Interviu 15min ji pasakoja apie kultūros atašė tinklą ir jo plėtros planus, asmeninį sprendimą dalyvauti kultūros proteste, planuojamus Lietuvos metus Vokietijoje ir Lietuvos paviljono Venecijos meno bienalėje konkursą.
Juliją Reklaitę kalbino Monika Gimbutaitė.
Kultūros atašė tinklas ir plėtra
– Pradėkime nuo aktualijų. Premjero patarėjas kultūrai Darius Kuolys paskelbė, kad bus steigiama nauja kultūros atašė pareigybė Latvijoje. Kaip institutas vertina šią idėją?
– Sprendimas iš esmės yra politinis. Aš vadovauju vykdančiai institucijai. Ne mano darbas vertinti politinius sprendimus arba politikų pasisakymus.
– Ar ši idėja buvo derinta su institutu? Ar teisingai suprantu, kad apie sprendimą sužinojote po jo priėmimo?
Kultūros atašė yra vienas, bet ne vienintelis įrankis veikti užsienyje.
– Teisybės dėlei, ką yra minėjęs ir ministras, diskusijų apie kultūros atašė tinklo plėtrą jau buvo. Turime prioritetinių šalių sąrašą, kurį sudarėme pagal tai, kur kultūros laukas mato didesnes bendradarbiavimo galimybes. Kita dalis – mūsų užsienio politikos kryptys. Ten, kur atsiranda įvairių interesų sankirta, svarstom, ar nereiktų kultūros atašė kaip pastiprinimo ambasadoms.
Latvijos šitame sąraše nebuvo. Bet tai nereiškia, kad nereikia stiprinti Baltijos šalių bendradarbiavimo, matomumo ir pan. Kultūros atašė yra vienas, bet ne vienintelis įrankis veikti užsienyje. Turint poreikį glaudžiau dirbti su Baltijos šalimis, esam pasiruošę ir galėtume pasiūlyti įvairiausių veikimo būdų.
– Kokios valstybės yra minėtame sąraše? Kokios instituto prioritetinės kryptys, jeigu rastųsi galimybė plėsti atašė tinklą?
– Prie jau veikiančių 11-os kultūros atašė 14-oje šalių matytume poreikį stiprinti Beniliukso šalis. Šiuo metu, Europos Sąjungos pirmininkavimo laikotarpiui, mes turime kultūros atašė Belgijoje, bet šią poziciją norėtume pratęsti. Svarstom, kad labai reiktų atašė Ispanijoje, taip pat galvojant ir apie Pietų Ameriką, nes tai didžiulė ispanakalbė rinka. Vis dar lieka aktualus kultūros atašė Pietų Korėjoje klausimas, likęs dar nuo tų laikų, kai atašė veikė Kinijoje ir Pietų Korėjoje.
– Kultūros ministras Lukas Alsys duodamas interviu LRT Klasikai taip pat užsiminė apie idėją, kad naujojo atašė kuravimo sritis galėtų plėstis, greta Latvijos įtraukiant Estiją, o galbūt Skandinavijos šalis, nors jau turime atašė Danijai, Suomijai ir Švedijai. Kiek šis siūlymas atliepia egzistuojantį poreikį? Ir kiek apskritai pasiteisina modelis, kai vienas atašė kuruoja daugiau negu vieną šalį?
– Atsakant į klausimą, kiek pasiteisina, – šalis šaliai nelygi. Tai priklauso ne tik nuo geografijos, bet ir nuo ryšių intensyvumo. Tarkim, Beniliukso atveju tinklas yra labai išvystytas, tad tikrai nemanau, kad tai būtų problema. Turim atašė trijose Skandinavijos šalyse. Bet judėjimas tarp jų – tiek menininkų, tiek kultūros atašė – gana sudėtingas, nes susisiekimas tarp šalių brangus, atstumai labai dideli. Fiziškai tai sudėtinga, bet darbas puikiai vyksta. Tačiau kelios šalys dengiamos dėl to, kad trūksta resursų ir jie optimizuojami.
Svarbiausia, kad vyktų argumentuota diskusija su lauku ir profesionalais: kokius ryšius jau turim, ką reikėtų stiprinti.
Grįžtant prie Latvijos klausimo, tikrai galėtų būti Latvija, Estija plius dar kažkas, galimai Suomija. Jeigu tai yra politinė mūsų kryptis, o panašu, kad taip ir yra – ir dėl NATO plėtros, ir dėl mūsų identiteto, regiono saugumo klausimų, – tikrai būtų galima šiek tiek geografiją perskirstyti. Svarbiausia, kad vyktų argumentuota diskusija su lauku ir profesionalais: kokius ryšius jau turim, ką reikėtų stiprinti. Manau, kad žiūrint į ateitį verta galvoti geografiškai plačiau, ne apie vienos šalies padengimą.
– Institutas pernai perėmė kultūros atašė funkcijas iš Kultūros ministerijos, nors ir anksčiau dirbo su kultūros atašė tinklu. Koks esminis pokytis įvyko? Kiek funkcijų perėmimas reiškia ir svaresnį balsą atašė tinklo plėtros, peržiūros klausimais, diskutuojant su politiniu lauku?
– Institutas visad kuravo kultūros atašė veiklą. Bet, kaip pabrėžė 2018 metais vykęs auditas, nėra gerai, kai atsakai už biudžetą ir veiklą žmogaus, kuris nėra tavo darbuotojas. Tai buvo vienas kertinių argumentų perkeliant kultūros atašė kaip darbuotojus į Kultūros institutą. Visa kita liko taip pat, tik dabar administracinis ryšys tiesioginis: lengviau nustatyti užduotis, prioritetus, fiksuoti veiklą.
Vis daugiau pastangų dedame į analizę, kad galėtume tiek sau, tiek politikams, tiek pačiam laukui turėti atsakymus, koks yra vieno ar kito sprendimo poveikis ir kokia kryptimi judame. Kiek tai stiprina mus politiniam lygmeny?
Palaikom glaudžius santykius su Kultūros ministerija, esame juos labai sustiprinę ir su Užsienio reikalų ministerija.
Vėlgi, mes esam agentūra, politinių sprendimų vykdytojas. Didesnę įtaką ilgainiui gali turėti tik per reputaciją ir autoriteto užsiauginimą. Palaikom glaudžius santykius su Kultūros ministerija, esame juos labai sustiprinę ir su Užsienio reikalų ministerija.
Kultūros atašė, reikia pabrėžti, dirba atstovybėse ir jų antras, ne mažiau svarbus, vadovas yra ambasadorius. Atašė yra diplomatinio korpuso darbuotojai ir tai, kaip jiems sekasi su diplomatais, daug lemia rezultatą. Bet mūsų darbas nėra tiesiogiai susijęs su įtaka priimamiems politiniams sprendimams.
– Turbūt būtų galima ginčytis, kad šiais klausimais kaip tik instituto balsas ir turėtų turėti įtaką, nes būtent institutas geriausiai jaučia temperatūrą, plėtoja kultūros ryšius užsienyje. Ar yra pozityvių signalų, kad jūsų įvardytos prioritetinės kultūros atašė kryptys gali atsirasti?
– Iš principo taip. Bet kol sprendimai nepriimti, labai sunku pasakyti tvirtai. Nes tai ne tik politinė valia, bet ir biudžeto klausimas. Mes labai drąsiai plėstume atašė tinklą, jeigu mūsų neribotų resursai.
Kalbame ne tik apie atašė kaip asmens išlaikymą toje šalyje. Tai viso kultūros krepšelio klausimas. Jeigu Kultūros tarybos biudžetas nedidėja, mažėja kultūros organizacijų galimybės veikti užsienyje. Susidūrus su finansiniais sunkumais, tarptautinė veikla dažnai mažinama pirmiausia, nes ji brangesnė, sudėtingesnė, o daugumos organizacijų pagrindinė auditorija ir misija yra Lietuvoje. Todėl esame tiesiogiai susiję su bendra kultūros lauko situacija.
Institutui 2022 m. suteikta viešojo administravimo teisė taip pat leido skirstyti valstybės biudžetą, t. y. organizuoti konkursus. Vyriausybės programose instituto stiprinimas visą laiką įrašytas tarp prioritetų. Bet realiai konkursų kiekį per tą laiką padidinome minimaliai, nes kiekvienas konkursas reikalauja papildomų pinigų. Nedidinant resursų, statusas savaime kažko papildomai nesuteikia.
„Turi rasti būdą tarnauti valstybei, o ne politinei jėgai“: kultūros protestas ir institutas
– Norisi aptarti politines nuotaikas kultūros lauke. Ne paslaptis, kad praėjęs kultūros sezonas turėjo tikrai aukštą politinę temperatūrą. Pati dalyvavai Kultūros asamblėjose ir jose pasisakei. Kultūros protesto ženklas vis dar pasitinka ant Kultūros instituto durų. Atsisakei dalyvauti Valstybės pažangos taryboje, kai iš jos buvo pašalinti asamblėjos iniciatyvinės grupės nariai – Gintarė Masteikaitė ir Arūnas Gelūnas, taip pat Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos prezidentas Umberto Masi. Ar šie sprendimai pačiai, kaip institucijos vadovei, kėlė profesinių ar politinių rizikų?
– Nebūčiau tam tikrų sprendimų priėmusi, jeigu nebūčiau tų rizikų pasvėrusi. Bet apie kažkokias pasekmes tikrai negaliu kalbėti – bendravimas su visa vadovybe yra normalus ir konstruktyvus.
Lietuvos įvaizdis, kurį formuojam užsienyje, nėra dirbtinai kuriamas pozityvus pasakojimas. Jis turi kalbėti apie tai, kas Lietuvos kultūroje aktualu dabar.
Kodėl dalyvavau asamblėjoje ir jaučiau, kad turiu ten būti? Tą vasarą prieš prasidedant protestams institute daug kalbėjomės apie vertybes ir kryptis. Viena pagrindinių išvadų buvo, kad mums labai svarbi reputacija tiek tarptautiniu mastu, tiek Lietuvoje. Mūsų pagrindinė auditorija arba, jei galima taip pavadinti, užsakovas yra menininkas ir kultūros organizacija Lietuvoje. Jeigu neturim ką eksportuoti, galim kurti kokias norim programas – mes esam niekas. Tai reiškia, kad mes veikiame pagal kultūros lauko liniją ir palaikome jį visuose etapuose.
Lietuvos įvaizdis, kurį formuojam užsienyje, nėra dirbtinai kuriamas pozityvus pasakojimas. Jis turi kalbėti apie tai, kas Lietuvos kultūroje aktualu dabar. Panašiu principu veikia institutai, su kuriais bendradarbiaujam – tiek Goethe's, tiek Prancūzų institutas.
Šia prasme protestai, vykę Lietuvoje, man atrodo labai pozityvus ženklas. Su grėsmėm, ateinančiom tiek iš radikalios kairės, tiek iš dešinės, tiek iš nedraugiškų valstybių, susiduria visos šalys be išimties. Bet jų reakcija yra skirtinga. Lietuvoje kultūros laukas sugebėjo apsiginti nuo radikalių jėgų. Šios grėsmės niekur nedingo. Bet pirmas žingsnis ir kūrybinis priėjimas, labai fluxiškas priėjimas – gaivališkas, kūrybiškas, demokratiškas judesys, – kolegų buvo priimti absoliučiai pozityviai.
Kultūros laukas identifikavo, jog pirmiausia svarbu saugoti pačią valstybę. O po to visa kita – piniginę ar pareigas. Turėjau diskusijų apie tai, ką gali ir ko negali daryti valstybės tarnautojas. Bet mano išvada yra labai paprasta. Aš tarnauju valstybei. Jei yra aukštesni tikslai, turi rasti būdą tarnauti valstybei, o ne politinei jėgai ar netinkamam nurodymui.
Lietuvoje kultūros laukas sugebėjo apsiginti nuo radikalių jėgų. Šios grėsmės niekur nedingo.
Ar bus pakartota sezono Prancūzijoje sėkmė?
– Kitas daug dėmesio politiniame lauke sulaukęs klausimas yra Lietuvos metai Vokietijoje. Anot prezidento Gitano Nausėdos, tai net buvo viena priežasčių, dėl kurios iš posto buvo patrauktas tuometinis kultūros ministras Šarūnas Birutis – esą trūko ministro iniciatyvumo, nors atrodytų, kad projekto organizaciniai darbai visų pirma yra po instituto skėčiu. Kiek toks prezidento teiginys, jūsų akimis, turėjo pagrindo?
– Čia jau būtų politinės veiklos komentavimas, todėl norėčiau susilaikyti. Bet, mūsų akimis, dėmesys Vokietijai ir tarptautiniam kultūriniam bendradarbiavimui yra didelis, apie tai kalbėjo visi pastarieji kultūros ministrai: Birutis, Adomavičius, Aleknavičienė ir dabar jau Alsys. Prie to prisideda ir prezidentas. Ne paslaptis, kad jo iniciatyva vyko Lietuvos sezonas Prancūzijoje. Tą sėkmę norima atkartoti kitose šalyse ir kitais formatais.
Vokietija stipriai rezonuoja, nes tai nėra vien kultūros projektas – tai visų pirma saugumas, brigados klausimas, ir tada jau atsiranda kultūros dimensija. Man atrodo, bendradarbiavimas su Vokietija labai natūralus: jeigu ateini ginti, turi suvokti, ką gini. Su didesniu dėmesiu kultūrai ateina ir tam tikri įpareigojimai. Politiniame lauke tampam labiau matomi – apie tokius dalykus anksčiau tiek daug nekalbėjom.
– Ar su dėmesiu kartu neateina ir papildomas spaudimas? Atrodo, kad dalyje politinio lauko įsigalėjo savotiškas kultūros „sezoniškumas“. Tačiau ne paslaptis, kad sėkmingas sezonas Prancūzijoje įvyko milžiniškos instituto ir kultūros lauko mobilizacijos dėka. Ar neatsiranda lūkestis, kad tokie pat sprintai dabar bus bėgami kas metus ar kas dvejus metus?
– Tarptautiniuose formatuose ne kartą buvome pavadinti savo sėkmės aukomis. Kai kažką padarai gerai, į tave atkreipia dėmesį, visi tikisi, kad vėl tai pakartosi.
Neatstovaujame pavieniams menininkams ir nekuriam programų patys – mūsų stiprybė yra kultūros organizacijų stiprybė. Jeigu jos nesijaučia saugiai, negali kurti ir turi nuolat bėgti maratoną sprinto tempu, labai greitai sudeginsime visą kultūros lauką. Turi atsirasti naujų produkcijų, jauni menininkai turi turėti kur eksperimentuoti – negalime visą laiką važiuoti ant tų pačių žvaigždžių su ta pačia produkcija.
Jeigu nesukursime tvarios finansavimo sistemos, orientuotos ne tik į rezultatą ir jo išvežimą, bet ir į organizacijų stiprinimą, anksčiau ar vėliau atsidursime aklavietėje.
Bandome sukurti tarptautinių fokusų algoritmą: kaip dažnai jie galėtų vykti ir kiek jiems reikia pasiruošimo? Visi mato rezultatą, bet iki trijų mėnesių programos yra treji metai darbo.
Jeigu nesukursime tvarios finansavimo sistemos, orientuotos ne tik į rezultatą ir jo išvežimą, bet ir į organizacijų stiprinimą, anksčiau ar vėliau atsidursime aklavietėje. O politinis užsakymas visada bus labiau orientuotas į trumpą kadenciją ir greitą rezultatą. Viena kitam nemaišo, jeigu yra sureguliuota valdymo ir finansavimo sistema. Nes jei tik resursų pakaktų, kultūros laukas tikrai ne prieš dirbti ir su Vokietija, ir su Švedija, ir su Lenkija ar kitomis šalimis. Bet visa tai užtrunka, reikalauja ir laiko, ir pinigų.
– Kalbant apie pinigus – kiek Lietuvos metams Vokietijoje skiriamas finansavimas atliepia realų tokios apimties projekto poreikį?
– Žiūrint, kaip pristatomas tikslas. Jeigu norime nustebinti Vokietiją su milijonu eurų, tai tikrai ne to mastelio šalis – kartais juokauju, kad jei mūsų tikslas supažindinti vokiečius su Lietuva, geriau tą milijoną išleisti reklaminei kampanijai, o ne vežti kultūros produkciją. Bet jei norime, kad vokiečiai iš tikrųjų pažintų Lietuvą, mūsų istoriją ir mums aktualias temas, tai reikalauja ilgalaikio įdirbio – jis kainuoja, nėra tik vienkartinis šūvis.
Programą Vokietijoje matom kaip ilgalaikę. Resursai riboti, milijonas eurų per metus, todėl mums atrodo svarbu dėti daug pastangų vieniems kitus pažinti: organizuoti vizitus į Vokietiją, rodyti jau sukurtus produktus, t. y. investuoti į mobilumą. Tikiu, kad iš to išaugs poreikis didesniems projektams. O geroms idėjoms galima rasti ir kitų finansavimo šaltinių – Europos Sąjungos fondų, žemių, savivaldybių.
Nenoriu lyginti sezonų: skiriasi jų laikas, aplinkybės, pačios šalys. Bet tikėtis tokios sėkmės, kokia per tris mėnesius nutiko Prancūzijoje, dabartinėmis sąlygomis būtų tikrai nerealu. Tačiau po penkerių metų matyti to, ką darome dabar, rezultatą – visiškai įmanoma.
Venecijos meno bienalės konkurse sulaukta trijų idėjų
– Dar vienas pokytis – institutas iš Lietuvos kultūros tarybos šiemet perėmė Lietuvos paviljono Venecijos meno bienalėje konkurso organizavimą. Konkursą sudaro du etapai, pirmasis jų – šiuo metu vykstantis idėjų konkursas. Kiek idėjų sulaukėte?
– Trijų.
– Turbūt jūsų lūkestis buvo kitoks? Kaip suprantu, dviejų etapų konkursas buvo organizuojamas tikintis paskatinti jame dalyvauti aktyviau?
– Du etapus įvedėme atliepdami menininkų lūkestį palengvinti dalyvavimo sąlygas. Rėmėmės Estijos pavyzdžiu, kai pirmame etape tarptautinė komisija susitinka su menininkais, susipažįsta su jų portfolio, o patiems menininkams tai yra proga didinti kompetencijas įgyjant tokios patirties.
Norint atstovauti Lietuvai Venecijos bienalėje, reikia labai stiprios organizacijos, turinčios didelius finansinius ir žmogiškuosius resursus.
Palengvintos sąlygos laukto rezultato nedavė – keliolikos paraiškų, kurių buvo galima tikėtis, nesulaukėme. Tai iš dalies rodo ir tai, kad laukas mažas: atsiranda tarsi nebylus susitarimas – jeigu dalyvauja jis, gal dabar jo eilė, aš palauksiu. Kartu, norint atstovauti Lietuvai Venecijos bienalėje, reikia labai stiprios organizacijos, turinčios didelius finansinius ir žmogiškuosius resursus. Šia prasme laukas neprasiplėtė – tokio kalibro organizacijų tebėra vos kelios.
Manau, persvarstysim, ar ateityje tikrai reikia dviejų etapų: pastanga didelė, o rezultatas ne. Kita vertus, matysim, ar galima išvadas daryti po vieno bandymo, nes visiems procesams reikia laiko įsivažiuoti.
Įtakos gali turėti ir pačios Venecijos bienalės reputacija. Jei bienalės pozicija nesikeis, klausimas, kiek prestižo ji turės ateityje. Lietuvoje ir panašiai situaciją vertinančiose šalyse tai gali turėti įtaką, nes pastangų paviljonui reikia milžiniškų, o po jų gali atsidurti greta Rusijos paviljono.
Pastangų Venecijos paviljonui reikia milžiniškų, o po jų gali atsidurti greta Rusijos paviljono.
Vėlgi, Kultūros taryboje yra buvę konkursų ir su viena ar dviem paraiškomis, tad šia prasme trys paraiškos nėra taip blogai. Visos trys paraiškos labai stiprios, todėl neabejoju, kad nugalėtojas bus vertas dėmesio. Kandidatai turėtų būti paskelbti artimiausiu metu, o nugalėtojas paaiškės metų pabaigoje.
– Ar tarptautinė atrankos komisija bus paviešinta?
– Ji neišvengiamai bus vieša, nes susitiks su kandidatais.
Tarptautinis tinklas ir kultūra kaip saugumo infrastruktūros dalis
– Tarp pačios pareigų – ir Europos Sąjungos nacionalinių kultūros institutų tinklo (EUNIC) direktorių tarybos viceprezidentės vaidmuo. Kaip šiame tinkle, palyginti su kolegomis, atrodo Lietuva ir jos instituto struktūra, finansiniai resursai?
– Labai sudėtinga komentuoti, nes kultūros institutų sąranga ir priklausomybė yra skirtinga. Vieni priklauso Užsienio reikalų ministerijoms, kiti – kultūros, dar kiti abiem. Pavyzdžiui, čekai turi keliolika fizinių institutų užsienyje, kurių darbuotojai yra diplomatai, latviai tokio instituto apskritai neturi, estai turi šešis kultūros atašė be instituto.
Ką tikrai matau, tai kad pagal turimų žmonių ir resursų kiekį mes gerokai viršijame savo galimybes. Kolegos dažnai klausia, kiek žmonių dirba mūsų komunikacijoje, Italijoje ar Vokietijoje. Išgirdus atsakymą ne vienas antakis pakyla. Pavyzdžiui, Mickevičiaus institutas pagal darbuotojų skaičių ir biudžetą yra maždaug dešimt kartų didesnis, bet sėdime lygiavertiškai prie vieno stalo, o kalbant apie sezonų įgyvendinimą – renginių skaičiumi tas skirtumas tikrai nėra vienas prie dešimt.
Apskritai ir mūsų menininkai garsėja, kad padaro daug, atrodytų, neįmanomų dalykų. Tai ir gera naujiena, bet tvarumo prasme tai ir didelė rizika. Tokioj šaly kaip Vokietija tai, kokiom sąlygom mūsų menininkai kartais atstovauja Lietuvai prestižiniuose renginiuose, būtų laikoma žmonių išnaudojimu. Tai turbūt ir mūsų kultūrinis vidinis dalykas.
EUNIC galime atvirai kalbėti apie bendrus iššūkius ir matyti, kad su panašiomis problemomis susiduria ir daug didesnės šalys. Patariame vieni kitiems, pakoučiname, nors institutai, jų vadovai ir skirtingi. Ukraina taip pat yra asocijuota EUNIC narė – tinklo šalys finansuoja atskiras programas, kad galėtų padėti Ukrainos institutui naviguoti šiuo sudėtingu metu.
Pagal turimų žmonių ir resursų kiekį mes gerokai viršijame savo galimybes.
Skirtį labiausiai matyčiau ne per biudžetus ar darbuotojų skaičių, bet per politinę priklausomybę, vietą valstybės struktūroje, programas. Gal net labiausiai – su kokiomis temom, iššūkiais ir geografinėmis kryptimis dirbama. Didžioji dalis šalių šiandien Afriką mato kaip savo pagrindinį prioritetą, nes čia sprendžiasi ir dalis Europos klausimų. Tarp šalių radikaliai skiriasi požiūris į veikimą JAV. Dėl to peržiūrint atašė tinklą svarbu atsižvelgti ne tik į mūsų geografines kryptis, bet ir matyti, kaip juda kitos šalys.
– Kiek Lietuvoje kultūros diplomatija jau yra tapusi užsienio politikos dalimi? Kiek politiniame lauke suprantama, kad tai nėra izoliuotas, tik kultūros sektoriui aktualus klausimas, bet integrali politikos dalis?
– Man atrodo, prie bendro supratimo prisideda ir kultūros sezonai. Tik svarbu atskirti kultūros diplomatiją nuo kultūros ryšių. Kultūros diplomatija labiau susijusi su užsienio politikos tikslų įgyvendinimu per kultūrą, minkštąja galia. O kultūros ryšiai – kai laukas dirba su lauku, mezgami ryšiai tarp organizacijų, o vėliau ir tarp visuomenių. Lietuvos kultūros institutas labiau veikia šioje srityje.
Ateina dar vienas suvokimas – kad kultūra yra ne tik diplomatijos, bet ir saugumo infrastruktūros dalis. Mes kalbam apie reputacinį saugumą.
– Bet institutas turi kultūros diplomatijos skyrių.
– Taip. Taip pavadinom dėl kultūros atašė, kurie yra ambasadų darbuotojai, užsiima ir kultūros diplomatija. Kartu norėjom priartėti prie Užsienio reikalų ministerijos. Su ja labai glaudžiai bendradarbiaujam, bet mūsų veikimo būdas vis tiek labiau kyla iš kultūros lauko ir jo aktualijų.
Tai, kad diplomatija pradeda matyti kultūrą kaip galimybę, yra ir Prancūzijos sezono pasekmė. Diplomatai mato, kiek durų Prancūzijoje atsiveria kultūros dėka. Ir Italijos atveju matėm, kad per kultūrinį dialogą pradeda judėti ir ekonomikos, ir kiti klausimai.
Man atrodo, ateina dar vienas suvokimas – kad kultūra yra ne tik diplomatijos, bet ir saugumo infrastruktūros dalis. Mes kalbam apie reputacinį saugumą. Idėją, kad atsargiau, švelniau elgiesi su tais, kuriuos pažįsti. Vienas iš Vokietijos programos tikslų, kuriuos keliame sau, yra priartinti Vokietijos visuomenę prie mūsų geopolitinės situacijos.
Kur ryšiai randasi savaime, kur mūsų menininkai gerai matomi, ten ir neturime kištis – tik džiaugtis ir Lietuvoje papasakoti jų sėkmės istorijas.
Prieš dešimt metų turbūt nebūčiau kvestionavusi idėjos „atskirkime kultūrą nuo politikos“, kuri iš tiesų yra vienas iš rusų propagandos naratyvų. Bet jis buvo tiek įaugęs, kad tikrai laikėmės atstumo, stengėmės būti apolitiški. O dabar suprantam, kad esam integrali tos pačios politikos, diplomatijos ir saugumo infrastruktūros dalis.
Tik čia išlieka instrumentalizavimo pavojus. Kultūra turi išlaikyti autonomiją ir pati turinio prasme spręsti, ką, kur ir kaip daro. Klausiau Sauliaus Šaltenio, buvusio kultūros ministro, interviu „Pas Nemirą“. Man labai patiko frazė, kad kultūrai reikia dviejų dalykų – pinigų ir autonomijos. Suprantu, kaip tai skamba žmonėms, kurie nedirba šiame lauke. Bet menininkui nepasakysi, kur važiuoti ir ką daryti.
Mes paskui Mirgą važiuojam, ne Mirga paskui mus. Ir tai nuostabu, taip ir turi būti. Kur ryšiai randasi savaime, kur mūsų menininkai gerai matomi, ten ir neturime kištis – tik džiaugtis ir Lietuvoje papasakoti jų sėkmės istorijas, nes „savam krašte pranašu nebūsi“.
