Dabar populiaru
Publikuota: 2019 kovo 30d. 19:02

Režisierė S.Mortezai: šioms moterims vienintelis kelias ištrūkti iš prostitucijos – prekyba kitomis moterimis

Sudabeh Mortezai Interviu
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Sudabeh Mortezai

Prostitucijos, kaip ir bet kokio kito europiečio netrokštamo darbo, imasi imigrantai. Kone vienintelis būdas moterims ištrūkti iš Nigerijos yra sutenerystė – kažkada Europoje pardavinėjusios savo kūną, vėliau jos pardavinėja jau kitų tautiečių sekso paslaugas. Filmą „Džoja“ („Joy“) apie tai sukūrusi režisierė Sudabeh Mortezai 15min atviravo, kad buvo dienų, kai po filmavimo namo grįždavo emociškai išsekusi.

Režisierė Sudabeh Mortezai į šiųmetį „Kino pavasarį“ atvežė filmą apie priverstinę moterų prostituciją Austrijoje. Nepatogi, dokumentinį filmą primenanti kino juosta pasakoja apie moterų iš Nigerijos „verslą“ Vienoje – tiek prostitutės, tiek sutenerės yra moterys. Režisierė, remdamasi tikromis gyvenimo istorijos, atskleidžia, kad moterys privalo pardavinėti arba savo, arba kitos moters kūną, nes paprasčiausiai neturi kitos išeities. Tai, kas europiečius šokiruoja, Nigerijoje yra visiškai normalu.

Filme pasakojama, kaip moterys iš Nigerijos yra atvežamos į Europą dirbti prostitutėmis – jos privalo tą daryti tol, kol grąžina skolą už kelionę į Europą savo sutenerėms. Joms moterys atiduoda kone visus savo gatvėse uždirbtus pinigus.

Interviu 15min S.Mortezai atviravo, kad imigrantės moterys prostitucijos kartais imasi kaip darbo, kurio nebenori dirbti europiečiai. Ištrūkti iš užburto rato joms trukdo ne tik tokį darbą kaip visiškai normalų suprantanti jų šeima ar visuomenė Nigerijoje, bet ir rasizmas Europoje, nepakankama prekybos žmonėmis aukų apsaugos sistema.

VIDEO: Joy - Festival-Trailer

– Kaip jūs susidomėjote būtent šia tema?

– Aš perskaičiau apie prekybos žmonėmis iš Nigerijos problemą, tai buvo labai įdomu, nors ir šokiravo, kad šiame išnaudojimo rate dalyvauja beveik vien tik moterys, net ir sutenerės yra moterys (filme vadinamos madame), radau apie tai žurnalistinę knygą, pradėjau domėtis daugiau, nes tema mane intrigavo. Man tai atrodė labai keista, tai buvo kažkas tokio, su kuo nebuvau susidūrusi anksčiau.

Šios moterys neturi jokių kitų galimybių ir išeičių. Jos įsisuka į labai griežtą sistemą, ir vienintelis būdas joms išgyventi, yra išnaudoti kitas moteris, – pasakojo režisierė.

– Jūs gyvenate Austrijoje, ar ten tenka matyti daug prostitučių?

– Prostitucija yra legali Austrijoje. Ji tiesiog uždrausta viešose vietose. Kai aš augau, kai jaunystėje, matydavau daug prostitučių, Vienoje buvo labai daug rajonų, kur galėdavai jas pamatyti. Dabar to beveik nebematai, prostitucija išstumta į labai nedideles teritorijas, priemiesčius. Bet man teko matyti daug moterų iš Nigerijos dirbant prostitutėmis.

– Jūsų filme rodoma, kaip moterys išnaudoja moteris. Ar jūs domėjotės jų psichologija? Kodėl būtent moterys taip elgiasi? Ar ir joms prievarta kažkada teko užsiimti prostitucija?

– Man kilo toks pats klausimas. Kaip tai yra įmanoma? Ypač, jeigu tu patyrei tą patį. Sutenerės (madame) yra ankstesnės prekybos žmonėmis aukos. Taigi jos dažnai yra jau išgyvenusios tą patį. Paviršiuje tai atrodo kaip paradoksas, bet, kai įsigilini, tai yra logiška.

Psichologai sako, kad daug žmonių, kurie išnaudoja kitus, veikiausiai patys buvo prievartos, išnaudojimo aukos vaikystėje. Bet viskas galbūt yra kur kas paprasčiau ir banaliau. Šios moterys neturi jokių kitų galimybių ir išeičių. Jos įsisuka į labai griežtą sistemą, ir vienintelis būdas joms išgyventi, yra išnaudoti kitas moteris. Jeigu jos turėtų kitų kelių ištrūkti ir pradėti sėkmingą gyvenimą, jos tai padarytų, kodėl gi ne.

Kai nuvykau į Nigeriją, pamačiau visą sistemą, į kurią yra įsitraukusi ir šeima, ir visuomenė. Visi yra bendrininkai. Man pasidarė labai sunku teisti tas suteneres. Jos taip pat yra aukos, joms tai buvo vienintelis kelias ištrūkti. Tokia yra realybė, kai tiesiog neturi kitų išeičių.

Mes Europoje esame privilegijuotoje padėtyje, net ir tie, kurie nėra labai turtingi ir kuriems nelabai sekasi. Bet mes turime kur kas daugiau galimybių, arba apskritai bent kažkokių galimybių. Tie žmonės neturi jokių kitų galimybių. Tą galima suprasti.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Sudabeh Mortezai
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Sudabeh Mortezai

– Iš jūsų filmo atrodo, kad dirbti prostitute yra normalu, kai net mama, likusi Nigerijoje, Austrijoje dirbančiai dukteriai aiškina, miegoti su daug skirtingų vyrų tikrai nėra sudėtinga.

– Tai šokiruoja. Tai yra taip normalu. Nenoriu sakyti, kad tai yra kultūros dalis, nes tą lemia labiau aplinkybės, bet tose Nigerijos dalyse, iš kurių atvyksta dauguma moterų, tai yra taip normalu, kad visi apie tai kalba, kiekviena šeima yra kažkaip įsitraukusi į šį verslą.

– Kodėl nesukūrėte dokumentinio filmo?

– Dėl kelių priežasčių. Kaip menininkė buvau labiau susidomėjusi būtent meninio filmo kūrimu, nes tai suteiktų man daugiau laisvės papasakoti istoriją tokią, kokią noriu papasakoti. Iš etinės pusės aš net negalėjau įsivaizduoti, kaip istorijas pasakotų tikros moterys, kaip jas pavaizduoti, parodyti jų veidus. O, jeigu negaliu parodyti veidų, koks tikslas. Nenorėjau kažko daryti anonimiškai, norėjau, kad auditorija su pagrindine veikėja užmegztų emocinį kontaktą. Todėl man nebuvo logikos dar kartą išnaudoti moteris, o tai aš laikyčiau išnaudojimu.

Nenoriu sakyti, kad tai yra kultūros dalis, nes tą lemia labiau aplinkybės, bet tose Nigerijos dalyse, iš kurių atvyksta dauguma moterų, tai yra taip normalu, kad visi apie tai kalba, kiekviena šeima yra kažkaip įsitraukusi į šį verslą.

– Jūsų filmas vis tik primena dokumentiką. Kai kurios scenos, tarkime, prievartos scena filmo pradžioje, atrodo tokios tikroviškos, nejaukios. Ar jūsų tikslas buvo priversti žiūrovą pasijusti nepatogiai?

– Tai galbūt skamba keistai, bet kaip režisierė aš jaučiuosi laiminga, kai žmonės pasijaučia nepatogiai, nes, ypač rodant tokią istoriją, tikrai nenorėčiau, kad žiūrovai jaustųsi patogiai. Norėjau, kad jie pajaustų arba bent suprastų, ką tai reiškia.

