Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 05 20, 10:43

Rasa Paukštytė apie filmą „Mariupolis 2”: Kanų fragmentas

Šiandien įvyko galbūt svarbiausia Kanų festivalio peržiūra. Tai asmeniška, bet ne tik. Per maža, per menka pasakyti, kad Manto Kvedaravičiaus nužudymas Ukrainoje, Mariupolyje šį kovą sukrėtė kino bendruomenę; tragedija akimirksniu priartino karą Ukrainoje taip, kad Rusijos nusikaltimus daugelis pajutome kone fiziškai.
Manto Kvedaravičiaus dokumentinis filmas „Mariupolis 2“
Manto Kvedaravičiaus dokumentinis filmas „Mariupolis 2“

Kažkuris ir kažkuri neteko gero bičiulio, kažkuris ar kažkuri – kolegos ir garbingo konkurento ar tiesiog nuostabaus pašnekovo.

Kanai visgi ne „Eurovizija“, čia karo Ukrainoje akcentai nuolat jaučiami, organizatoriai, programų vadovai karo temos ne tik nevengia, atvirkščiai. O ir bendra festivalio politika atkreipiant dėmesį į Ukrainos kiną, nepriimant (nelaukiant) oficialios Rusijos delegacijos, nesuteikiant akreditacijų rusų kino kritikams, dirbantiems su Kremliaus palaikoma arba toleruojama spauda – visa tai yra aiškiai išreikšta festivalio pozicija. Beje, vakar įvykusiame „Dviejų režisierių savaičių“ atidaryme skambėjo dedikacijos, pagarbos, užuojautos žodžiai prisiminus M.Kvedaravičiaus nužudymą, ukrainiečio režisieriaus Olego Sencovo kovą, išreikštas palaikymas Ukrainos kinematografininkams. Atsargioje Europoje tai toli gražu nėra suprantama – Kanai ir karas atrodo (ir jaučiasi) toli vienas nuo kito, šviečia saulė, ramiai lyg niekur nieko linguoja laiveliai. Retsykiais pagaunu save, kad mėlyna toluma su atsitiktine judančia valtele vos panaši į vieną iš M.Kvedaravičiaus pirmo „Mariupolio“ kadrų – ramybe ir amžinybe.

„Mariupolį 2“ vertinti iš pozicijų geras-ar-ne filmas, mažų mažiausia, naivu, jau nekalbant apie etiką.

Prieš kelias valandas paskutinį M.Kvedaravičiaus dokumentinį filmą „Mariupolis 2“ pasaulinėje premjeroje, Bunuelio salėje pristatė Kanų programų vadovas Thierry Fremaux, režisieriaus asistentė, filmo bendraautorė Hanna Bilobrova. Jos įmanomų ir neįmanomų pastangų dėka M.Kvedaravičius buvo surastas Mariupolio pragare, parvežtas ir palaidotas Lietuvoje. H.Bilobrova padarė visą, ką galima ir ko ne, kad filmas būtų pabaigtas ir pristatytas Kanų publikai. Penkis metus su M.Kvedaravičiumi dirbusi ir gyvenusi moteris kaip niekas kitas suprato, koks svarbus M.Kvedaravičiui būtų buvęs šis seansas. M.Kvedaravičius išties vertino tarptautinį pripažinimą, kaip galimybę su kuo didesniu žmonių ratu kalbėti apie jį jaudinusias temas. Kai jam, mokslininkui, kultūros antropologui pradėjo trūkti žodžių, jis savo įžodintus tyrimus pratęsė (ne pakeitė, o būtent pratęsė) vaizdais, ir visi jo filmai – „Barzakh“, „Mariupolis“, „Partenonas“ – buvo pastebėti, įvertinti, ir šiandien žiūrimi.

„Mariupolį 2“ vertinti iš pozicijų geras-ar-ne filmas, mažų mažiausia, naivu, jau nekalbant apie etiką. Ir visgi filme atpažįstamas M.Kvedaravičiaus atsainus požiūris į kiną kaip į meną ir beribė pagarba vaizdui kaip galimybei pagerbti tikrovę tokią, kokia ji yra.

. Kitaip nei pirmame filme, šis filmas jau nėra lyg iš fragmentų sudurstyta „kaldra“.

Šis paskutinis režisieriaus darbas – lyg šansas būti realiu laiku Mariupolio tikrovėje. Tuo jis (bent jau taip atrodo dabar, iškart po peržiūros) skiriasi nuo pirmo 2016 m. sukurto „Mariupolio“, kurio akimirkų mozaika visgi leido autoriui kameros žvilgsniu ir liesti tikrovę, būti labai arti realybės ir kartu išlaikyti (sukurti) tragedijomis, kasdienybės dramomis, ironija, absurdo pojūčiu užpildytą atstumą.

„Mariupolyje 2“ M.Kvedaravičiaus kamera yra tarpininkas, leidžiantis kartu išgyventi monotonišką karo siaubą. Kitaip nei pirmame filme, šis filmas jau nėra lyg iš fragmentų sudurstyta „kaldra“, veikiau – jausmų, solidarumo, apmaudo, pagarbos ir gailesčio žmonėms sklidinas reportažas iš bažnyčios, kuri tapo laikinu prieglobsčiu kelioms dešimtims žmonių. Filmo pabaigoje prieglobsčio suvokimo laikinumas ir filmo autorių gebėjimas tai parodyti etiškai, be patoso, per kone fiziškai jaučiamą daugiausia senų žmonių nuovargį, yra tiesiog mažai su kuo sulyginama emocinė patirtis. Toks realus realaus karo fragmentas Kanuose.

Nuolatinio apsivalymo ritualas yra vienas iš pastebimų šio filmo motyvų, nors „Mariupolis 2“, kaip ir ankstesni M.Kvedaravičiaus filmai, rišlia, apgalvota ir motyvuota struktūra nepasižymi.

Filmo pradžioje vyras švysteli tolyn rastą kulką-mirtį – lyg tai darytų (daro!) nuolat.

Su stulbinančiu atkaklumu žmonės vis šluoja savo laikinų namų – bažnyčios šventorių lyg valydami iš jo kažką tikrai daugiau nei griuvėsių likučius (taip moteris balino namų lubas filme „Barzakh“). Nuolatinio apsivalymo ritualas yra vienas iš pastebimų šio filmo motyvų, nors „Mariupolis 2“, kaip ir ankstesni M.Kvedaravičiaus filmai, rišlia, apgalvota ir motyvuota struktūra nepasižymi. Tiesą sakant, į struktūras nelabai sugrūsi gyvenimą, kurį taip gerbia režisierius. Bet kartu tai, kas sudėta į šį filmą, kas M.Kvedaravičiaus pamatyta, yra toli nuo atsitiktinių akimirkų. Atvirkščiai – kiekvienas filmo blokas, kiekviena plyta šiame statinyje yra reikšminga, pirmiausia žmonių išgyvenimui. Ilgai iš griuvėsių du vyrai traukia taip jiems reikalingą generatorių – ir atrodo nepastebi šalia gulinčių dviejų žmonių kūnų, lyg miegančių pavasarinės saulės atokaitoje, čiulbant paukščiams. Visgi mirusių, dabar, šį pavasarį. Iš kadro kūnai dingsta palaipsniui, kai jau, atrodo, pripratai (pripratai?!) prie jų, gulinčių ten, ekrano kampe... Įsimintina malda už valgį, gražios ir tikrai skanios sriubos virimo ritualas. Vyras, namus remontavęs vykstant karui. Šešėliai ir gaisrai, degantis, rūkstantis pasaulis. Ir langai kaip kasikinis slenkstis į (ekrano) tikrovę. Daug išdaužtų langų, arkų, angų, pro kurias jam taip brangų Mariupolį ir jo žmones stebi M.Kvedaravičius...

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą