Dabar populiaru
Publikuota: 2019 lapkričio 14d. 20:07

Režisierius M.Kvedaravičius: „Dokumentinis kinas nėra išsprendęs esminės etinės problemos“

Mantas Kvedaravičius Interviu
Arno Strumilos / 15min nuotr. / Mantas Kvedaravičius

Režisierius Mantas Kvedaravičius, sukūręs dokumentinius filmus „Barzakh“ (2011) ir „Mariupolis“ (2016), šiemet Venecijos kino festivalio „Kino kritikų savaitėje“ pristatė pirmąjį hibridinį savo filmą „Partenonas“, kuriame rėmėsi realių žmonių – buvusių kalinių, kontrabandininkų, narkomanų, migrantų, prostitučių – istorijomis.

„Filmo raktu tampa pigaus Atėnų bordelio kambaryje papasakota nepaprasta gyvenimo istorija. Jos herojų meilės ir šlovės paieškos perpasakojamos ir išgyvenamos vis kitaip. Viename iš šių gyvenimų herojus atranda turtus, kitame tampa klajojančiu pranašu, trečiame grįžta namo. Nors herojaus atmintis šlubuoja, jis aiškiai žino, kad kažkuriame iš gyvenimų jis bus nužudytas“, – taip pristatomas Europos šalių kino forumo „Scanorama“ uždarymo filmu tapęs „Partenonas“.

Apie tai, kaip buvo ieškoma medžiagos filmui ir kodėl šįkart buvo pasirinkta neiti dokumentinio kino keliu, 15min pasakoja filmo režisierius M.Kvedaravičius.

– Filmo pristatyme teigiama, jog kuriant „Partenoną“ rėmėtės tikromis žmonių istorijomis. Kokių istorijų ieškojote?

– Ieškojau situacijų, kurios turi kažkokį neatitikimą, kurios tame kontekste iš pirmo žvilgsnio atrodo neadekvačios. Vietose, kuriose filmavome – Atėnuose, Odesoje, Stambule – tokių situacijų yra daug, nes čia atvažiuoja daug skirtingų žmonių su skirtingomis intencijomis, jie čia kuria savo bendruomenes, patiria kažkokias neteisybes ir bando su jomis kovoti ar su jomis sugyventi ir pan.

Sutikus žmogų, išgirdus jo istoriją, tiesiog pajauti, kad tai tavo žmogus, kad jis kažką tavo vaizduotėje atliepia. Garipas, Amžiną jam atilsį, buvo tas žmogus, kurį sutikus kaskart išgirsdavai ne šio pasaulio istoriją. Pavyzdžiui, pasakojimą, kaip jis ant Irako sienos buvo palaikytas ISIS kovotoju ir kaip jį vedė sušaudyti, o nesušaudė tik pamatę jo spalvotas kojines su gėlytėmis. Kai žmogus ką nors pasakoja, jis dažniausiai kalba apie save. Garipas visada kalbėdavo ne apie save, o apie situacijos absurdiškumą, siurrealistiškumą.

Filmo pagrindu tapo ir tos istorijos, kurios tų bendruomenių rėmuose yra gyvos, perduodamos oraline tradicija. Dažnai tos bendruomenės yra labai uždaros, jose visi viską žino – kas ką gero, kas ką blogo padarė, bet įdomu, jog tai nesulaužo socialinių santykių. Jie toliau bendrauja. Ir vagis, ir tas, kurį apvogė – vis tiek vakare jie nueina į tą pačią kavinę ir kalba apie tai, kas per dieną nutiko.

– Kiek laiko truko medžiagos rinkimo procesas?

– Iki paskutinės filmo užbaigimo akimirkos.

Nigerijoje, sekmininkų bažnyčioje žmonių dainavimas tampa bendru ritualu, transu – šis epizodas man buvo įstrigęs dar prieš 6–7 metus, nors nežinau, kur esu tai matęs ar girdėjęs. Nors Ugandoje pasisekė rasti panašų epizodą, garso mes vis tik neturėjome.

Jau Beirute, kur darėme garso suvedimą, staiga išgirdome žmones dainuojant. Pasirodo, aukštu virš studijos buvo žmonių iš Nigerijos bendruomenės bažnyčia. Paskutinę suvedimo dieną tą garsą įrašėme ir panaudojome filme. Todėl tas tyrimas niekada nesibaigia. Ir šis filmas yra labai procesualus, gyvas iki paskutinio momento.

Hibridinis kinas leidžia užimti tokią poziciją, kuri sako, jog filmas yra ne tikrovės atvaizdas, o greičiau tikrovės impresija.

– Ankstesni jūsų filmai „Barzakh“ ir „Mariupolis“ buvo dokumentiniai. Šįkart pasirinkote hibridinį kiną – kodėl būtent tokia forma buvo tinkamiausia šiam filmui?

– Taip galima aiškiau suformuluoti santykį su tuo, ką vadiname tikrove. Dokumentinis filmas turi iliuziją, kad reprezentuoja tikrovę, dėl to iš etinės perspektyvos jis yra gan sudėtingas. Hibridinis kinas leidžia užimti tokią poziciją, kuri sako, jog filmas yra ne tikrovės atvaizdas, o greičiau tikrovės impresija.

– Kokius režisūrinius iššūkius padiktavo nauja forma?

– Kuriant dokumentinį kiną, medžiaga, daugeliu atžvilgiu, yra stipri, paveiki. Ir tokio pasaulio rekonstravimas filmo forma dažnai paslepia režisieriaus poziciją. Ta pozicija atkartoja tam tikras vertybes: neoliberalizmo, konservatizmo, anarchizmo ir kt. Ir tai galbūt matosi, bet tik labai subtiliam estetikos lygmeny.

Vaidybiniame filme arba konstruotam filme režisierius yra nuogas. Pamatyti save nuogą iš šalies irgi ne visada gražu, ne visada tas vaizdas atitinka iliuziją, su kuria gyvename. Šis momentas yra tam tikras iššūkis.

VIDEO: Filmo „Partenonas“ anonsas

– Kokią poziciją tokiu atveju jūs užėmėte „Partenone“?

– Filme viena iš pagrindinių lokacijų yra bordelis. Filmas taip pat turi santykį su tam tikrų ritualų vaizdavimu Šiaurės Ugandoje. Tai – įtampų zonos. Krūvis ten yra didžiulis, atsakomybė – taip pat.

Kaip vaizduojamas seksas? Kaip vaizduojama lytis? Kaip vaizduojama rasė?

Kadangi aš sukuriu tokią sekso sceną, o ne kitokią, bordelio darbuotojas vaizduoju tokioj erdvėj, o ne kitokioj, tai yra mano kaip vyro fantazija ir ji taip pat yra sukaustyta tam tikrų ideologijų. Neužtenka racionalaus mąstymo, racionalaus žingsnio, kad pasakytum: „Aš ne toks“. Bet toks. Galbūt tu esi rasistas, galbūt tu esi patriarchalinės visuomenės padarinys, galbūt tu esi kolonialistinės praeities kūdikis. Galbūt tu esi tas, net jei manei, kad užimi kažkokią kitokią poziciją. Šitos slinktys man yra labai įdomios. Per jas daug sužinai apie save, apie žmogų ir tas kategorijas, kuriomis mes gyvename.

– Projektas anksčiau buvo pristatomas pavadinimu „Stasis“. Kodėl jis buvo pakeistas į „Partenoną“?

– Kadangi žmonės į Atėnus atvažiuoja iš skirtingų šalių, jie aplinką interpretuoja labai įvairiai. Tai nėra vien neviltis, bet tame yra daug beprotystės, nes žmonės praranda santykį su daugeliu dalykų, kurie struktūrizuoja jų gyvenimą. Nors tuo pačiu toje beprotybėje yra daug tiesos.

Vaidybiniame filme arba konstruotam filme režisierius yra nuogas. Pamatyti save nuogą iš šalies irgi ne visada gražu.

Buvo tokia istorija. Kažkas kažkieno paklausė – kas yra Partenonas? Taigi, sako, ten kalėjimas, jame laiko visus dingusius. Pagalvojau, kad taip – tai yra galios simbolis, kuris yra virš miesto, apšviestas. Ir kam? Užtenka pakeisti perspektyvą, kad suprastum, jog tai gali būti tiesa. Vienas iš mano Partenono skaitymų yra būtent per tai.

Be abejo, įdomi ir paties Partenono istorija. Ne tiek jo pastatymo, bet tai, kuo jis buvo paverstas per visas okupacijas, jo susprogdinimas, mečetė jo viduje, Partenono gabaliukai, kurių dalis šiandien yra britų muziejuose.

Man pasirodė, kad tai yra atviresnis pavadinimas negu „Stasis“, kuris galbūt konceptualiai man daug ką reiškė, bet tuo pačiu buvo gan uždaras.

Arno Strumilos / 15min nuotr./Mantas Kvedaravičius
Arno Strumilos / 15min nuotr./Mantas Kvedaravičius

– Filmo titruose atsiranda dar viena nauja medija – komiksas.

– Kalbėjome apie Partenoną. Viena įdomiausių Partenono dalių man yra frizai. Nežinau, kuo jie taip labai skiriasi nuo komiksų, neskaitant to, kad frizai yra akmeny, o ne popieriuje. Tokia yra viena paralelė, nors nesu į ją labai įsigilinęs.

Kartu komikso forma padeda atsakyti į klausimą, kaip galime traktuoti personažus filme. Arba kokia buvo mano intencija, kaip jie galėtų būti traktuojami. Kažkas iš kolegų yra pasakęs, kad filmo herojai atrodo ne žmonės, o pusdieviai – tam tikruose kadruose, bent jau man taip pasirodė, jie turi tokį vidinį krūvį, kuris juos atskiria nuo konteksto. Tas atsiskyrimas juos paverčia kitos formos personažais, panašiais į komiksų personažus.

Trečia, komikso formos reikėjo tam, kad niekas rimtai nepriimtų filmo. Tai yra tam tikras mažas įvykis komiksų paraštėse.

– Kodėl filmo nereiktų priimti rimtai?

– Jeigu rimtai... (juokiasi) Filmo herojai yra išgyvenę daugiau nei man leista įsivaizduoti. Jų išgyventos traumos yra neišmatuojamo gylio, nors jie filme apie tai nepasakoja. Tai patyrus, gyvenimo, pasaulio negali priimti per daug rimtai, negali jo sureikšminti, jei nori toliau jame gyventi.

Filmo herojai yra išgyvenę daugiau nei man leista įsivaizduoti. Jų išgyventos traumos yra neišmatuojamo gylio.

– Jūsų filmuose žiūrovas vis aptinka ir poezijos – ne tik perkeltine, bet ir tiesiogine prasme. Roberto Bolaño eilėraštis pasirodo „Mariupolio“ pabaigoje, „Partenone“ W.H.Audeno eiles išgirstame filmo pradžioje. Ar poezija yra vienas jūsų įkvėpimo šaltinių?

– Tikriausiai taip, yra. Jau pabaigęs filmą pirmą kartą rimtai perskaičiau W.H.Audeno eiles iš „Achilo skydo“. Ten radau mintį apie du berniukus, kurie nesumuš trečio, apie paukštį, kuris bus nenumuštas akmens, kur niekas nebus išprievartautas; ir apie žmogų, kuris net nežinojo, kad gali būti kitaip. Man pasirodė, kad šis eilėraštis labai glaustai ir tiesiai kalba apie tokias situacijas – filmas, manau, turi tam tikrų sąsajų su tokio pasaulio ribom.

– Pokalbio metu kelis kartus užsiminėte apie iš dokumentinio kino kylančias etines problemas. Ar tai reiškia, kad jaučiatės nutolęs nuo dokumentikos ir toliau savęs joje nebematote?

– Taip, nes manau, kad dokumentinis kinas nėra išsprendęs esminės etinės problemos. Čia turiu omeny ne kažkieno kito kiną, bet ir savo paties.

Tiek „Barzakh“, tiek „Mariupolis“ yra etiškai kvestionuotini. Dėl paprastos apgavystės. Sutinki žmones, kurie pasitiki tavim, tu juos užfiksuoji, naudodamas įvairias gudrybes – kad ir užmigdydamas jų budrumą ir padarydamas taip, kad jie elgtųsi natūraliai – ir tuomet iš konteksto ištrauki jų atvaizdą, dalindamas jį į kairę ir į dešinę.

Arno Strumilos / 15min nuotr./Mantas Kvedaravičius
Arno Strumilos / 15min nuotr./Mantas Kvedaravičius

Bet tai nėra kontraktas su aktoriumi, kuris nori būti barstomas. Tie žmonės nenori barstymosi. Jie pasitiki tavimi, nes tuo metu su jais užmezgei žmogišką kontaktą, tačiau tas pasitikėjimas neturi kontrolės – filmas yra rodomas ten, kur tie žmonės galbūt yra nesuprantami, pašiepiami, nėra jokio kontrakto, kuriame būtų nurodoma, kas bus daroma su jų atvaizdu. Su aktoriumi arba žmogumi, kuriam tokia pozicija yra patogi, be abejo, nėra jokių problemų, jis to siekia, tačiau dokumentinio kino herojus to dažnai nežino. Retas dokumentinis filmas šią problemą išsprendžia.

Be to, turint omeny visą mūsų vizualinę kultūrą – „Instagram“ stories, žaidimų kultūrą, „Netflix“, „Hulu“ ir kitas platformas, dokumentika atrodo praėjusio amžiaus terminas. Mūsų santykis su vizualiniu kūriniu ir realybe jau yra visai kitoks. Įvyko paradigmos slinktis. Todėl manau, kad dokumentinis kinas šiandien yra keista forma.

– Dirbdamas su būsimais projektais toliau planuojate rinktis hibridinį kiną, ar svarstote ir apie vaidybinį kiną?

– Kitas mano projektas prie kurio dirbu yra mokslinės fantastikos filmas. Be abejo, jis turi santykį su materija, materialumu, realiom situacijom ir pan. Šiuo metu filmas yra paruošiamajame etape, bet jau nemažai nudirbta – dirbu su grupe kūrėjų iš Gomos.

Šiame projekte, man atrodo, yra viltis kūrybinės laisvės, o kadangi kūrybinės laisvės, tai ir vidinės laisvės, apie kurią mes dažnai svajojam.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

02:26
02:04
04:45

Esports namai

Maistas