Tačiau moterų filmuodama aš neišnaudojau, štai kodėl, tarkime, prievartos scena yra labai subtili, apgalvota, kaip tai parodyti. Aš nerodau prievartos, neišnaudoju vojeristiškai moters kūno, tačiau noriu, kad auditorija pasijaustų nepatogiai. Jeigu sakote, kad taip buvo, tai padaryta sėkmingai, aš esu laiminga.

– Jūsų aktorės yra neprofesionalės, jūs jas radote vietos nigeriečių bendruomenėje?

– Jos yra aktorės naujokės. Jos nevaidina savęs. Aš iš anksto scenarijaus aktorėms nerodžiau, toks yra mano stilius. Aš dirbu improvizuodama, nenoriu, kad aktoriai žinotų, kas vyks toliau. Aš filmuoju chronologine tvarka. Aktorėms tai tikrai patiko. Tai nuėmė naštą nuo jų pečių ir joms nereikėjo namuose pernelyg daug galvoti apie istoriją. Dėl mano filmavimo būdo ir atsiranda dokumentikos pojūtis.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Sudabeh Mortezai
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Sudabeh Mortezai

– Ar kalbėjote apie temą su savo aktorėmis prieš pradėdama kurti filmą?

– Dar renkantis aktorius aš labai detaliai aptariau temą su moterimis, koks bus jų vaidmuo. Sakiau, kad nepasakosiu visko apie filmą, bet apibūdinau joms jų personažus. Leidau klausti, ko tik nori. Bet visos klausė, ar reikės apsinuoginti, ar bus sekso scenų. Tai buvo labai normalus klausimas. Aš tik nenorėjau, kad žmonės repetuotų iš anksto.

– Ar filmo pagrindinės herojės istorija iš tiesų nutiko?

– Aš ją parašiau, bet iš tiesų yra labai daug panašių į šią tikrų istorijų. Rodžiau filmą jau daug kam, rodžiau jį ir Nigerijoje, ir man sakė, kad taip, aš žinau kažką, kam nutiko panašiai. Tai yra labai artima realybei, nors aš nepaėmiau vienos konkrečios istorijos ir neperkėliau jos į ekraną.

– Ar jūs domėjotės valstybės parama toms moteris? Ar iš tiesų taip sunku apsaugoti tas moteris?

– Moteris, kuri vaidina valstybės atstovę, yra labai gera žurnalistė, taip pat ji Austrijoje dirba su nevyriausybine organizacija, kuri dirba su pabėgėliais. Ji labai gerai žino viską.

Tarkime, Italijoje, kur prostitucija taip pat yra didelė problema, kai moteris teisme paliudija prieš nusikaltėlius, nelegaliai gabenančius žmones į šalį, ji yra pripažįstama prekybos žmonėmis auka, iškart gauna vizą ir leidimą dirbti, tai gali likti šalyje. Daug moterų pasinaudoja šia galimybe.

Bet Austrijoje situacija yra kita. Jie išduoda leidimą gyventi iki tos dienos, kol moteris paliudija teisme. Kai paliudija, ji tampa nereikalinga, ir vėl lieka be nieko, gali būti deportuota. Ir daug moterų yra deportuojamos. Todėl jos, kaip ir Džoja (pagrindinė herojė) filme, klausia, kam reikia rizikuoti viskuo tam, kad padėtum kitiems žmonėms?

Europoje jos susiduria su tikru, žiauriu rasizmu, ir galvoja, kad niekuo negali pasitikėti. Todėl jos verčiau pasitiki Nigerijos nusikaltėliais nei Europos valdžios pareigūnais.

– Ir jos, matyt, net nežino, kaip galima gyventi kitaip?

– Tai yra kita problema. Jos Europoje gyvena labai izoliuotus gyvenimus. Kai kurios moterys Europos miestuose gyvena labai ilgai, netgi persikelia gyventi iš vieno miesto į kitą, bet jos nelabai įsitraukia į visuomenės gyvenimą. Be to, jos nepasitiki valdžia, nes žino, kad Nigerijoje ji negali padėti dėl korupcijos, ir ten nepasitikima valdžia, policija, kitomis institucijomis. Tada Europoje jos susiduria su tikru, žiauriu rasizmu, ir galvoja, kad niekuo negali pasitikėti. Todėl jos verčiau pasitiki Nigerijos nusikaltėliais nei Europos valdžios pareigūnais. Ir tam jos turi priežasčių.

– Dirbant su tokiomis istorijos labai sunku pačiam emociškai neįsitraukti. Kaip jums pavyko išlaikyti atstumą?

– Tą reikia padaryti iš anksto. Ir tai pavyksta. Priešingu atveju aš net negalėčiau dirbti su tokia tema. Aišku, aš turiu jausmus, nėra taip, kad man nerūpi, bet reikia žengti žingsnį atgal ir išlaikyti emocinį atstumą, priešingu atveju negalėčiau dirbti kūrybingai.

Aš negaliu verkti visą laiką, negaliu būti šokiruota visą laiką. Dažniausiai tai pavyksta, bet, aišku, ne visada. Užsiaugini storą odą, bet kartais ji ne tokia ir stora. Kartais filmavimo aikštelėje ir man, ir pagrindinei aktorei būdavo per sunku, kartais grįždavau namo ir jausdavausi emociškai išsunkta, liūdna. Bet turi išlaikyti atstumą.

– Vardas Joy (angl. džiaugsmas) – parinktas tyčia?

– Tai yra labai populiarus vardas Nigerijoje. Ten jie mėgsta tokius vardus kaip Joy, Hope (Viltis), Success (Sėkmė). Tai yra tai, ko linki tam žmogui. Man patiko vardas Joy, ir pasirodė ironiška, kad jos gyvenimas nėra jau toks džiaugsmingas. Vardas tiko charakteriui. Be to, taip jau sutapo, kad pagrindinės aktorės vardas irgi yra Joy.

– O jums teko patirti džiaugsmo, kuriant šį filmą?

– Žinoma. Tiek Nigerijoje, tiek Austrijoje su nigeriečių bendruomene. Tai yra žmogaus prigimtis. Moterys vis tiek džiaugiasi gyvenimu. Nigerijoje sutikau daug labai puikių žmonių, nors tai ir buvo tokia sunki tema. Moterys, su kuriomis susitikau, atlikdama tyrimą savo temai, žino, kaip iš gyvenimo išspausti viską, kaip rasti jame džiaugsmo, kai tik įmanoma.

Įvairius darbus, kurių nebenori dirbti europiečiai, dirba imigrantai arba žmonės iš skurdžių valstybių. Taip nutiko ir su sekso darbu.

– Kaip svarbi jums yra filmo įtaka visuomenei? Ar norite, kad jis padarytų pokytį?

– Žinoma. Kita vertus, nesu didelė optimistė. Labai arogantiška galvoti, kad tu kaip menininkas gali sukurti filmą ir pakeisti pasaulį. Tu gali didinti temos žinomumą, pradėti diskusiją, ir tai jau yra daug. Filmui labai sekasi festivaliuose ir Austrijoje, tai sukėlė daug diskusijų, ir tai jau yra labai gerai.

– Prostitucija Austrijoje daugiau užsiiminėja atvykėliai iš Nigerijos ir kitur, bet ne patys austrai?

– Įvairius darbus, kurių nebenori dirbti europiečiai, dirba imigrantai arba žmonės iš skurdžių valstybių. Taip nutiko ir su sekso darbu. Man dabar penkiasdešimt, bet atsimenu, kai buvau jauna mergaitė Vienoje, būdavo labai daug prostitučių, ir tarp jų – daug austrių. Dabar to beveik nepamatysi. Dauguma prostitučių Europoje yra moterys iš skurdesnių valstybių.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

01:11
01:22
01:02

Esports namai