Dabar populiaru
Publikuota: 2015 gegužės 11d. 15:53

Ričardas Marcinkus ir Simonas Aškelavičius: „Kuriame filmus ne gervėms lesinti, o žmonėms žiūrėti“

Simonas Aškelavičius ir Ričardas Marcinkus
Alvitos Daukantaitės nuotr. / Simonas Aškelavičius ir Ričardas Marcinkus

Šių metų vasario pradžioje pasirodęs filmas „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“ netrukus ėmė masinti visus. Kas ėjo filmo žiūrėti dėl Mariaus Repšio ir Giedriaus Savicko tandemo, kas – dėl taip artimo, o kartu jau nutolusio kaimo buities siužeto, kas dėl puikiai pavykusios viešinimo kompanijos, o kas paprasčiausiai dėl juoko, kikenimo ir komedijos.

Nors abu filmo režisieriai bei scenarijaus autoriai – Ričardas Marcinkus ir Simonas Aškelavičius – tvirtino, kad filmo nekūrė „gervėms lesinti“, tačiau išsisukti nuo 8-ųjų Lietuvos kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ jiems nepavyko. Jų filmas šiemet yra nominuotas net 3 kategorijose. Tarpe jų, jis pretenduoja tapti ir Metų geriausiu ilgametražiu kino filmu.

Būtent todėl, artėjant prestižiniams Lietuvos kino apdovanojimams „Sidabrinė gervė“, siūlome paskaityti nelabai trumpą, bet, be abejonės, labai šmaikštų Simono ir Ričardo interviu.

– „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“ nėra pirmasis filmas, kuriame Simonas Aškelavičius dirba petys petin su Ričardu Marcinkumi. Todėl dirbti kartu jums – nebuvo nauja. Ar du režisieriai (arba trys, keturi – red. past.) gali rasti bendrą kalbą, ar tai netrukdo filmo kūrimui? Juk tikriausiai ne veltui sakoma „Dvi auklės, vaikas be galvos“.

Taip pat sakoma, kad dvi galvos – geriau nei viena. Filme „Valentinas vienas“, kurį jūs turite omenyje, mes dirbome atskirai – kiekvienas režisierius kūrė savo dalį, kurios po to buvo sujungtos į bendrą filmą.

S.A. Kurdami filmą „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“ viską darėme drauge – abu scenarijų sukūrėme ir jį režisavome. Tas vaikas gavosi abiejų. Nė vieno iš mūsų gryno jame nėra, jis susirinkęs genų ir iš vieno, ir iš kito. Kitaip sakant: iš dvigalvio drakono išsirito vienas kiaušinis (juokėsi)

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./ Marius Repšys ir Giedrius Savickas,
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./ Marius Repšys ir Giedrius Savickas,

– Ir vis dėlto, kodėl tai geriau nei režisieriui kurti vienam?

R.M. Pradėjome apie filmo kūrimą galvoti dviese, Vingio parke. Vienas kitą motyvavome, po to, natūralu, kad viską ir toliau darėme drauge.

S.A. Negalime vienareikšmiškai pasakyti, ar tai yra geriau, ar – blogiau. Tiesiog visai kita darbo specifika. Tačiau vieną drąsiai galime teigti, kad dviese – tikrai linksmiau. (juokiasi)

– Tačiau dirbant kartu sunkumai – neišvengiami ir tenka leistis į kompromisus. Kas, dirbant kartu, jums buvo sunkiausia?

S.A. Sunkiausia, kaip poroje, kuri ką tik kartu apsigyveno – išlenda visokios asmeninės savybės, kurias reikia išmokti toleruoti. Mes abu gyvybingi, reiškiam emocijas čia ir dabar. Taigi filmavimas buvo ir asmeninio santykio išbandymas.

R.M. Aišku, prie komandos tų kūrybinių nesutarimų nedemonstravome, išsiaiškindavome už kampo (juokiasi). O lengviausia būdavo kūrybiškai improvizuoti, kai iškildavo nenumatytos aplinkybės.

– Apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“ jūs taip pat nesate nauji veidai. 2013 m. jūsų ir Donato Ulvydo bei Editos Kabaraitės juosta „Valentinas vienas“ buvo nominuota Metų geriausio filmo kategorijoje. Ričardai, tavo trumpametražis „Expermentas“ ir ilgametražis dokumentinis filmas „Galutinis tikslas“ – nominuoti 2013 ir 2014 metais. Ar būti nominuotu – taip pat svarbu, kaip ir gauti statulėlę?

S.A. Kuriame filmus ne gervėms lesinti, o žmonėms žiūrėti. Nominacijos ir apdovanojimai nėra svarbiausi, tuo labiau kai niekad iki galo neaišku, kokiais kriterijais vadovaujantis jie suteikiami.

R.M. Mums svarbu, kad filmą žiūri žmonės ir apie jį kalba. Prieina mieste ir sako: „taip gerai praleidau laiką kino teatre, ačiū!“. Viena moteris iš provincijos miestelio parašė, kad po filmo net „diskusijos užvirė apie gyvenimą“, kad „palietė jos širdį“. Tokios, nuoširdžios nuomonės suteikia tikro džiaugsmo, o apdovanojimai ir statulėlės – paglosto tik savimeilę.

Asmeninio albumo nuotr./Ričardas Marcinkus ir Simonas Aškelavičius
Asmeninio albumo nuotr./Ričardas Marcinkus ir Simonas Aškelavičius

– Kaip manote, ko pritrūko iki statulėlės rankoje? Turiu mintyje ilgametražį filmą „Valentinas vienas“.

S.A. Nesigilinom niekada, ko pritrūko – gal viso to, už ką yra duodamos tos statulėlės?

– Kalbant apie statulėles, Ričardai, praėjusiais metais tavo ilgametražis dokumentinis filmas „Galutinis tikslas“ pelnė „Sidabrinės gervės kiaušinį“. Ar apdovanojimas ką nors keičia?

R.M. Kuriant filmą negalvoji apie įvertinimus, statulėles ar kiaušinius. Juolab, kad tie mano apdovanojimai labai kuklūs. Natūralu, kad bet koks įvertinimas paglosto savimeilę. Tik tiek. Niekas nesikeičia – esi toks koks buvai. Nei geresnis, nei blogesnis.

– Simonai, tu režisuoji ne tik kiną, bet ir reklamas. Tai – labai skirtingi poliai ne tik žanro prasme, bet ir apimtimi. Ar lengva persilaužti ir vieną dieną filmuoti ilgametražį filmą, kitą – trumpą ir lakonišką reklamą?

Reklamoj dirbantys kūrėjai išlavina gebėjimą idėją formuluoti vaizdais, nuolat tobulina režisūrinius įgūdžius. Tai labai praverčia kuriant ilgametražį filmą.

S.A. Trumpos distancijos padeda palaikyti formą ir tada daug lengviau bėgti ilgą distanciją – man toks gyvenimo būdas patinka labiau, nei vaidinti aplinkinius smerkiantį ir tik į savo ego susikoncentravusį menininką, kuris vieną kartą per trejus metus gauna šansą pabandyti sukurti filmą.

Reklamoj dirbantys kūrėjai išlavina gebėjimą idėją formuluoti vaizdais, nuolat tobulina režisūrinius įgūdžius. Tai labai praverčia kuriant ilgametražį filmą.

– Simonai, dar 2006 m. suvaidinai reklamščiką filme „Diringas“. Ar vaidmeniui sėmeisi įkvėpimo iš savo darbo kasdienybės? Gal kada nors norėjai geriau būti aktoriumi, o ne režisieriumi?

S.A. Natūralu, kai dirbi toje srityje, pažįsti tipažus, pasisemi inspiracijų vaidmeniui. O aktoriumi aš gal ir norėjau būti, ir man visai gerai sekėsi, bet labai greitai supratau, kad paniškai bijau scenos ir žiūrovų. Todėl nusprendžiau kovoti su šia savo baime per kino ekraną, kuris tapo  mediumu tarp manęs ir žiūrovų (juokiasi).

– Ar nebuvo sunku, rašant „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“ scenarijų atsisakyti keiksmažodžių? Ar neatrodė tai kažkaip nenatūralu? O gal jūs iš esmės esate žmonės, kurie niekada nesikeikia, todėl tai išėjo paprastai? 

R.M. Filme niekas nesikeikė, nes jame vaidino Bernadeta Lukošiūtė. Kaip gali keiktis prie Tetos Betos? O jei rimtai, tai nemanėme, kad keiksmažodžiai reikalingi mūsų filme – norėjome sukurti istoriją, kuri turi stebuklinio realizmo, panaši į pasaką, kurią gali žiūrėti ir suaugusieji, ir vaikai.

– Kas buvo sunkiausiai kuriant istoriją, personažus ir aplinkybes?

S.A. Kurdami personažus galvojome apie tikrus žmones Lietuvos provincijos miesteliuose. Juose daug tokių trisdešimtmečių Saulių ir Paulių, kurie stumia dieną iš dienos ir nori kažkada ištrūkti iš savo pilkos kasdienybės.

R.M. O idėją apie traukinio apiplėšimą pasiūlė mūsų operatorius Julius Sičiūnas. Jo gimtinė yra Anykščiai, todėl pagalvojome, jog ten gražiausia aplinka tam traukiniui apiplėšti.

S.A. Abu, vasarą sėdėdami Nidoje, vienų poilsio namų balkone, sufantazavome visą „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“ istoriją.

Kadras iš filmo „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“
Kadras iš filmo „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“

– Šiais metais „Sidabrinė gervė“ vertinimų ir atrankos komisija nusprendė atsisakyti Metų geriausio scenarijaus nominacijos. Ar ne apmaudu? Filmui „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“ buvo parašytas originalus scenarijus.

S.A. Keista, kad prestižiniais vadinamuose apdovanojimuose nėra scenarijaus nominacijos. Juk scenarijus – kiekvieno filmo pagrindas.  Visada viešai dejuojama, kad Lietuvoje nėra gerų scenaristų. Tai bent tuos kelis scenarijus, kurie pavirto į filmus ir, tuo labiau, žiūrimus filmus – nominuokime, vertinkime.

– Ričardai, viename interviu esi sakęs, kad kurdamas filmą gyveni juo ir apie jį, o pabaigus – jį užmiršti. Ar jau spėjote užmiršti pastarąjį ir imtis naujų darbų, naujų filmų?

Filmas – ne vienturtis vaikas, kad apie jį galvotum nuolatos. Kai šeimoje atsiranda antras, trečias vaikas, tai pirmasis skundžiasi dėmesio stoka. 

R.M. Filmas – ne vienturtis vaikas, kad apie jį galvotum nuolatos. Kai šeimoje atsiranda antras, trečias vaikas, tai pirmasis skundžiasi dėmesio stoka. Taip ir su filmais – jų nepamiršti, bet visa dėmesį skiri tam, prie kurio dirbi. Taip, turime abu tiek kasdienių darbų, tiek sumanymų apie naujus nuotykius didžiajame ekrane.

– Sukurti filmą – darbas sunkus ir didelis, o ilgai nesibaigiantys projektai neatsibosta. Jei galėtumėte patarti jauniems LMTA studentams, kaip apsiginkluoti kantrybę ir kurti, koks patarimas tai būtų?

R.M. Patariame jau dabar megzti glaudžias pažintis su verslo vadybos studentais, būsimais įmonių savininkais, nes filmą pagaminti kainuoja daug pinigų.

S.A. Taip pat tikėti tuo, ką darote, ir nepamiršti fantazuoti, nes kūrėjai tuo ir skiriasi nuo žiūrovų.

Visi dar nematę arba norintys pamatyti filmą „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“ galėsite tai padaryti gegužės 26-ąją 21 val. specialioje kino teatro „Skalvija“ programoje Lietuvos kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ nominantai.

Apdovanojimai „Sidabrinė gervė“ – jau gegužės 30 dieną, 18.30 val. per LRT televiziją.

Apdovanojimus pristato LiKA ir Lietuvos kino centras. Apdovanojimų globėjas – Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės