūnus gyvena netoliese. Jis yra nelaimingas dėl savo profesinio gyvenimo. Dar yra jaunesnė dukra, kuri rūko žolę ir yra sutrikusi. Ji nori, kad šeimos susitikimas praeitų sklandžiai ir linksmai, visi jaustųsi laimingi. Bet tai nereiškia, kad ji nežino apie visus kamuojančias problemas. Mama puikiai supranta savo šeimos narius. Vienoje scenoje ji paklausia sūnaus, kodėl jis grįžo, ir neleidusi jam atsakyti pati pasako, jog jaučiasi labai laiminga, kad jis atvyko. Ji viską jaučia ir viską supranta, bet nori išlaikyti balansą ir pozityvą. Ji visus myli, bet situacija yra per trapi, per intensyvi, per daug neišsakytų emocijų, kad jos meilė galėtų tikrai pasireikšti. Manau, tokia situacija yra dažna ne vienoje šeimoje.
– Ne pirmą kartą kine kuriate pažeidžiamą personažą, bet kartu ir kovotoją. Ar tokie vaidmenys jums artimesni?
– Tikrai specialiai neieškau tokių vaidmenų. Renkuosi juos ne pagal personažų charakteristiką ar pagal tai, ką šįkart norėčiau sukurti, bet pagal tai, kas mane paliečia. Nebūtinai turiu atrasti save juose. Tarkime, negalėčiau pasakyti, kad galiu kaip asmenybė susitapatinti su mano sukurtu mamos personažu, bet yra detalių, mažų momentų, kai susitapatinu. Tai lyg skaityti romaną. Nebūtinai personažas atitinka tave, bet tu gali su juo susisieti, jausti jam empatiją. Galbūt nepasielgtum taip, kaip jis toje situacijoje, bet sugebi jį suprasti. Kai jaučiu, kad galiu perteikti personažą, priimu tokius pasiūlymus vaidinti.
– Ar sutiktumėte, kad režisierius Xavieras Dolanas puikiai supranta moteris ir gali perteikti jų personažus?
– Tikrai, taip. Jis yra labai jautrus. Tikrai nemanau, kad šis bruožas yra išskirtinai moteriškas. Yra daug jautrių vyrų ir visai nejautrių moterų. Dolanas yra labai jautrus ir kartu labai stiprus. Jis turi ir vyriškų, ir moteriškų savybių ir jų neslepia, leidžia visoms laisvai reikštis. Taip pat jis yra ne pagal amžių protingas ir suaugęs, todėl jam puikiai sekasi sukurti tokius filmų herojus.
– Dolanas ne vien režisuoja, bet ir montuoja, parenka lokacijas, aktorius, muziką, kuria drabužius savo filmams. Gal galite papasakoti, kaip buvo kuriamas jūsų personažo įvaizdis?
– Taip, Dolanas viską parenka pats. Jis piešė kostiumus, parinko vietas, sienų spalvą ir kt. Visos detalės jo parinktos. Jis tiksliai žino, kokios akių, vokų, antakių, plaukų, odos, nagų spalvos nori. Kai pirmą kartą matavausi drabužius, buvau labai nepatenkinta. Sakiau, kad man nepatinka. O jis – man labai patinka. Kai buvo baigtas makiaža, pamačiusi save veidrodyje iškart nustojau žiūrėti, nes nebūčiau galėjusi susikaupti darbui. Vakare po filmavimų nusivilkusi drabužius ir makiažą jausdavausi kur kas laimingesnė ir kartu tarsi nuoga. Nors man ir nepatiko mano įvaizdis, kasdien labai ilgai užtrukdavo viską paruošti – plaukus, makiažą, bet kai viskas būdavo baigta, būdavau ji. Tas ilgas rytinis pasirengimas man padėdavo įsijausti į personažą.
– Kaip manote, ar filmai gali išmokyti mus tolerancijos ir pakeisti susidarytą nuomonę apie kitus?
– Tikiuosi. Bėgant metams tapau tolerantiškesnė. Gyventi esant tolerantiškam kur kas lengviau ir patogiau. Kai nesi tolerantiškas, gyventi sunkiau ne vien kitiems, kurių tu nepripažįsti, bet ir tau pačiam, nes nuolat dalyvauji kovoje. Kai kurie žmonės būdami jauni turi radikalių nusistatymų, bet patirtis pakeičia nuomonę ir būdami vyresni išmoksta priimti bei toleruoti kitus. Tokie žmonės supranta, kad neturi būti viskas pagal juos, sugeba patys prisitaikyti prie kito. Kinas turėtų padėti mums tapti tolerantiškesniems. Žiūrėdamas šį filmą gali pradėti smerkti personažus arba pabandyti išklausyti, suprasti ir atrasti savyje empatijos. Viena vertus, gali manyti, kad visi jie apgailėtini, bet pažiūrėjęs atidžiau tam tikrame elgesio aspekte gali pamatyti ir save.
