Dabar populiaru
Publikuota: 2019 vasario 8d. 20:16

R.Banionio „Purpurinis rūkas“: apie vidinę laisvę, istorijos mėsmalę ir dramaturgijos iššūkius

Filmas „Purpurinis rūkas“ 15min recenzija
Stop kadras / Filmas „Purpurinis rūkas“

Jei Raimundo Banionio vaidybiniams filmams reiktų rasti bendrą vardiklį, juo tikriausiai taptų laisvė. Savo filmuose nuolat gręždamasis į jauną žmogų („Neatmenu tavo veido“, 1988, „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“, 1990, „Džiazas“, 1992), režisierius kalba apie vidinį pasipriešinimą ir teisę į asmeninį žvilgsnį, netelpantį į režimų, disciplinų bei socialinių normų rėmus.

Po ilgų metų tylos vaidybiniame kine pasirodęs naujausias R.Banionio filmas „Purpurinis rūkas“, rodos, taip pat kalba apie tą patį. Apie laisvę. Tik šįkart, istoriją plėtojant 1945-aisiais, sąlygos ją išsaugoti tampa dar sudėtingesnės.

Filmo protagonistas – žydas Jozefas (akt. Severinas Norgaila), po tremties Rusijoje grįžtantis į Lietuvą. Jozefas ką tik įstojo į universitetą Vilniuje, o į gimtinę atvyko tik norėdamas išsiaiškinti, koks likimas per okupaciją ištiko jo tėvus. Tačiau vietos valdžia turi kitų planų. Jozefas priverčiamas tapti agentu, įtaisomas į vietos mokyklą rusų kalbos mokytoju ir įkurdinamas senuosiuose savo šeimos namuose, kur dabar su dukra Jane gyvena jam puikiai pažįstamas Daugėla (akt. Vidas Petkevičius). Jozefas žino, jog turi tapti rusų akimis ir ausimis, tačiau pas Janę (akt. Giedrė Mockeliūnaitė) nuolat besilankantis partizanų vadas Vladas (akt. Tadas Gudaitis) mūsų herojui taip pat turi užduočių. Negana to, Jozefas Janei pradeda jausti simpatiją...

Nori nenori, „Purpurinio rūko“ scenarijų, rašytą R.Banionio bei R.Šerelytės, lygini su, deja, nerealizuotu, tačiau atskira knyga 2003 m. išleistu Mariaus Ivaškevičiaus scenarijumi – abu jie sukurti Felikso Rozinerio apsakymo motyvais. Ir nors viename interviu R.Banionis teigė, jog M.Ivaškevičiaus scenarijus jam nebūtų tikęs dėl žanro – esą jis kiek atitrūko nuo apsakymo ir primena trilerį, kai patį režisierių labiau domino drama – M.Ivaškevičiaus taupi ir tuo pat metu talpi kalba, gebėjimas žongliruoti skirtingomis siužetinėmis linijomis ir registrais, vėjais nepaleidžiant kūrinio struktūros, atrodo, būtų gerokai tvirtesnis pamatas filmui.

Lyginant su M.Ivaškevičiaus scenarijumi, „Purpuriniame rūke“ pirmiausia į akis krenta užkadrinis balsas. Į žiūrovą kreipiasi Jozefas – ne tas, kuris XX a. viduryje atsidūrė tarp dviejų ugnių, bet šiandien Jeruzalėje gyvenantis vyras (akt. Arkadijus Vinokuras), kuris, sulaukęs šaukimo liudyti, turi iš naujo stoti akistaton su praeitimi. Jozefas, žinoma, pasineria į prisiminimus ir tuos prisiminimus mums imasi byloti – užkamšydamas laiko pertrūkius, pristatydamas kontekstą ir pamažu varydamas žiūrovą į sunkiasvorį literatūrinį transą.

Visas chronologines ir kontekstines slinktis, kurias, kaip mums įrodo M.Ivaškevičius, galima išspręsti taikliu žodžiu ar reikšminga nuoroda, R.Šerelytės ir R.Banionio dramaturgijoje Jozefas mums paprasčiausiai iškalba. Ir iškalba taip sentimentaliai, taip dramatiškai, jog, regis, į filmą nužengė tiesiai iš apsakymo puslapių.

„Mano pasąmonėj tiek ir teliko. Rūkas, šviesiai purpurinis rūkas virš tirštos miglos“, – nuskamba jo balsas lėktuvui skriejant rausvai nusidažiusiu dangumi prieš pat ekrane pasirodant filmo pavadinimui. Ir čia į galvą šauna mintis – gero nelauk.

VIDEO: Filmo „Purpurinis rūkas“ anonsas

Reikia pripažinti, kad situacija gerokai pagerėja persikėlus į 1945-uosius. Lakoniški dialogai čia nerėžia ausies, o kūrybinę komandą norisi pagirti už prasmingą ėjimą rinktis ne bendrinę kalbą, bet filmui autentiškumo suteikiančią pakruojiečių tarmę. Vis tik žiūrint iš dramaturginės pusės, kalbai, ypač prabilus antraplaniams aktoriams, neretai pritrūksta „prieskonių“, kurie leistų sukurti išraiškingesnius ir drąsesnius personažus.

