Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 gruodžio 7d. 12:58

Psichologė dr. I.Truskauskaitė-Kunevičienė išskiria priklausomybės nuo socialinių tinklų signalus

Inga Truskauskaitė-Kunevičienė
Asmeninio archyvo nuotr. / Inga Truskauskaitė-Kunevičienė
„Priklausomybė nuo socialinių tinklų nėra mitas, ji iš tiesų egzistuoja“, – sako raidos psichologė dr. Inga Truskauskaitė-Kunevičienė. Vilniaus universiteto Psichotraumatologijos centre šią temą tyrinėjanti specialistė priduria, kad naudojimasis jais nėra savaime blogas dalykas. Pasekmės emocinei sveikatai dažnai priklauso nuo konkretaus žmogaus savybių ir jo naudojimosi socialiniais tinklais pobūdžio, rašoma pranešime spaudai.

Kaip atpažinti šią priklausomybę, kuo pasireiškia abstinencinė reakcija, kaip susitvarkyti su dideliu dirgikliu – noru lygintis su socialiniuose tinkluose vaizduojamais tobulais gyvenimais, ir influencerių motyvacijų klasifikacijas pasakoja I.Truskauskaitė-Kunevičienė.

Pokalbis su psichologe įkvėptas režisieriaus Magnus von Horn filmo „Prakaituok“, kurio pagrindinė veikėja – populiari, 600 tūkst. sekėjų turinti, nepriekaištingai atrodanti kūno rengybos instruktorė Silvija. Vieną dieną instagrame pasirodo jos išpažintis apie vienatvę, iškelianti klausimą – ar socialinių tinklų žvaigždė gali sau leisti būti nuoširdi?

Šis pokalbis taip pat yra įžanga į filmo aptarimą, kurį, atsižvelgdami į opias problemas visuomenėje, organizuoja medijų edukacijos ir tyrimų centras „Meno avilys“ ir Kauno visuomenės sveikatos biuras.

Stop kadras/Kadras iš filmo „PRAKAITUOK“
Stop kadras/Kadras iš filmo „PRAKAITUOK“

Gruodžio 9 dieną 19 valandą platformoje „Zoom“ kauniečiams (-ėms) skirtą filmo „Prakaituok“ aptarimą moderuos dr. I.Truskauskaitė-Kunevičienė. Būtina registracija: https://bit.ly/3mLxnbD. Užsiregistravus gaunamas kodas nemokamai filmo peržiūrai.

Tai yra nemokamų filmų peržiūrų ir jas lydinčių pokalbių su psichologais (-ėmis) ciklo „Projekcijos“ paskutinis šių metų renginys.

– Filmas „Prakaituok“ puikiai iliustruoja tai, ką mes, naudodamiesi socialiniais tinklais, labai dažnai pamirštame – kad kitų gyvenimas nėra toks gražus, kaip ten vaizduojamas. Bet galvoti, kad viskas yra priešingai, tikriausiai irgi nebūtų teisinga?

– Man šis jūsų įvardytas filmas pirmiausia yra apie žmogiškumą ir žmonių įvairiapusiškumą. Viruso kontekste mažiau bendraujame vieni su kitais. Socialiniai tinklai tampa vis svarbesniu langu į pasaulį, kartais vieninteliu bendravimo būdu ir tikrai gali pasirodyti, kad visi gyvena daug geriau negu aš. Bet viskas yra kur kas sudėtingiau. Vis dėlto, tikrai nėra taip, kad, tarkime, visi influenceriai gyvena, jaučiasi blogai, tačiau vaizduoja priešingai ir mums meluoja. Tiesiog socialiniuose tinkluose dažniausiai dalijamės savo linksmomis akimirkomis, o įvykus kažkam nemalonaus, labiau užsisklendžiame savo vidiniame pasaulyje arba dalijamės tuo tik su savo artimaisiais. Būtų svarbu to nepamiršti.

– Kaip, remiantis Jūsų patirtimi, influencerių bumas atsiliepė socialinių tinklų vartotojų emocinei sveikatai?

– Viskas nėra vienpusiška ir tik blogai. Remiantis moksliniais tyrimais, socialiniai tinklai gali ir didinti psichologinę gerovę: bendraujant, dalijantis, gaunant palaikymą bei palaikant kitus. Tačiau psichologinė gerovė mažėja, kai socialiniuose tinkluose dalyvaujame kaip kitų profilių stebėtojai. Imame lygintis, o tai ypač sunkiai išgyvena tie, kuriems itin svarbus grįžtamasis ryšys, patvirtinantis, kad „viskas su manimi yra gerai“. Lyginantis imame galvoti, kad kitų gyvenimai, jų patirtys, veiklos, aplinka yra nereali, kad kiti viską spėja, mėgina, džiaugiasi tuo. Atsiranda baimė kažką praleisti (angl. Fear of missing out). Tokiu atveju socialiniai tinklai gali tapti dideliu neigiamu dirgikliu, sukeliančiu įvairių, neretai skaudžių emocijų.

Socialiniai tinklai tampa vis svarbesniu langu į pasaulį, kartais vieninteliu bendravimo būdu ir tikrai gali pasirodyti, kad visi gyvena daug geriau negu aš.

