Sekite 15min Google
„Skyrybos karo metu“ – trečiasis režisieriaus ir scenaristo A.Blaževičiaus ilgametražis filmas. Jame pasakojama apie skirtis nusprendusius Mariją – ambicingą didelės reklamos agentūros skyriaus vadovę ir Vytą – savęs ieškantį kino režisierių šiuo metu išgyvenantį kūrybinę krizę. Atrodytų, judviejų santuokai nieko netrūksta, tačiau Marija jaučiasi nelaiminga ir ryžtasi netikėtam žingsniui.
Lygiagrečiai šeimos dramai filme vyksta ir kita drama – karas Ukrainoje. A.Blaževičius vos ne dokumentiškai fiksuoja karo atgarsius Lietuvoje: žmonių reakcijas, skirtingus požiūrius ir tarpusavio konfliktus, emocijas bei jų kaitą – nuo idealizmo kupinų protestų ir solidarumo akcijų iki susitaikymo su nauja karo realybe.
-
Kultūros instituto vadovė Julija Reklaitė: „Nuolat bėgdami maratoną sprinto tempu, sudeginsime kultūros lauką“
-
Knygą „Parulskio perukas“ išleidęs rašytojas Vidas Morkūnas: „Paribių žmonės man įdomesni už sėkminguosius“
-
Dvi auksinės kaukolės vietoj Žygimanto ir Barboros: ekspertai įvertino aštrių diskusijų sukėlusią skulptūrą
„Šis filmas kelia klausimus, kada mes elgiamės vertybiškai, o kada apsimetame, ar teisingus sprendimus priimame, ar mums pakanka empatijos. Filme nemažai ir saviironijos, kurios, mes, kaip visuomenė, kartais galėtume turėti daugiau. Gal žiūrovas, atsidūręs panašioje situacijoje, kaip veikėjai, pasielgs kitaip, labiau pagalvos. Juk geriau mokytis iš filmų, o ne iš savų patirčių. Neabejoju, kad filmas sukels diskusijų“, – sako A.Blaževičius.
Neseniai paaiškėjo, kad „Skyrybos karo metu“ išrinktas Lietuvos pretendentu siekti „Oskaro“ nominacijos geriausio tarptautinio filmo kategorijoje. Tokį sprendimą priėmė Kino meno ir mokslo akademijos patvirtinta Lietuvos atrankos komisija.
Prieš filmo premjerą su režisieriumi pasikalbėjome apie skirtingų pasaulio šalių žiūrovų reakcijas ir kodėl jis pats bijo filmą rodyti Lietuvoje, apie humorą ir deklaratyvųjį idealizmą, kodėl jam svarbu kūryboje kalbėti apie dabartinį laiką ir kada sulauksime pirmojo lietuviško filmo, kuris bus apdovanotas „Oskaru“.
– Andriau, jūsų filmo premjera įvyko „Sundance“ kino festivalyje jau daugiau nei prieš pusę metų, neseniai jis pradėtas rodyti ir JAV kino teatruose. Neabejoju, kad per šį laiką sulaukėte įvairių reakcijų. O gal buvo ir tokių, kurios ypatingai nustebino jus patį?
– Labiausiai mane džiugino tai, kad užsienio žiūrovai suprato šio filmo idėją. Prisipažinsiu, to aš labai bijojau. Net kai gavome kvietimą į „Sundance“ festivalį – o tai jau yra didelė sėkmė – su prodiusere Marija Razgute kurį laiką diskutavome, ar tikrai gerai šio filmo premjerą daryti Amerikoje, ar jo tema ten bus aktuali. Žinoma, šios abejonės buvo trumpalaikės, nes vien tai, kad tavo filmą atrinko iš tūkstančio kitų jau parodo, kad filmas sulaukė dėmesio.
Džiaugiuosi ir dėl to, kad žiūrovai juokėsi ten, kur aš ir tikėjausi, kad jie juoksis. Bet svarbiausia, kad žmonės Amerikoje pamatė, kaip mes jaučiamės Lietuvoje ir ką mums reiškia karas Ukrainoje. Iš žiūrovų nuostabos ir net savotiško šoko supratau, kad daugeliui jų mūsų baimės ir nerimas yra naujiena.
Žinoma, Čekijoje bei Slovakijoje, kur taip pat filmas buvo rodomas, žiūrovai reagavo kiek kitaip – jiems mūsų patirtys suprantamesnės ir artimesnės. Tačiau net tolimesnėse Europos šalyse, tokiose kaip Airija ar Ispanija, karo tema taip pat sulaukė daugiausia reakcijų.
– Filmas yra savotiškas mūsų požiūrių, nuotaikų bei reakcijų į karą liudijimas ir šia prasme, galvoju, kad jis kur kas įtaigiau nei politiniai pareiškimai gali pademonstruoti ir mūsų saugumo poreikį, būtinybę.
– Viena iš priežasčių, kodėl aš pradėjau vystyti šią filmo idėją, kaip tik ir buvo unikali mūsų patirtis, kurią turi tik Baltijos šalys. Manau, kad net lenkai, nepaisant to, kad jie turi sieną su Ukraina, į karą reaguoja šiek tiek kitaip. Visų pirma, tai lemia tai, kad Lenkija yra gerokai didesnė valstybė, kuri net sovietmečiu išlaikė savo dalinį suverenitetą.
Tuo tarpu mes savo valstybę sovietmečiu buvome praradę. Štai kodėl prasidėjęs karas Ukrainoje priminė mūsų kolektyvinėje atmintyje glūdėjusią patirtį – tai jau buvo ir tai vėl kartojasi. Žinau žmonių, neabejoju, kad tokių pažįstame daugelis, kurie karo pradžioje pasitraukė iš Lietuvos. Ir tai, viena iš galimų reakcijų jaučiant realią grėsmę ir pavojų.
Sutinku, kad kultūra yra vienas mūsų saugumo įrankių, galintis kur kas efektyviau atskleisti ne tik tai, kaip mes matome šią karo situaciją, bet ir kaip tame jaučiamės. Žiūrovai seka siužeto liniją, pasakojimą, tačiau kartu patiria ir emocijas. Ir tai, mano supratimu, turi didesnį poveikį nei vien politinės žinutės.
– Vis dėlto, mane nustebino, kad bent keli amerikiečių leidiniai jūsų filmą apibūdino kaip juodojo humoro komediją. Taip, filme juokingų scenų, bet vien tai juk nepadaro filmo komedija. Tad kai jums pačiam toks jūsų filmo žanro įvardijimas?
– Tai tikrai labiau dramedija nei komedija. Ir vis dėlto, humoras čia yra labai svarbu. Norėjau, kad žmonės juoktųsi ten, kur išties yra juokinga.
Filme yra ne viena scena, kurią dalis žmonių žiūrės rimtais veidais, o kiti įžvelgs ir ironijos bei absurdo. Tai esu patyręs jau su filmu „Šventasis“. Ten buvo ilga scena, kurioje Marius Repšys kalbasi su darbdavį vaidinusiu Dariumi Meškausku. Vieni žiūrovai, girdėdami Paulo Coelho citatas, juokėsi, o kiti tai vertino kaip išminties viršūnę.
Lygiai taip pat ir naujajame filme yra septynias minutes trunkanti skyrybų scena – viskas čia dramatiška ir labai rimta. Bet aš džiaugiuosi, kad bent dalis žiūrovų atranda ir iš ko čia galima pasijuokti. Aišku, toli gražu ne su kiekviena scena pavyksta tokios dviprasmybės, bet tam tikra prasme tai yra mano siekiamybė.
Tačiau filme yra ir tikrąja to žodžio prasme juokingų scenų. Man buvo labai smagu, kad jas atpažino tiek Amerikos, tiek Europos, tiek ir Honkongo žiūrovai. Pavyzdžiui, vakarienės scena, kurioje pagrindinį personažą vaidinantis M.Repšys save palygina su Tarkovskiu arba kai jis kastuvu daužo palydovinės televizijos antenos lėkštę. Džiaugiuosi, kai absurdiška scena rimtame filme atpažįstama kaip juokinga. Ir kad tai daro poveikį.
– Lietuvos žiūrovams šis filmas ypatingai atlieps Ukrainos karo temą. Tai, kas dar visai neseniai buvo mūsų realybė – pirmosios reakcijos į šią žinią, paramos akcijos, protestai prieš karą, ukrainiečių pabėgėlių srautai ir t.t. – filme tampa lygiagrečiai skyrybų dramai einančiu pasakojimu. Ar karo tema filme jums pačiam yra konkretaus laiko ženklas, dramatinis fonas, atskleidžiantis platesnį pasaulio vaizdą, o gal ir tam tikra skyrybų metafora?
– Filme karas tikrai nėra vien tik fonas, nes jis daro įtaką visų žmonių gyvenimams bei jų sprendimams: kažkas įsitraukia į paramos veiklas, protesto akcijas, kažkas bando priimti teisingus sprendimus, elgtis pagal sąžinę, kažkas tiki rusiška propaganda. Kažkuria prasme karas yra veikėjas ir nors jis vyksta už tūkstančio kilometrų, tačiau vienaip ar kitaip visi yra jo paveikti. Todėl ir filmas vadinasi „Skyrybos karo metu“, o ne atvirkščiai.
Be abejo, tarp karo ir skyrybų yra daug paralelių. Visų pirma, čia kalbame apie visuomenės susiskaldymą, poliarizaciją. Bene ryškiausiai tai atsispindi skirtingų kartų požiūriuose. Ir tai nebūtinai reiškia, kad visi vyresnės kartos žmonės yra proputiniški ar aklai tiki Rusijos propaganda – poliarizacija yra žymiai platesnė, įvairesnė ir gerokai subtilesnė.
Ši tema rezonuoja visur, kur tik filmas rodomas, nes visose šalyse susiskaldymas yra didžiulė problema. Man rodos būtent per tai žiūrovai labai susitapatina su šiuo filmu. Girdėjau vieno jauno amerikiečio komentarą, jis sakė, kad norėtų, jog šį filmą pamatytų jo tėvai – aktyvūs MAGA palaikytojai, tikintys nuolatos skleidžiama Donaldo Trumpo propaganda.
Filmo kontekste taip pat galima kalbėti ir apie kintančius lyčių vaidmenis šeimose ir kokią įtaką tai turi žmonių santykiams, jų lūkesčiams. Visos šios temos tarpusavyje susipina į vieną pagrindinę temą – dviejų polių nesantaiką, konfliktą, dramą.
O šalia tai ir filmas apie konformizmą, patogų gyvenimą bei idealizmą, kuris dažnai yra viešas ir deklaratyvus. Noras pasirodyti geresniais nei esame, nesugebėjimas reflektuoti savo sprendimų – tai akligatvis. Šios temos filme man asmeniškai taip pat yra itin svarbios.
– Keistas įspūdis žiūrėti filmą, kuriame pasakojama tokia nesena pirmųjų karo metų istorija ir tuo pačiu suvokti, kad tai tebėra mūsų realybė.
– Šito aš tikrai nenorėjau... Filmo siužetas susidėliojo per pirmąjį karo mėnesį, o paskui tik pasipildydavo detalėmis, kurios vyko realybėje. Negalėjau numatyti, kad žmonės apsipras su karu, o galiausiai ims elgtis taip, kaip jiems patogiau, o ne remdamiesi aukštesniais principais, vertybėmis.
Žinoma, Lietuvoje mūsų reakcijos yra kiek kitokios, bet matant pasaulines tendencijas, akivaizdu, kad asmeninio gyvenimo patogumas ima viršų prieš karo tikrovę.
Pilno masto karas vyksta jau beveik penkerius metus, tad tai yra mūsų istorija. Bet liūdniausia, kad tai vis dar tęsiasi. Kas galėjo pagalvoti, kad tai truks beveik tiek, kiek truko Antrasis pasaulinis karas... Siaubas.
– Ir ankstesniuose savo filmuose nagrinėjote jautrias, aktualias ir gerai atpažįstamas mūsų laikmečio temas. Pavyzdžiui, „Šventajame“ vaizdavote 2008 metų krizę, „Bėgikėje“ – psichologinės sveikatos temą ir kaip tai paliečia žmonių santykius. Vadinasi kūryboje jums iš principo yra svarbu kalbėti apie savąjį laiką, atspindėti tai, kas vyksta čia ir dabar?
– Kai prieš keliolika metų pradėjau kurti kiną, Lietuvoje beveik išvis nebuvo vaidybinių filmų apie dabartį. Tiesa, pasirodydavo vienas kitas – Igno Jonyno „Lošėjas“, Alantės Kavaitės „Sangailės vasara“, Emilio Vėlyvio darbai. Bet tai buvo pavieniai darbai, Dabar, laimei, tokio kino yra gerokai daugiau ir tai man atrodo labai gerai.
Man visuomet kėlė nuostabą, kad tiek mūsų literatūroje, tiek kine realizmas, kalbėjimas apie dabartį, buvo vertinama kaip mažiau reikšminga tema nei praeitis. Tarsi tai iš principo būtų prastesnis menas. Bet aš kategoriškai su tuo nesutinku. Mano kūryba iš dalies ir atsirado iš noro priešintis tokiam požiūriui. Su laiku tai prilipo ir tapo mano savastimi.
Ilgainiui, žinoma, radau sau ir racionalų paaiškinimą: kalbėjimą apie dabartį kine matau kaip istorinę galimybę užfiksuoti tai, kas ir kokie esame šiandien. Praėjus kuriam laikui bus labai įdomu sugrįžti į tą metą ir pamatyti save pačius kine – kaip atrodėme, kaip mąstėme, ką jautėme.
Apie tokius realistinius filmus dažnai sakoma, kad jie labai greitai sensta ir tampa neaktualiais. Bet aš taip tikrai nemanau. Neseniai pasižiūrėjau savo studentinių laikų trumpametražius filmus ir man buvo be galo įdomu pamatyti, kaip mes per tą laiką pasikeitėme. Tad tai ir yra viena priežasčių, kodėl manau verta kurti filmus apie dabartį. Bent jau man asmeniškai tai atrodo labai prasminga.
Tarkime, „Šventojo“ scenarijų pradėjome rašyti 2013 metais, tai yra praėjus penkeriems metams nuo krizės. Tie įspūdžiai, patirtys ir jausmai dar buvo labai švieži. O įsivaizduokime, kad šį filmą pradedu kurti 2030-aisiais – tai jau būtų visiškai kitoks požiūris, kitoks atsiminimas, kitoks ir filmas.
Kai apie tam tikrą laikotarpį nėra sukuriamas filmas tuo metu, lieka savotiškai tuščia dėmė, kurią vėliau galima bandyti užpildyti jau tik įsivaizduojamais, pagražintais prisiminimais.
– Šia prasme jūsų darbas kažkuo panašus į dokumentiką?
– Taip. Bet kartu nereikia pamiršti, kad tai vis dėlto yra fikcija.
Kita vertus, mano filmuose nėra vien „dokumentuojamas“ laikmetis, bet yra ir bendražmogiškas pasakojimas. Tarkime, filme „Šventasis“ kalbama apie trisdešimtmečio žmogaus krizę, savęs paieškas, gyvenimo prasmės klausimus, pirmąsias pastangas atpažinti ir artikuliuoti savo jausmus.
Kitoks laikas, kitos bendražmogiškos temos bei klausimai yra keliami filme „Bėgikė“. Lygiai taip pat ir naujausiame darbe „Skyrybos karo metu“. Juk skyrybos, santykių krizės bus visada – vargu ar žmonių visuomenėje įmanoma to visiškai išvengti.
Beje, kurti filmą apie dabartį yra žymiai sunkiau nei apie praeitį.
– Kodėl?
– Kai kalbama apie praeitį, dalis žiūrovų filmą žiūri šiek tiek nostalgiškai ir sentimentaliai – juk tai yra ir apie jų pačių gyvenimus. Iškart sukyla prisiminimai. Žinoma, skirtingi žmonės atsimena skirtingus dalykus ir kiekvienas gali tvirtinti, kad viskas buvo kitaip. Nepaisant to, savo praeičiai esame atlaidūs.
Žiūrovams, kurie to konkretaus laikmečio neatsimena, tai yra tiesiog istorinis filmas apie praeitį – ir ne taip svarbu, ar tai vyko prieš trisdešimt, ar penkiasdešimt metų.
O kai filmas yra apie visai šviežius įvykius, tai daugelis jaučia pareigą piktintis, kad ne taip viskas buvo, kad režisierius nusišneka, kad akcentuoja ne tuos dalykus, kuriuos reikia. Tai tik parodo, kad santykis su dabartimi yra itin gyvas, aktualus, dirginantis.