Šioje vietoje tiesiog negaliu nepacituoti tiesiog puikaus M.Ivaškevičiaus milicijos viršininko: „Vilniuje vilkas kaukia. Staugia (pataiso pats save). Su Vilnium, Jankelevičiau, baigta (priduria nepakeldamas akių, pūsdamas į antspaudą, ištrauktą iš stalčiaus). Jūs liekate čia. Nakčia. Delčia (pamąsto, kuris žodis geriau tiktų). Nakčia (pakartoja ir užantspauduoja pasą). Josifai Jankelevičiau, jūs priimtas į darbą rusų kalbos mokytoju (išrėžia kalbą atsistojęs, laikydamas ištiestą Joškės pasą). Ir priregistruotas senuoju jūsų tėvų adresu. Sveikinu sugrįžus (paduoda Joškei pasą ir sau panosėje toliau niūniuoja). Myžus, pasiryžus“1.

R.Banionio bei R.Šerelytės scenarijuje Jozefas taip pat pasveikinamas parvykus namo (ir ne savo noru tapus agentu), bet iš šio blankoko uniformuoto personažo (akt. Bogdan Beniuk) atmintyje išliks, turbūt, tik ryškus akcentas jam tariant „į sveikatą“.

Vis tik R.Banionis jau ne kartą įrodė turintis talentą atrasti vaidmenims puikiai tinkančius aktorius, tad tai, ko pritrūksta personažų dramaturgijoje, daugelis jų visai sėkmingai bando kamšyti aktoriniu meistriškumu.

Čia daugiausia komplimentų nusipelno Giedrė Mockeliūnaitė – jos Janė per visą filmą prataria vos kelis žodžius, tačiau išgyvena visą emocijų paletę: nuo aklos meilės iki neapykantos, nuo švelnumo iki kaustančios baimės.

Vaidmuo sudėtingas, tačiau G.Mockeliūnaitė jo imasi užtikrintai, sukurdama savo jausmuose paklydusios, aistringos ir ryžtingos moters portretą. Gyvasties geraširdžiam Daugėlai suteikia Vidas Petkevičius, o jaunosios kartos aktorius Tadas Gudaitis įtikinamai kuria kietakakčio partizanų vado portretą. Tuo tarpu protagonisto vaidmenį atlikęs Severinas Norgaila dažnai atrodo ganėtinai sutrikęs ir ši jo būsena kartkartėmis nustelbia visus kitus emocinius atspalvius.

Tačiau kad ir kokie puikūs aktoriai bebūtų, jie negali užglaistyti visų problemų, kurias atveria scenarijus. Kelios „Purpurinio rūko“ scenos žiūrovams, tikiu, sukels nemažai klausimų: pavyzdžiui, ar tikrai iš miško trumpam parsiradus tavo mylimajam partizanui su juo vidury dienos už namo seksu užsiiminėsi taip garsiai, kad aidės visas kiemas, kuriame – ir tu puikiai tai žinai! – šiuo metu yra tavo tėvas?

Bet už tokius keistus XX a. vidurio ekscesus (kuriuos tėvas, klausydamasis nesantuokinio dukros sekso garsų, sutinka stebėtinai santūriai) dar labiau glumina tai, jog įvykių, dramų ir siužetinių vingių kupinas filmas taip sunkiai iriasi į priekį.

Savąjį ritmą atrasti galbūt trukdo ir ne visai vykę perėjimai tarp trijų plotmių – saulės šviesoje skendinčių Jozefo prisiminimų iš vaikystės, jaunystėje Rukuose išgyvenamos dramos, nuspalvintos tamsesniais tonais, bei šią dramą Jeruzalėje šiandien prisimenančio Jozefo.

Nepadeda ir aiškesnių akcentų stokojanti dramaturgija: nors, kaip jau minėta, žiūrovui daug konteksto (ir gerokai mažiau reikalingo) yra tiesiogiai išsakoma užkadriniu balsu, tokia svarbi siužeto detalė kaip galimas Vlado dalyvavimas Jozefo tėvų egzekucijoje paminima beveik prabėgomis ir nenustebčiau, jei praslystų pro mažiau atidaus žiūrovo ausis.

Pabiram filmui tvirtesnį rėmą bandoma sukurti garso takeliu (kompozitorius Faustas Latėnas), tačiau kai grėsmingi žemi tonai nuskamba vos filmo personažams įvažiavus į mišką, o Jozefui bėgant per pievą pasigirsta tradicinės žydiškos muzikos įkvėpta melodija, garso takelio iliustratyvumas pradeda atrodyti mažumėlę komiškai.

Nepaisant formalių trūkumų, dėl kurių galutinis rezultatas atrodo blankokas, svarbu paminėti, jog „Purpurinis rūkas“ sugeba neužkliūti už to kupsto, kuris atrodė neįveikiamas didžiajai daliai lietuviškų istorinių filmų autorių. Personažai čia pagaliau nebėra tik budeliai ar aukos, dorieji ir nuodėmingieji, tie, kuriuos turime aukštinti, ir tie, kuriuos reikia pasmerkti.

Nelaisvės metais ieškoti laisvės – kad ir ką toji laisvė kiekvienam būtų reiškusi – buvo velniškai sudėtinga ir „Purpurinio rūko“ kūrėjai šių paieškų, kaip ir dilemų, atsidūrus istorijos mėsmalėje, nė per sprindį nesušvelnina. Po visų susintetintų, sentimentalių ir perdėm patriotiškų mūsų istorijos versijų pastarųjų metų lietuviškame kine, R.Banionio „Purpurinis rūkas“, net jei toli gražu nėra geriausias režisieriaus filmas, leidžia lengviau atsikvėpti ir tikėtis, jog kine reflektuodami istorinę atmintį ir toliau judėsime šia vaga. Kaskart vis drąsiau ir tvirčiau.

1Marius Ivaškevičius, Purpuriniai dūmai, Vilnius: Kronta, p. 16.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera