Šio filmo žiūrėti kino teatre neplanavau. Taip, kaip degiau noru didžiajame ekrane išvysti T.Tykwer, A.Wachowski ir L.Wachowski „Debesų žemėlapį“, nė akimirką nepagalvojau apie lietuviškąją „Aurorą“. Prieš pat premjerą Lietuvoje filmas sulaukė intensyvaus žiniasklaidos dėmesio, nors buvo pradėtas kurti dar prieš 4 metus. Žinojau, kad proga jį pamatyti tikrai pasitaikys. Tačiau aplinkinių nekantrumas įžiebė kibirkštį ir manyje. Matyt, pirmą kartą į kino teatrą ėjau dėl kolektyvinio katarsio, bendro tylaus atodūsio, pasibaigus kino seansui, užsidegus šviesai ir už nugaros bėgant titrams.
Pasibaigus filmui, niekas neplojo. Nors man delnai šiek tiek ir niežėjo. Lauktojo atsidūsėjimo taip pat nebuvo arba jo būta tokio tylaus, jog net negirdėjau. Tačiau viduje pajutau džiaugsmą, vėl atėjusi į lietuvišką kino filmą ir vėl pamačiusi pilnutėlę salę, dar ir pripildytą atneštomis taburetėmis.
Pajutau džiaugsmą, vėl atėjusi į lietuvišką kino filmą ir vėl pamačiusi pilnutėlę salę, dar ir pripildytą atneštomis taburetėmis.
Tai, kaip aš pamačiau K.Buožytės filmą „Aurora“, yra kultūros spindulių perleidimas per mano jau įskeltą kultūros suvokimo prizmę. Praėjus 10 minučių po filmo, lauke prisidegusi pirmąją cigaretę, po valandos atsigėrusi kavos, vaikščiodama Senamiesčiu ar eidama miegoti, jutau, kad tas filmas manęs nepalieka. Ne, jis neužgniaužė kvapo nuo pat pirmos minutės. Ir nuogybės tikrai nėra tai, ko ilgėčiausi lietuviškame kine. Tai buvo kažkas kita.
Filmo kūrybinės grupės invazija į mano pasąmonę. Vaizdai vis dar sukasi galvoje, tarsi užstrigus kinematografui. Ne, tai ne lietuviškos vasaros vaizdai, ne kaimo bočių portretai ar scenos, imituojančios didingą mūšį. Aš tarsi skęstu gelmėje, iš kurios, išsigelbėti neįmanoma. Čia tarsi mėgaujuosi saulėkaita, prasiskverbiančia pro pasąmonės kloduose pastatyto namo lentas. Čia stalas, nukrautas jūros gėrybėmis ir du žmonės, sėdintys vienas priešais kitą. Nepažįstami. Tačiau jau susieti šimtais laidų, per prievartą sujungusiais jų likimus.
Filme siunčiami ir gaunami impulsai, atrodo, nematomais kabeliais pasiekia ir tavo paties smegenis. Siunčia impulsą. Nepa(si)tikėti tuo, ką matai. Prieš akis iškyla siurrealistinis žydras laumžirgis, suėdantis savo kiaušinėlius, ir vėlei juos padedantis. Apsisukantis 180 laipsnių kampu. Suėdantis savo kiaušinėlius ir vėlei juos padedantis. Nuogi kūnai, godžiai ragaujantys, pradedantys ryti vienas kitą, susiliejantys, tampantys hermafroditais, patys save sujaudinantys ir apvaisinantys. Visa lekia greičiau negu pavojingi 25 kadrai per sekundę.
Jurgos Jutaitės apgamas. Jos nuskusta galva. Ir trumpas sujungimas mano pojūčiuose, akimirkai sumaišius ją su aktore Natalie Portman. Išlipus iš vandens, bėgimas per smėlį tamsoje, vejantis ypač moteriškus sėdmenis. Tai tarsi karti haliucinacija egzistencinėje dykumoje, bandant patiems save.
Kaip teigė vienas iš žiūrovų, jis buvo sėkmingai įtikintas, kad tariamas medžiotojas jau nepavys savo laimikio. O tu, šventoji nuostaba! Aš iš viso netikėjau, kad tas bėgimas galėtų baigtis. Patiki, kad galbūt tai tu pats bėgi. Bala žino kur. Esi įspraustas į plyšį tarp čia ir ten. Juoduma ir du nuogi kūnai, pašnibždomis bandantys vienas kitam išpasakoti savo gyvenimus. Bent jo fragmentus. Kadrus. Visą laiką kankinau save, galvodama, kurį kitą kino filmą ar vaizdo klipą man primena kiekvienas kadras ar situacija.
Realybės pakraštyje, tame siaurame plyšyje, kur gali susijungti dvi pasąmonės, stovi vienišas namas, vos kelių metrų smėlio ruožu atskirtas nuo jūros. Plyšys, kuriame dvi sielos, du kūnai gali išragauti, išbandyti, pažinti ir sužaisti vienas kitą. Prisiminiau skausmingą režisieriaus M. Gondry juostą „Jausmų galia“ (angl. „Eternal Sunshine of the Spotless Mind“). Atrodo, prošvaisčių neturinti meilės istorija, bandant išspręsti gyvenimo lygtis dėl nenugalimo noro likti kartu, dviese. O aš vis laukiau, kol jūroje nuskęs Apokalipsės saulė.
Kitam žiūrovui filmo vaizdai priminė kino-legendą A. Tarkovskio „Soliarį“. Kaip tai bebūtų banalu, sąsajų su 2010 m. sensacija režisieriaus Ch.Nolan darbu „Inception“ man išvengti nepavyko. Būti, bet tarsi išnykti. Pabusti sapne. O gal net ne savajame. Vėl persikelti. Bandyti viską sudėlioti kaip pridera „Holivudo“ scenarijui, kad, atėjus laimingai pabaigai, visi galėtų nubraukt palengvėjimo ašaras. Šį kartą iki galo sutvarkyti, atrodo, nepavyksta. O mane džiugina, kiek įmanoma, stipresnės nelaimingos pabaigos.
Aktorių Jurgos Jutaitės ir Mariaus Jampolskio tandemas, manau, daugiau negu vykęs.
Kaip ir tai nusišypsoti, tai susigūžti priverčiančios saldžios meilės linijos žemiškos bei dažnai salsvumą praradusios scenos. Supratau, kad kojų pirštų čiulpimas, pėdų bučiavimas tikrai nėra mano fetišas, net jei tai ir matau tik ekrane. Chaosas, į kurį pavirto kiekvieno romantiko svajonė – vakarienė ant jūros kranto su gelmių bjaurybėmis nukrautu stalu. Betvarkė, tai nykstant, tai vėl ryškėjant ribai tarp realybės ir fikcijos. Kiek pamenu, rodyti tai, kas nėra labai malonu akiai, nėra įprasta detalė rodytuose lietuviškuose kino filmuose.
Aktorių Jurgos Jutaitės ir Mariaus Jampolskio tandemas, manau, daugiau negu vykęs. Kaip pripažino režisierė, ypač kruopščiai atrinktas. Jei atvirai, juk, vargu, ar M.Jampolskis yra tas aktorius, iš kurio tikėtumeisi kokios nors rimtos dvasinės metamorfozės. O jis jau nuo filmo pradžios pradeda augti kaip personažas. Svarbaus mokslinio projekto vardan, nusiskuta plaukus, prarasdamas savo kaip gėriečio alibi.
Viskas, kas vyksta toliau – jo, kaip naujos asmenybės, augimas, tuo pačiu metu griūnant ir griaunant. Jis atsidūrė priešpriešoje, regint jį kaip eilinį sutuoktinį, vėliau išvystant jį kaip įsimylėjusį vyrą, bučiuojantį savo mylimosios ranką nuo pirštų galiukų iki pat pažasties, ir staiga pamatant jį, šaltakraujiškai įskaudinantį savo žmoną, gyvenimo palydovę, ir galiausiai – susigraudinusį prieš būsimą klūpančios gatvės plaštakės paslaugą bei fizinį smurtą prieš ją po to. Jis buvo tarsi indas, talpinęs visą įmanomą filmo nuotaikų ir emocijų gamą. Nuoširdžiai manau, kad vaidmuo šioje juostoje buvo iššūkis pačiam M.Jampolskiui, su kuriuo jis, atrodo, visai neblogai susidorojo.
Tačiau nesu tokia tikra dėl J.Jutaitės vaidmens. Ne, nesiimu spręsti, ar jis geras, ar nepakankamas, neužbaigtas ar dar koks. Taip, iš estetinės pusės – ji puikiai derėjo tiek prie M. Jampolskio, tiek prie šizofreniškų pačios juostos vaizdų. Jos grožis, be abejo, neeilinis, specifinis, jos akys spinduliuoja geismą pažinti ir stebuklingai žybsi net tuomet, kai ji isteriškai pravirkdavo.
Džiugu, kad jos judesiai nebuvo sukaustyti ir neišdavė teatro mokyklos braižo – ji pasirodė daug laisvesnė, negu aš galėjau įsivaizduoti. Tačiau mane sudomino kitas aspektas. Taip, galbūt nusifilmavimas kiek erotiškame filme su M.Jampolskiu gali būti ypač gundantis pasiūlymas. O noras parodyti savo tikrai estetišką ir paveikslišką kūną gali pranokti net stipriausius įsitikinimus. Tačiau. Ji kaip aktorė dar yra labai jauna.
Šis filmas yra siurrealistiškas, primenantis kiekvieno iš mūsų padrikas mintis, sapnus bei pilnas simbolių.
O man pasirodė, kad ji jau išdavė visas savo paslaptis. Taip, taip. Žinau, kad nusirengti prieš kamerą nėra baisiai reikšmingas dalykas, jei tai darai tinkamoje juostoje ir tinkamu metu. Bet nemanau, nors norėčiau tikėti, kad koks nors kitas lietuvių režisierius užsigeis parodyti bent dalį jos nuogo kūno naujame filme – jos žemėlapiai auditorijai jau daugiau ar mažiau aiškūs. Tačiau šie pasvarstymai galbūt tik atspindi mano, kaip pasakytumėt, sustabarėjusį ir ne vakarietišką mąstymą.
Šis filmas yra siurrealistiškas, primenantis kiekvieno iš mūsų padrikas mintis, sapnus bei pilnas simbolių. Sudėtinga atsekti bei išgvildenti juos visus lyg kokį kryžiažodį. Neabejoju, jog būtina juostą peržiūrėti dar ne vieną kartą, kad užfiksuotum praleistuosius, žinomus gal tik pačiai režisierei ar scenarijaus autoriui, kad pamatytum ne vieną garsaus paveikslo reprodukciją kino kadruose ar. kad spėtum sugaudyti visas detales, menkiausias smulkmenas, kurias lengvai galima praleisti pro akis. Šis filmas reikalauja akylumo ir mąstymo. Tai yra faktas.
Taip, siužetą nesunku nuspėti. Vos prasidėjus filmui, buvo sudėtinga įsijausti. Vietoje vaizdų pradžioje pateiktas beveik visos kūrybinės komandos pristatymas. O aš vis dar tikiu, kad tam geriausia vieta yra filmo pabaigos titrai ar bent jau pati jo pabaiga.
Pasirinkta tema bei pats filmo žanras yra novatoriški lietuvių kine. Kūrėjai užuot vykę į platųjį pasaulį filmuoti fantastikos, nusprendė įlįsti į žmogaus vidų – ten, kur kiekvienas iš mūsų svajoja įsibrauti. Nors ne viena juostos situacija stokojo įtaigumo.
Negaliu pasakyti, ar man tas filmas patiko. Jokiu būdu nedrįsčiau teigti, kad nepatiko, nes, akivaizdu, jei apie jį ir kalbėčiau, tikrai negalvočiau tiek daug.
Nebuvau kino kūrėjų žaidimu įtikinta iki galo. Filmo pabaiga buvo aiški nuo pat juostos vidurio, baigiamasis moralas taip pat. Pats filmas gerokai ištęstas, kai kurios scenos galėjo būti net keletą kartų trumpesnės. Tikrai būtų pavykę jį sutraukti bent iki 90 minučių. Tačiau kaip ir visada – daug ką galima tobulinti. Ir visada būtina palikti erdvės tobulėti.
Vis dar galvoju. Ir negaliu pasakyti, ar man tas filmas patiko. Jokiu būdu nedrįsčiau teigti, kad nepatiko, nes, akivaizdu, jei apie jį ir kalbėčiau, tikrai negalvočiau tiek daug. Aplink tik ir sklandė patarimai pabandyti leisti filmui susigulėti. Pagalvoti apie jį rytoj. Poryt. Galbūt dar po savaitės. Norėjosi stipriai pakratyti galvą, kad pro ausis iškristų visa tai, ką teko pamatyti. Juk mąstyti yra nepatogu. Pasilikčiau tik muziką.
Norisi tikėti, kad tų, kurie filmą vertins gerai tik dėl to, kad „na, kaip lietuviškam kinui – labai geras rezultatas“. Būčiau dėkinga, jei pagaliau man kas nors galėtų paaiškinti, ką tai reiškia. Ar vietomis persūdyta erotika šį filmą daro labiau lietuvišku ar anaiptol? Ar mokslinės fantastikos žanras filmą atitolina nuo lietuviškos melancholijos etiketės? Ar įprastas, nelaimingos, vyro išduotos lietuvės moters portretas yra tipiškas lietuviško kino elementas?
Pritarsiu kino kritikui Edvinui Pukštai, neseniai pradėjusiam diskusiją panašia tema, sakydama, kad nėra ir negali būti tokio dalyko kaip kartelė lietuviškam kinui, kuri pakelta tik iki tam tikro aukščio ir pagal ją vertinami visi šalies menininkų sukurti kino darbai.
Pagal bendrąją nuomonę, rodos, nė vienas lietuviškas filmas neturi galimybės šios kartelės peršokti: gali tik ją pasiekti arba tiesiog būti prie jos pritemptas. Kaip, pripažinkime, nutinka su daugeliu Lietuvos kino pramonės darbų. Dažnai man gaila, kad daugumos jaunųjų kūrėjų darbai taip ir lieka pogrindyje: tūlas lietuvis neturi galimybės jų pamatyti ir lavinti savo „lietuviško kino“ skonio bei susipažinti su jo įvairove.
Pažįstu vieną, kino liga jau seniai apsirgusią merginą, kunkuliuojančią idėjomis. O ji man vis sako: „Na, dar truputį užsidirbsiu pinigų ir galėsiu pabaigti savo filmą.“ Paskui, matyt, teks bandyti sutaupyti kitam filmui.
Tiems, kas dar nepamatėte – skanaus žiūrėjimo. Tiems, kurie lauksite, kol kas nors įdės filmą į internetą, kad parsisiųstumėte, pasakysiu baisiausią klišę: „Paremkite lietuvišką kiną.“