Beje, tai Lietuvoje patyriau su filmu „Šventasis“ – kai kurių žmonių reakcijos buvo itin aštrios ir kategoriškos. Pamenu, kad buvau net kaltinamas dėl to, kaip drįsau „tokią Lietuvą“ parodyti...
– Baisu ir dėl naujojo filmo premjeros Lietuvoje?
– Labai. Dėl pasaulinės premjeros užsienyje taip nebaisu, kaip dėl to, kokių reakcijų filmas sulauks Lietuvoje – juk jis kurtas čia ir yra apie mus.
Beje, turiu bičiulį, kuris po savo filmo premjeros neatlaikė kilusio ažiotažo ir tiesiog kuriam laikui išvyko iš šalies. Aš neketinu niekur bėgti, bet tai tikrai nereiškia, kad manęs neima didžiulis nerimas. Jei atvirai sakant, filme yra ne viena vieta, galinti sukelti pasipiktinimą.
Guodžia tik tai, kad filme nieko nedariau tam, kad kažką papiktinčiau. Jame nėra jokių pareiškimų ar vienareikšmių tvirtinimų. Ir jei jau žiūrovą kažkas piktina – gal tai labiau apie jį, jo pasaulio suvokimą, bet ne patį filmą.
– Jūsų filmas buvo išrinktas Lietuvos pretendentu siekti „Oskaro“ nominacijos geriausio tarptautinio filmo kategorijoje. Papasakokite, kokia procedūra dabar laukia?
– Užsienio filmų kategorija „Oskarų“ apdovanojimuose yra itin specifinė ir apie tai Lietuvoje mažai kas žino.
Viskas vyksta maždaug taip: didžiųjų Amerikos kino kompanijų atstovai „medžioja“ užsienio filmų premjeras, įsigyja labiausiai patikusių jiems darbų rodymo teises ir tuomet meta didžiules pinigų sumas į jų viešinimą Amerikoje. Vien patekimui į nominantų dešimtuką, vadinamąjį shortlistą, dirbama keletą mėnesių ar net daugiau ir išleidžiama milijonai dolerių. Būtent taip veikia kino industrija. Čia labai daug lemia pinigai, kurie reiškia reklamą, komunikaciją, matomumą.
Būtent taip nutiko ir su latvių filmu „Potvynis“, kuris praėjusiais metais laimėjo „Oskarą“ geriausio metų animacinio filmo kategorijoje. Iš šalies žiūrint, sakytum, latviams labai pasisekė. Bet išties tai yra sisteminis dalykas – 2024 metų gegužę šio filmo rodymo teises įsigijo amerikiečių kompanija „Sideshow“. Žinodami tai, latviai šį filmą ir išrinko oficialiu šalies pretendentu į „Oskarus“.
Žinoma, man yra didžiulė garbė, kad Lietuvos kino bendruomenė išrinko filmą „Skyrybos karo metu“ pretendentu į „Oskaro“ nominacijas. Būtent tai padėjo surengti filmo peržiūrų sesiją Los Andžele, Niujorke bei kituose Amerikos miestuose. Ir jau vien tai yra labai daug.
Tačiau vien to neužtenka realistiškai svajoti apie „Oskarą“ ar bent jau patekimą į trumpąjį pretendentų sąrašą. Atvirai sakant, aš jau dabar galėčiau įvardyti filmus, kurie šiemet bus „Oskarų“ shortliste – manau, kad labai ir neprašaučiau.
– Ir jūsų filmo tame sąraše nėra?
– Tikrai ne. Lietuvišką filmą tarp pretendentų į „Oskarus“ pamatysime tik tuomet, kai potencialų mūsų autorių darbą rodymui Amerikos rinkoje įsigys vieni iš didžiųjų šios šalies distributorių – tokie kaip „A24“, „Neon“, „Sony Pictures“, „Netflix“ ar pan.
Kitas variantas – turint gerą filmą, mūsų šalies Kultūros ministerija turėtų atskira eilute skirti didžiulę sumą to filmo komunikacijai Amerikoje. Tuomet taip pat galėtų sužibti viltis. Tik klausimas – ar tikrai verta. Juk už tą pinigų sumą galima sukurti naują filmą...