– Kaip patartumėte išvengti to dirginančio pasilyginimo su kitais?

– To neįmanoma išvengti. Mes kasdien įvairiose situacijose lyginamės. Vis dėlto, jei lyginamės su žmonėmis, kurie gyvena kitokį gyvenimą nei mes, tai neturi jokios prasmės. Bet jei lyginamės su kolegomis, kuriuos gerbiame, kurie panašaus amžiaus, darbinės patirties, šeimyninių konsteliacijų, tada tai įgauna prasmę – gali paskatinti, motyvuoti siekti kažko svarbaus. Lyginantis su visais, visada rasime gražesnių ir protingesnių už mus. Tačiau dar svarbiau lygintis su savimi: pavyzdžiui, kaip mano gyvenimas pasikeitė per pastaruosius metus, mėnesį, savaitę – jaučiuosi labiau savimi pasitikintis, atsipalaidavęs, išmokęs ko nors naujo ar priešingai. Tada gali ateiti suvokimas, kad gyvenimas pilnas įvairių žmonių ir kad kiekvienas galime kažką pasauliui pasiūlyti. Kai paklausite savęs, kuo esate geras, tikrai visada rasite atsakymą.

– Kaip manote, iš kur kyla tas noras dalytis savo gyvenimu socialiniuose tinkluose? Ar intensyvus to darymas iš karto signalizuoja apie bandymą užmaskuoti tam tikras psichologines problemas, kaip kad paaiškėja filme?

– Kaip jau minėjau, žmonės yra skirtingi. Vieni geriau funkcionuoja, kai yra sau, su savimi, mažesniuose ratuose, o kiti – ne. Kai nebuvo feisbuko ar instagramo, vis tiek egzistavo natūralus poreikis skleistis, dalintis, šnekėti, rodytis. Yra žmonių, kurie ant scenos jaučiasi puikiai. Socialiniai tinklai kažkuria prasme yra scena, kur tu gauni žmonių dėmesį. Ir tai, kad norisi dalintis, nebūtinai yra problema.

Mokslinėje literatūroje atsiranda vis daugiau influencerių motyvacijų klasifikacijų. Viena jų man pasirodė labai įdomi. Viena iš motyvacijų dalintis – saviraiška: parodyti save, pasidalinti patirtimi, pabendrauti, atrasti ryšį su auditorija. Visai kitas tipas – pasidalinti informacija. Influenceriais tokie žmonės dažniausiai tampa netyčia. Dirbdami tam tikroje srityje, jie ima dalintis sukaupta informacija. Ir kartais jų atradimai, įžvalgos tampa viral turiniu. Trečias tipas tie, kuriems smagu linksminti žmones, kurti turinį dėl pramogos. Šiam tipui galima priskirti ir kai kuriuos menininkus.

Vieni geriau funkcionuoja, kai yra sau, su savimi, mažesniuose ratuose, o kiti – ne.

– Gal tuomet atvirkščiai, socialiniai tinklai, tarkime, sekėjų skaičius, bendraminčių ratas juose, gali išspręsti vienatvės, vaikystėje išgyventos dėmesio stokos problemas?

– Visi žmonės nori būti matomi, suprasti, svarbūs, kažkam rūpėti, būti priimti tokie, kokie yra. Dažnai pasitaiko, kad nesame gavę pakankamai palaikymo iš artimųjų, tai vaizduojama ir filme. Todėl mums norisi gauti išorišką patvirtinimą, kad esu geras, fainas ir su manimi viskas gerai. Like'ų, sekėjų skaičiai tai tarsi patvirtina. Tik problema, kad tas arbitras, jog esu vertingas, yra ne

viduje, kaip kad turint sveiką savigarbą, o išorėje. Iš to kyla poreikis patvirtinimo gauti vis daugiau. Jei taip nutinka, reikėtų atkreipti dėmesį į savo savivertę. Ją įmanoma stiprinti ir tikrai verta su tuo padirbėti.

– O ar galima socialiniuose tinkluose apsinuodyti tuo pertekliniu dėmesiu ir, tarkime, kaip tik pasijausti labai vienišam (-ai), nors tas like'ų ir sekėjų skaičius tik auga?

– Trumpalaikėje perspektyvoje išorinis palaikymas tikrai suteikia malonių jausmų, pozityvių emocijų antplūdį. Tačiau tai niekada neužpildys vidinės tuštumos. Mums reikia tikro ryšio, kontakto, tikrų akių, žinojimo, kad kažkam esi reikalingas, kad kažkas gali tave matyti ir priimti neišsimiegojusią (-į) ir piktą, kad kažkas laukia namuose sugrįžtant, nori su tavimi susitikti, pakviečia pietų ir paklausia, kaip jautiesi. Kitas dalykas – esame sudėtingos būtybės ir tam, kad galėtume būti viešumoje, turime turėti teisę į privatumą. Kartais reikia ir susivynioti į kamuoliuką, užsidaryti savo erdvėje, kad galėtume kurti gerą santykį ne tik su pasauliu, bet ir su savimi. Jei visada esi stebimas, santykį su savimi sukurti gali būti išties sudėtinga. Praradus tokią galimybę, natūralu, kad negalime jaustis savimi.

– Ar sutiktumėte, kad priklausomybė socialiniams tinklams yra pavojinga kaip ir labiau įprastos priklausomybės alkoholiui, lošimams ir pan.? Kaip tai pasireiškia?

– Dabar žmonės daug apie tai kalba, bet retai ją atpažįsta. Kai socialiniai tinklai tampa esmine kasdienybės tema – daug laiko leidžiame apie juos galvojant, planuojant, ką postinsiu, laukiant like'ų ir pan., tai jau rimtas indikatorius, kad kažkas vyksta. Jei reikia vis daugiau postinti, scrolinti, kad jaustume pasitenkinimą, visai kaip su alkoholiu ar lošimu, vėlgi signalas. Kitas požymis – jei socialiniais tinklais naudojamės norėdami pabėgti nuo savo asmeninių sunkumų, jausmų. Socialiniai tinklai dažnai naudojami reguliuoti savo emocinę būseną. Ir tikrai ekranas gali įtraukti – scrolinu ir nebesu savyje, nebegaliu stebėti, kas su manimi vyksta. Tad jei norisi vis dažniau bėgti nuo savo situacijos į socialinius tinklus, tai gali būti pavojaus ženklas. Ir žinoma, jei kyla noras sumažinti laiką, leidžiamą socialiniuose tinkluose, bet nepavyksta, vėlgi reikėtų sunerimti. Panašiai, kaip su rūkymo metimu – metu, sunku, vėl pradedu. Ir bene svarbiausias dalykas – abstinencinė reakcija, t. y. jei kyla nerimas, negalint naudotis socialiniais tinklais, pvz., palikus telefoną namuose ar pan. Tačiau, jei naudojatės daug ir tai negadina gyvenimo, netrukdo darbui, studijoms, santykiams, vadinasi, visas yra gerai ir nėra ko nerimauti.

Mums reikia tikro ryšio, kontakto, tikrų akių, žinojimo, kad kažkam esi reikalingas.

– O tai ką daryti atpažinus jūsų įvardytus, šiai priklausomybei būdingus simptomus?

– Svarbiausia nesiryžti kategoriškam atsisakymui, nes tai tiesiausias kelias į atkrytį. Kaip nutraukus sportą, kūnas reaguos siaubingai. Tyrimai parodė, kad sistemingas mažinimas laiko, leidžiamo socialiniuose tinkluose, gali ženkliai pagerinti emocinę savijautą. Pavyzdžiui: per dieną galima sumažinti naudojimąsi socialiais tinklais viena valanda, o jei sunku, gal užteks ir 10 minučių. Kitas dalykas, pakeisti tai tuo, ko jums trūksta, ką prarandate naudodamiesi socialiniais tinklais. Gal yra kita veikla, kuri gali teikti ne mažesnį pasitenkinimą ir suteikti gyvenimui daugiau įvairovės? Tik nereikėtų vienos priklausomybės pakeisti kita.

– Socialiniuose tinkluose taip pat daug kalbama apie emocinę sveikatą, tačiau dažnai juk nutinka, kad susidūrę su problema, suprantame, kad neturime įrankių jos išspręsti. Kaip juos įgyti?

– Taip, jaučiantis ramiai, tvirtai, džiugiai lengva teoriškai susiplanuoti, kaip reaguosime, kai pasijusime sunerimę, sumišę, nuliūdę, suirzę ir pan. Tačiau kai taip pasijaučiame, įvyksta emocinis atsakas – dažnai staiga nebežinome, ką su juo daryti. Nėra vieno lengvo atsakymo. Įgūdžiai, kaip atpažinti savo emocijas, kaip jas priimti, kaip pripažinti, leisti joms būti, leisti jas išreikšti tokiais būdais, kad neskriaustumei nei savęs, nei kitų, formuojasi visą gyvenimą. Žinoma, to moko tėvai, mokykloje. Bet retas, kuris užaugęs turime visus šiuos įgūdžius. Vis dėlto įmanoma mokytis bei išmokti išbūti su sudėtingais jausmais ir suaugus; kaip vaikai, galime to mokytis žingsnis po žingsnio, leidžiant sau būti netobulais. Ir tai yra didelis darbas. Tačiau išties vertingas bei atnešantis puikių rezultatų.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

„Pranešimas spaudai“ – tai naujienų agentūrų, juridinių ir fizinių asmenų sukurti bei platinami pranešimai apie paslaugų, gaminių, įmonių ar įstaigų naujienas ir pan. Spręsdama dėl turinio publikavimo UAB „15min“ atsižvelgia į informacijos aktualumą, naudą visuomenei, viešąjį interesą. Už šio turinio skelbimą UAB „15min“ nėra atlyginama. Redakcija turi teisę pranešimus redaguoti, trumpinti, papildyti, šalinti tekste esančias nuorodas ir pavadinimus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

SEB verslo augimo programa

01:16:45
47:36

Video

45:27
01:14
24:24

Adventur 2022

Maistas

URBAN˙/

Tik prenumeratoriams