TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Prancūzų kino festivalio „Žiemos ekranai“ svečias režisierius Otaras Joselianis: šiuolaikiniai kino cenzoriai – žiūrovai

Režisierius Otaras Joselianis
Prancūzų kino festivalio „Žiemos ekranai“ organizatorių nuotr. / Režisierius Otaras Joselianis
Šaltinis: 15min
0
A A

9-ąjį kartą vykstantis prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“ pristato kino režisieriaus Otaro Joselianio filmų retrospektyvą. Otaras Joselianis yra ne vieno Europos kino apdovanojimų laureatas, gimęs ir užaugęs Gruzijoje, studijavo Rusijoje, o nuo 1979 metų gyvena Prancūzijoje.

Pats savęs jis nepriskiria nė vienai kino tradicijai, anot jo, kinas – tai ne nacijos, o asmenybės saviraiškos forma. Režisierius sausio 25 d. „Skalvijos“ kino teatre surengtame susitikime su žiūrovais ir gerbėjais betarpiškai ir gyvai, netgi džiugiai nusiteikęs, dalinosi prisiminimais ne tik apie savo kūrybos principus, bet ir apie šiuolaikinį kiną, jo žiūrovą ir praeitį, susijusią su kino užkulisiais.

Susitikimo pradžioje Otaro Joselianio pasiteiravus, kas jam yra laisvė, jis atsakė, kad tai – labai sąlyginis dalykas: „Anksčiau, kai buvo SSRS, buvo daugybė draudimų. Dabar galima, pavyzdžiui, laisvai keliauti, bet susiformavo tam tikra bendravimo praktika, kai bendraujama labai maloniai, tačiau tai tik įkalina, nes nebegalima sakyti to, kas galvojama iš tiesų. Priverstiniai malonūs santykiai – tai baisi mimikrija. Atėnuose buvo laisvė, bet Sokratas nebuvo laisvas ir buvo pasmerktas, nors gyveno demokratinėje valstybėje. Laisvė priklauso nuo individualaus žmogaus, jo gebėjimo atsiriboti nuo išorinio pasaulio. Kuo žmogus labiau atsiriboja, tuo jis geriau jaučiasi. Vienas iš laisviausių žmonių man – tai rašytojas Josifas Brodskis, mokėjęs tarsi „patraukti“ nuo savęs pasaulį. Svarbu mokėti pasakyti „Nelieskite manęs“. Režisierius taip pat pasakojo, kad Gruzijoje kaip viena iš etiketo taisyklių yra nuostata „savęs nepiršti“, nes manoma, kad jau vien jų egzistavimas pats savaime yra sudėtingas.

„Pati didžiausia cenzūra – žiūrovai“

Kalbėdamas apie kino ir cenzūros santykį, O. Joselianis akcentavo visų pirma žiūrovo vaidmenį kine: „Pati didžiausia cenzūra – žiūrovai. Jeigu rašytojai, kaip rašė Aleksandras Puškinas, gali išsiskirti su savo skaitytojais kaip su bičiuliais ir jiems nėra svarbus skaitytojų skonis, tai žiūrovai kine įperša savo nuomonę. Ir tai yra baisiau negu cenzūra.“ Žiūrovus jis lygino su valgančiaisiais greito maisto restorane, kuriame padavėjai kaip kino kūrėjai turi tiekti tai, ko pageidaujama, ir be jokių išlygų, nes kitaip „nevalgys“. Pateikė ne vieną pavyzdį, kai žymiuose kino festivaliuose žiūrovai išeidavo iš puikių filmų peržiūrų, vadinasi, taip vadinamoji cenzūra „suveikdavo iškart“. Prastą skonį, pasak jo, suformavo kino kūrėjai-verslininkai, nes jie kuria klišėmis, be kurių daugiau nieko nėra, o meno vertinimo ir meninio išsilavinimo prasme beraščiui žiūrovui lengviau, kai mato, kad, pavyzdžiui, kas nors vienas su ginklu rankose, kovodamas prieš visus, laimi.

Galima kurti „nulį“, bet talentingai

O. Joselianis, gimęs ir užaugęs Gruzijoje, studijavo garsiame Rusijos valstybiniame kinematografijos institute (VGIK) Maskvoje. Kaip vieną iš savo mokytojų režisierius įvardino Michailą Romą, kuris sakydavo: „Kurkite nulį, bet talentingai.“ O. Joselianis, paklaustas, ar muzika jo filmuose yra tokia pat svarbi kaip aktoriai, atsakė, kad „Muzika turi būti kaip spalva. Kiekvienas garsas turi būti motyvuotas, o ne kaip, pavyzdžiui, Holivudo filmuose, kur muzika tik pagalbininkė, padedanti žiūrovui orientuotis.“ Į klausimą, ar filmavimas stambiu planu yra gėdingas, su tuo nesutiko ir argumentavo, kodėl jo nenaudoja: „Filmuojant stambiu planu, kamera taip priartina aktoriaus individualybę, kad žiūrovas tarsi praranda personažą, nes nieko nebegalima nuslėpti. Stambus planas – nieko nusikalstamo, tiesiog aš jo nenaudoju.“

Labiausiai vertina Vytautą Žalakevičių ir Almantą Griškevičių

O. Joselianis prisipažino, kad Vilniuje anksčiau turėjęs gerą kompaniją draugų, o iš lietuvių kino kūrėjų labiausiai vertina Vytautą Žalakevičių ir Almantą Griškevičių. Nors režisierius nuo 1979 metų gyvena Prancūzijoje, tačiau nepamiršta ir Gruzijos, seka jos kino gyvenimą, kuriuo labai džiaugiasi. Pasak O. Joselianio, atsirado „gerų ir gudrių“ kūrėjų, gebančių kurti trilerius su tragiška ir gilia potekste, bet linksmai.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą