Dabar populiaru
Publikuota: 2021 birželio 14d. 16:38

Režisieriui Algimantui Puipai – 70: „Džiaugiuosi išdrįsęs gatve pereiti nuogas“

Algimantas Puipa Interviu
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Algimantas Puipa
Birželio 14 d. vienam žymiausiam šių dienų kino režisieriui, Lietuvos kultūros ir meno premijos laureatui Algimantui Puipai sukanka 70 metų. Jo filmai jau yra tapę lietuviško kino klasika, išsiskiriantys lengvai atpažįstamu braižu bei charakterių psichologizmu.

Savo jubiliejų režisierius pasitinka, kaip pats prisipažįsta, padaręs kūlverstį – šiuo metu kaip tik į pabaigą eina naujausio jo filmo „Sinefilija“ darbai, kuriame žiūrovai išvys „kitą Puipos pusę“.

Apie būsimą premjerą, kiną kaip ligą bei meną kurti judančius paveikslėlius jubiliejinis interviu su režisieriumi.

– Kiną esate palyginęs su liga, kaip pavyko tai ištverti šitiek metų?

– Aš čia citavau Bergmaną, sakiusį, kad kinas yra nepagydoma ir užkrečiama liga. Tai jo mintis, tačiau aš visiškai jai pritariu. Juk 1983 metais sukūręs filmą „Moteris ir keturi jos vyrai“, būčiau galėjęs mesti kiną ir vis tiek visą likusį gyvenimą būčiau vadinamas režisieriumi. Juk tai filmas, kurį žmonės atsimena. Kita vertus, galima sukurti trisdešimt filmų, iš kurių bus atsimenamas vos vienas ar keli filmai. Tačiau kurdamas kiną apie tai nesvarstai. Darai, nes tiesiog esi paveiktas kino iliuzijos, užkrėstas tai daryti.

Tam tikra prasme, kiekvieno filmo kūrimas yra naujas apsirgimas ir nuo jo pasveikti galima tik persirgus, tai yra padarius filmą. Kai ekrane pamatai užbaigtą darbą, liga atsitraukia. Arba pereina į kitą etapą: tuomet gali susirgti depresija, pulti į apatiją – visko pasitaiko. Kino žmogaus egzistencija – tai nesibaigiančios ligos forma... Pasveikimas – tai laikina būsena, atokvėpis iki kito siužeto ir kitos istorijos.

– Istorijos, kurią tiesiog jums būtina papasakoti vaizdais?

– Tai galima palyginti ir su išplaukimu į jūrą, kai aiški yra tik kryptis, bet kur yra krantas ir ar jis išvis yra – neaišku. Į šią ekspediciją režisierius pasiima pusšimtį žmonių ir yra atsakingas už šią kelionę, įgulą bei laivą. Visa tai, kas pasiliko krante – tai jau kitas pasaulis.

Kino žmogaus egzistencija – tai nesibaigiančios ligos forma... Pasveikimas – tai laikina būsena, atokvėpis iki kito siužeto ir kitos istorijos.

Kino malonumas – tai pats plaukimas. Gal todėl žmonės, kurie pajunta kas yra kinas, čia dažniausiai ir pasilieka visam gyvenimui. Tai įtraukia į nuotykius ir pavojus – ir be to paskui sunkiai gali išgyventi. Tačiau čia niekados nesi vienas. Kinas – kolektyvinė kelionė per audringus vandenis.

– Režisieriui čia tenka atsakomybė ne tik nujausti, kur link laivas plaukia, tačiau ir kitus užkrėsti kito kranto idėja?

– Visiškai teisingai. O kai jie jau visi laive, tuomet atriši trosus laikančius prie kranto ir pasileidžiate į nežinią visi kartu... Ir jokių gelbėjimosi valtelių grįžti atgal nėra. Štai kodėl komanda tampa tavo šeima, artimaisiais, bendruomene. Anksčiau, kai kino finansavimas būdavo žymiai didesnis, o kino ekspedicijos į filmavimo vietas trūkdavo ir po kelis mėnesius, mes būdavome tartum geologai, atsiskyrę nuo viso likusio pasaulio ir tyrinėjantys savo susikurtą tikrovę. Kino kūrimas – tai nelyg sapnas, kurį padedamas kitų žmonių bandai paversti apčiuopiamu daiktu.

– Ar per tuos metus niekados nekilo pagundų mesti kino ir užsiimti kažkuo kitu?

– Sovietmečiu galėjai pakliūti į tokią situaciją, kai tave profesiškai uždraudžia ir nebeleidžia kurti kino. Tokių įvykių anuomet pasitaikydavo ne taip jau ir retai. Man pavyko to išvengti, tad galėjau realizuoti savo iliuzijas.

Kiekviename filme, visų pirma, pasimato tavo paties klaidos ir laimėjimai. Gal šį kartą jau nekartoji senų klaidų, tačiau juk niekas neapsaugo nuo naujų... Mes nuolatos sukamės klaidų verpete bandydami kaip nors išplaukti. Tai vienu metu ir kančia, ir didžiulis džiaugsmas. Ar kada nors galvojau užsiimti kažkuo kitu? Ne.

Pastaruoju metu daug mąsčiau apie tai, kur aš esu su savo kinu: mano kartos publika, kuri sensta kartu su manimi, mano filmus žiūri, supranta, jiems atpažįstama mano kino kalba bei temos. Tačiau jaunimui esu visiškai svetimas. Tokie dalykai jiems yra absoliučiai tolimi. „Edeno sodas“ ar „Kita tylos pusė“ – tai su jų gyvenimais visiškai prasilenkiantis kinas. Tiesa, jaunimas ėjo žiūrėti „Miegančių drugelių tvirtovės“, bet ne dėl Puipos, o dėl Ivanauskaitės, kurią daugelis skaito ir mėgsta.

Pastaruoju metu aš pabandžiau pats save perkonstruoti ir padaryti šį tą visiškai kitaip, nei dariau iki šiol.

Tad šiandien aš vis dar esu gyvas, bet tartum nuošalėje, nueinantis... Esu išbraukiamas iš sąrašų, mat atsiranda nauji vardai, naujas požiūris į kiną. Kita vertus, aš darau tai, ką darau, ir dėl to turiu savo žiūrovą, kuris atpažįsta mano kiną ir supranta šią kalbą. O tai kiekvienam režisieriui yra didžiulė laimė.

Tačiau pastaruoju metu aš pabandžiau pats save perkonstruoti ir padaryti šį tą visiškai kitaip, nei dariau iki šiol.

– Padarėte kūlverstį?

– Taip, būtent taip. Mano naujausias filmas „Sinefilija“, kurio paskutiniai darbai kaip tik eina į pabaigą, tai jau yra visiškai kitas Puipa nei iki šiol. Aš padariau kūlverstį savo mąstyme, žanro paieškoje. Tai juodo absurdo filmas apie kiną ir jo iliuziškumą. Apie tokį filmą aš svajojau seniai ir džiaugiuosi, kad man pavyko peržengti tą ribą, išeiti už to, ką dariau iki šiol. Tai naujų savo paties galimybių praplėtimas. Šiame filme išeinu už psichologinės dramos bei istorijos pasakojimo, atsisakau to, kas man buvo taip įprasta ir patogu.

Pirma ką padariau, tai atnaujinau savo komandą pakviesdamas dirbti jaunus žmones. Tokiu būdu susiformavo visiškai naujas pasaulis, kuris ir kuria naują, kitokį kiną. Dabar jaučiu, kad grįžti į senas vėžes jau nebegalėsiu. Tai gal kiek ir gąsdina, tačiau kartu – kiek galimybių ir perspektyvų atsiveria... Nepaprastai įdomu.

– Ar tokiu žingsniu nebijote prarasti ištikimuosius savo žiūrovus, pripratusius prie jūsų kino?

– Išties gali nutikti taip, kad tokia kino kalba bei žanras jiems bus svetimas. Šis filmas kažkuo gali priminti Vėlyvio filmus.

– Netgi šitaip?

– Taip. Šio filmo pagrindu tapo rašytojo Viktoro Šinkariuko absurdo sklidini apsakymai. Nežinodamas kaip užbaigti savo kūrinį, rašytojas imasi gan paprasto žingsnio – savo herojui nupjauna galvą... Ir tai visuomet pasiteisina (juokiasi). Panašių netikėtumų bei pokštų jo kūriniuose tiesiog apstu.

Apie tokį filmą aš svajojau seniai ir džiaugiuosi, kad man pavyko peržengti tą ribą, išeiti už to, ką dariau iki šiol.

Filme žaidžiama pasakojamos istorijos ir kino perpynimo motyvu, kai žiūrovui tampa neaišku, kur aktoriai vaidina, o kur gyvena savo herojų gyvenimus. Forma tampa žaidybiniu elementu, kuris leidžia kitaip pažvelgti į patį kino kūrimą ir jo iliuziškumą.

Šiomis dienomis kaip tik ketinu sukviesti savo artimiausius bičiulius ir parodyti jiems šį filmą. Nekantrauju pamatyti jų reakcijų, išgirsti juoką. Mano kine to dar tikrai nebuvo. Rudenį ar žiemą, viliuosi, ir plačioji publika galės pamatyti Puipą su kitu kostiumu.

– Jūsų balse dabar skamba labai daug džiugesio, lyg būtumėte vaikas, sugalvojęs kokią išdaigą ir nekantraujantis jos išbandyti. Ar taip būdavo ir su ankstesniais filmais? Ar tai visiškai naujas jausmas?

– Džiaugiuosi išdrįsęs pereiti gatve nuogas. Jei būčiau to nepadaręs, matyt, gailėčiausi ir graužčiau save. O dabar man smagu, nes pasakiau tai, ką jaučiau, kad turiu ištarti. Pamenu Bergmano pasakojimą apie senus klounus, juokinančius žiūrovus, bet juokas jų neima. O tempiami nuo scenos šie klounai klykia ir spardosi, nes jiems atrodo, kad dar ne viską pasakė. Viliuosi, kad su „Sinofilija“ būsiu pasakęs tai, ką būtinai reikėjo. Na, ar bent jau pabandęs. Tai jau bus kita Puipos pusė (juokiasi).

– Kaip jūs įvardytumėte tą kino slėpinį, kuris jus patį įtraukia dalyvauti šiame žaidime kuriant judančių paveikslėlių pasaulį?

– Savo scenarijui imdamas bet kurį literatūros kūrinį, aš, visų pirma, bandau jį perteikti per save. Tai ir yra meno esmė. Aš nesiekiu ekranizuoti rašytojo sukurto pasaulio, bet kuriu savąjį. Iš konkretaus literatūros kūrinio man reikalingas tik siužetas, tačiau jo pasakojimas vaizdu – tai jau mano vizija. Vien iliustracija man yra nuobodu. Tiksliausiai tai yra apibendrinusi Ivanauskaitė apie „Miegančių drugelių tvirtovę“ pasakiusi – „Džiaugiuosi, kad tai nėra mano knygos klonas“. Šiuo atveju mano užduotis – papasakoti savo istoriją, kurią atrandu literatūros pasakojime.

Iš konkretaus literatūros kūrinio man reikalingas tik siužetas, tačiau jo pasakojimas vaizdu – tai jau mano vizija.

Daug iečių yra sulaužyta literatams ginčijantis su kino kūrėjais dėl to, kas geriau atveria žmogaus vaizduotę – literatūra ar filmas, pasakojimas žodžiais ar vaizdais. Kiekvieni, žinoma, traukia į savo pusę. Vis dėlto, tai skirtingos kalbos ir nė viena nenusileidžia savo talpumu ir įtaiga. Esminis dalykas – tai gebėjimas pasakoti. Kine galima į du kadrus sutalpinti tai, ką rašytojas pasakojo žodžiais dešimtyje puslapių. Ir argi tai negali būti įstabu?

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Metas rinktis

Esports namai

Kiekvienas gali

URBAN˙/