Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gegužės 20d. 16:09

Režisierius J.Kursietis apie Kanuose pristatomą filmą „Olegas“ – visur svetimą emigrantą iš Latvijos

Juris Kursietis Interviu
A.Solomino nuotr. / Juris Kursietis

Kanų kino festivalio paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“ buvo pristatytas Latvijos, Lietuvos, Belgijos ir Prancūzijos bendros gamybos filmas „Olegas“. Filmo režisierius latvis Juris Kursietis sukurti pagrindinius vaidmenis pakvietė talentingą mūsų šalies aktorių Valentiną Novopolskį („Nesamasis laikas“, „Čia buvo Saša“) ir Lenkijos žvaigždę Davidą Ogrodniką („Pasktinė šeima“, „Tyli naktis“).

Pagrindinė filmo tema – emigracija, taip gerai pažįstama „posovietinių šalių olegams, išsibarsčiusiems Vakarų Europos priemiesčiuose“, kaip rašoma filmo pranešime spaudai.

V. Novopolskio suvaidintas Olegas išvyksta iš Rygos į Briuselį nelegaliai dirbti mėsininku. Siekdamas bet kokiomis priemonėmis užsidirbti pinigų ir įsitvirtinti Vakaruose, Olegas atsiduria ribinėse situacijose, kol galiausiai tampa lenkų nusikaltėlių vergu. Visapusiška vienatvė, svetimumo pasauliui jausmas Olegą priverčia panirti į giliausias savo prarajas, kad surastų stiprybės išgyventi.

„Pagrindinio personažo baimės, susiklosčiusios istoriškai ir geografiškai, bet aš kūriau vaidmenį atsiribodamas nuo žmogaus amžiaus, tautybės, išsilavinimo, norėdamas Olegą nuo tų baimių išvaduoti, – Kanuose pasakojo V. Novopolskis. – Prieš kiekvieną sceną ilgai kalbėdavomės su režisieriumi, daug visko keitėme – nuo dialogų iki kameros choreografijos. Juris moka išklausyti, priimti arba atvirkščiai – apginti savo idėją, kai jaučiasi iki galo teisus. Manau, tai brandaus režisieriaus bruožai.“

A.Solomino nuotr./Filmo „Olegas“ premjera
A.Solomino nuotr./Filmo „Olegas“ premjera

2015 m. „Kino pavasaryje“ režisierius J. Kursietis debiutavo palankiai kino kritikų ir žiūrovų vertintu filmu „Modris“. „Olegas“ – jo antrasis filmas.

Režisierius po premjeros Kanuose atsako į keletą klausimų.

– Kaip jaučiatės vienintelis iš Baltijos šalių pristatydamas savo filmą „Dviejose režisierių savaitėse“, kur rodyti daugybės garsių pasaulio meistrų filmai?

– Kai paleidi filmą, viduje būna šiek tiek tuščia ir liūdna, bet iš esmės labai džiaugiuosi, kad būtent čia galėjau jį pristatyti žiūrovams, kad drauge su manimi visa filmo komanda. Gauname nemažai žiniasklaidos, kino platintojų dėmesio. Manau, mūsų buvimas čia svarbus visai Latvijos kino industrijai, kuri vis auga ir yra verta būti pastebėta tarptautiniu mastu.

– Girdėjau, kad Olego istoriją perskaitėte laikraštyje. Kas buvo didžiausias stimulas perkelti ją į kino ekraną?

– Aš visuomet ieškau filmams temų. Kai esi filmavimo procese, išgyveni tam tikrą pakylėjimą, tada ir ateina geriausios idėjos kitiems projektams. Bent jau man labai sunku po filmo, kai esi išsekęs, pradėti galvoti apie kitą filmą. Taip nutiko ir su Olego istorija, kurią man parodė vienas kolega žurnalistas, kai filmavome „Modrį“.

Filmo kūrimas reikalauja labai daug energijos, tad tiesa, kad priežastis imtis vienos ar kitos temos turi būti labai svarbi. Man labai norėjosi kalbėti apie emigracijos įtaka Rytų Europos šalims, apie žemyno politiniame epicentre Belgijoje, rodos, vienoje labiausiai išsivysčiusių Europos Sąjungos valstybių, vykstančius barbariškus atvykėlių poelgius.

– Manote, kad jūsų filmas gali kažką pakeisti?

– Naiviai tikiuosi, kad taip. Vien jau tai, kad jis kelia diskusijas, atkreipia žiniasklaidos dėmesį, jau yra gerai. Man atrodo, kad kinas daro pasaulį geresniu, tikiuosi, taip nutiks ir su „Olegu“, kad žiūrovai, pamatę šį filmą, bus atidesni vienas kitam, nors šiek tiek performuodami susiskaldžiusią visuomenę į vieningesnę.

Man atrodo, kad kinas daro pasaulį geresniu, tikiuosi, taip nutiks ir su „Olegu“, kad žiūrovai, pamatę šį filmą, bus atidesni vienas kitam.

– Olegas patenka tarp tų kelių šimtų tūkstančių Latvijoje gyvenančių rusų, kurie neturi pilietybės. Ar tai lėmė situacijos, į kurią jis papuolė, beviltiškumą?

– Taip. Neturėdamas pilietybės, nesijauti turintis namus, šaknis. Todėl Olegas dažnai nusižengdavo bendražmogiškiems principams, kad tik galėtų pritapti prie kokios nors bendruomenės, kad tik kas jį priimtų. Andrzejus (vaid. Davidas Ogrodnikas), draugiškai priėmęs Olegą, kad vėliau galėtų išnaudoti lyg savo vergą, iš karto pajautė jo pažeidžiamumą. Norėjau parodyti, kaip jaučiasi pilietybės neturintys kitataučiai Latvijos gyventojai.

– Žinoma, sunku išlikti drąsiu, kai tau grasinama, manipuliuojama tavo silpniausiomis vietomis. Vis dėlto, atrodė, kad kartais Olegas tikrai galėtų būti ryžtingesnis… Viskas dėl to saugumo jausmo neturėjimo?

– Jis neturi drąsos kovoti už savo teises, nes tiesiog nežino, kokios tos jo teisės. Turėdamas tvirtesnį pagrindą po kojomis, šiuo atveju, netgi pilietybę patvirtinantį dokumentą, jis jau jaustųsi geriau. O dabar jis lyg paralyžiuotas. Svetimas visur, kaip pats sako filme. Tai tas pats kas klausti moters, kodėl nepalieka ją mušančio vyro. Bet jei nieko daugiau neturi, kas tavęs laukia išėjus, pabėgus? Psichologiškai susidoroti su skriaudėju yra daug sunkiau nei gali atrodyti teoriškai.

– Per premjerą minėjote, kad aktorius radote internete. Ar V. Novopolskis pateisino jūsų lūkesčius?

– Su Valentinu sutarėme dirbti likus dvejiems metams iki filmavimo. Turėjome laiko drauge išvystyti jo personažą. Jis labai geras aktorius, turintis nuomonę, pateikiantis ir apginantis savo versijas. Rezultatas, kurį mato žiūrovas, yra pusiaukelė tarp mūsų abiejų nuomonių. Valentinas labai įsitraukė į visą pasiruošimo, vėliau filmavimo procesą, labai rūpinosi savo personažu, domėjosi situacijomis, kuriose atsiduria panašių likimų žmonės. Tai labai unikalios savybės aktoriui.

A.Solomino nuotr./Juris Kursietis, Valentinas Novopolskis
A.Solomino nuotr./Juris Kursietis, Valentinas Novopolskis

– D. Ogrodnikui taip pat puikiai pavyko sukurti nestabilų, drauge bauginantį ir kažkuo patraukiantį personažą. Tikriausiai šiam aktoriui nereikėjo dalyvauti atrankoje vaidmeniui gauti?

– Buvau sužavėtas jo vaidmens filme „Paskutinė šeima“, kur jis įkūnijo dailininko Zdzislawo Beksinskio sūnų – kiek spalvų ir gyvybės jam suteikė. Labai norėjau išvengti klišinio emigranto iš Rytų Europos, užsiimančio nelegalia veikla, vaizdavimo. Žinote, skustagalvis, kampuotas. Žinojau, kad Davidui pavyks sukurti visai kitokį, unikalų veikėją. Jis išties labai patyręs aktorius, apdovanotas didžiuliu talentu. Sutiko tik išgirdęs idėją, neskaitęs scenarijaus. Net šoktelėjo nuo sofos, kai papasakojau savo mintis. Ir jam pavyko sukurti fenomenalios charakteristikos Andrzejų. Džiaugiausi, kad žmonės juokėsi seanso metu, nors tai, ką jie mato, yra tragiška. Nesinorėjo rezultato – tipinės socialinės dramos. Aktoriai filmui suteikė daugiau spalvų nei tik juodą.

– Aktoriai atvirauja, kad filmavimo metu buvo labai daug improvizacijų. Papasakokite apie savo darbo aikštelėje principą.

– Mėgstu užfiksuoti autentiškas reakcijas, kurių kartais net patiems geriausiems aktoriams nepavyksta išgauti. Todėl greta tokių talentų kaip Valentinas ir Davidas buvo ir neprofesionalūs aktoriai, kurie dažnai net nežinodavo, kas tiksliai bus: įjungus kamerą tiesiog reaguodavo į aktorių veiksmus. Lygiai taip pat kartais dirbau ir su Valentinu. Pasakydavau Davidui ką daryti, o Valentinas tiesiog turėdavo elgtis sukurtoje situacijoje taip, kaip tai darytų Olegas. Žinoma, tik dalis scenų taip buvo nufilmuota. Kitas tikrai labai ilgai aptarinėdavome, ieškodavome kompromisų ir pan.

– Filme kalbama net penkiomis kalbomis, vaidina skirtingų tautybių aktoriai. Ar nebuvo sunku surežisuoti tokią kosmopolitišką kompaniją?

– Juk labai dažnai žmonės emigruoja į kitą šalį ieškoti geresnio gyvenimo nemokėdami vietinių kalbos. Tada išlikimo instinktas įsijungia daug stipriau. Skirtingos kalbos tikrai netrukdė režisuoti, nors būdavo, kad vienoje scenoje girdisi net trys skirtingos kalbos, pavyzdžiui, lenkų, rusų ir anglų. Man tai kaip tik padėjo giliau pažvelgti į kino kalbą, nes nereikėjo koncentruotis į vienkalbius dialogus.

Labai dažnai žmonės emigruoja į kitą šalį ieškoti geresnio gyvenimo nemokėdami vietinių kalbos. Tada išlikimo instinktas įsijungia daug stipriau

– Socialinei dramai artimas filmas išsiskiria religiniais skirtukais – scenomis, kuriose matome lediniame vandenyje plūduriuojantį vienmarškinį Olegą. Kokia tų intarpų reikšmė?

– Aš tas scenas vadinu dvasiniais intarpais, kurių metų atskleidžiamas vidinis Olego pasaulis. Reikia nepamiršti, kad Olegas rusas, jo savastyje neišvengiama ortodoksų religijos įtaka, su ja jis smarkiai susijęs nuo vaikystės. O kai gyvenime sunku, visuomet atsigręžiame į kažką aukštesnio, tikimės pagalbos, jos prašome.

– Prasiskverbti į Olegą mėgina ir kamera, kuri dažnai priartindavo jo veidą taip, kad kvadratiniame kadre nelikdavo vietos niekam kitam. Kaip pasirinkote tokį filmavimo stilių, perspektyvą?

– Mano pirmąjį filmą „Modris“ filmavo lenkų operatorius Bogumiłas Godfrejówas. Man labai patiko su juo dirbti, tad pakviečiau prisidėti ir prie „Olego“ kūrybinės grupės. Nesinorėjo filmuoti taip pat kaip „Modrio“, tad daug kalbėjomės, vystėme savitą „Olego“ filmavimo stilių. Naujausios technologijos leido filmuoti Olegą iš apačios, tarsi iš nuleistos rankos perspektyvos, operatoriui prisitvirtinus kamerą prie liemens. Stambūs planai suteikė tiek veikėjui, tie pačiam filmui savitumo. Norėjosi, kad žiūrovas atsidurtų kuo arčiau Olego, kameros judesiai perteiktų Olego sumišimą, pasimetimą, svetimumo aplinkai jausmą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria

Video

01:18
00:30
02:16

Visi į lauką!

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Namų šefas

Konkursas