IŠ PADEBESIŲ Į PRAGARUS (Highest 2 Lowest) (Apple +)
Trumpai, apie ką: Davidas Kingas yra sėkmingas Niujorko muzikos magnatas, planuojantis drąsų ir visų jo lėšų reikalausiantį sandorį – perpirkti kažkada valdytą kompaniją. Visgi sandoriui iškyla didžiulė rizika: Kingo sūnus yra pagrobiamas ir, be abejo, verslininkas yra pasirengęs dėl savo vaiko atiduoti pagrobėjams visus pinigus. Tačiau situacija netikėtai komplikuojasi, kuomet paaiškėja, kad pagrobtas yra ne jo, o Kingo vairuotojo sūnus.
„Iš padebesų į pragarus“ savaime yra meistriškai sukurtas, gyvas ir pulsuojantis Spike‘o Lee jointas, kuriame pinasi režisieriaus įžūlumas ir amato išmanymas. Tačiau palyginus su Akiros Kurosawos originalu, šis filmas yra tik tuštokas perdirbinys.
Spike‘ as Lee yra visoks, tik ne subtilus, todėl nenuostabu, kad jo A. Kurosawos klasikinio filmo „Iš rojaus į pragarą“ reimageiningas, ką tai bereikštų, yra pilnas spalvų, garsų, kvapų ir niujorkietiško karščio. Vis dėlto amerikiečių režisierius žinomas ir tuo, kad dažnai nejaučia saiko ir primėto į savo filmus keistų montažo detalių, nereikalingų epizodinių vaidmenų ar šiaip keistenybių, kurios dažnai užteršia jo filmus ir atima iš jų gelmę. Taip nutiko ir su hip hopiniu „Iš padebesų į pragarus“.
Japoniškasis originalas, tiesa, pats sukurtas remiantis Edo McBaino knyga „Karaliaus išpirka“, buvo sudėtingas, jautrus ir įtampos persmelktas šedevras, kuriame moralės klausimas buvo pagrindinė tema. Filmo centre buvo legendinio Toshiro Mifune vaidinamas batų verslo magnatas Kingo Gondo – toli gražu ne itin moralus herojus – todėl jo abejonės kaip pasielgti išties kaustė dėmesį. Tuo tarpu Denzelio Washingtono vaidinamas protagonistas Davidas Kingas nėra toks sudėtingas. Jis nuo pat pirmų akimirkų pristatomas kaip juodosios Amerikos svajonė, teisiausias iš teisių ir išsyk aišku, kad jis bus gerietis. Šis žingsnis filmą išsyk subanalina.
Tiesa, geras Davidas Kingas bus tik iki tam tikro laipsnio, nes svarbiausiu momentu jis, skirtingai nei Gonda, didvyriu taps tik per atsitiktinumą, o ne pats tai pasirinkęs. Paskui Spike‘o Lee filme pagrindinę vietą užima nebe moralė, nebe teisingumo siekimas, ne dar kas nors, kas sudarė Kurosawos filmo ašį, o gaujoms būdingais būdais atsiimami pinigai. Aišku, iki tol, kol, pinigus susigrąžinus, paaiškės, kad visgi Kingui ne pinigai – svarbiausia. Kaip patogu jų nesureikšminti, kuomet juos vėlei turi...
Kurosawa kritikavo kapitalizmą ir visuomenės susiskirtymą, parodydamas tikrą nusileidimą iš turtingo rojaus ant kalvos į pilną nusikaltimų ir kančių gatvinį pragarą. Tuo tarpu Spike‘as Lee tūsina ASAP Rocky (puikaus reperio, bet visgi ne aktoriaus) dainų ritmu ir rodo, kad 70-metis Denzelis dar gali spardyti užpakalius. Tai kurgi toji dilema, režisieriau...
DAR ŽINOMAS KAIP CHARLIE SHEENAS (AKA Charlie Sheen) (Netflix)
Trumpai, apie ką: Dokumentinis filmas „Dar žinomas kaip Charlie Sheenas“ neria į vieno žymiausių šių laikų Holivudo blogiukų gyvenimą, jo audringus pakilimus ir skausmingus nuosmukius. Atvirai apmąstydamas savo poelgius, Sheenas pasakoja savo gyvenimo istoriją ir įvykius, kurie pavertė jį ir žvaigžde, ir maištininku, ir pajuokos objektu.
Jei ši dokumentika pateikiama kaip pamokanti istorija apie gyvenimą susigadinusį aktorių, kyla klausimas: kodėl vis tiek susidaro įspūdis, kad Charlie Sheenas iš visos šitos kebeknės išlipa sausas?
Turiu prisipažinti: nežinau kodėl, bet po šios dokumentikos – pilnos alkoholio, narkotikų ir galiausiai ŽIV diagnozės – nejaučiu Charlie Sheenui pernelyg daug užuojautos. Remiantis filmu, tai žmogus, kuris turėjo viską, kuriam viskas buvo padėta ant lėkštutės, kuris niekada nepatyrė tikrų sunkumų, ir visgi viską griovė. Dažnai kartu sugriaudamas ir kitų žmonių gyvenimus. Ir dar panašu, kad pats jis tai prisimena kaip neprastą nuotykį.
„Dar žinomas kaip Charlie Sheenas“ yra keista dokumentika, labiau atskleidžianti ne patį aktorių, o tai, kiek vis dar mus žavi ir vilioja sex, drugs & rock'n'roll gyvenimo būdas.
„Dar žinomas kaip Charlie Sheenas“ yra keista dokumentika, labiau atskleidžianti ne patį aktorių, o tai, kiek vis dar mus žavi ir vilioja sex, drugs & rock'n'roll gyvenimo būdas ir kaip lengvai sugebame tokius dalykus atleisti ar bent jau į juos žiūrėti pro pirštus. Ko gero, kalta yra nepaaiškinama mūsų silpnybė kūrybinių profesijų žmonėms: leidžiame jiems daugiau nei kitiems, pateisiname jų kiaulišką elgesį, tarsi tokia „laisvė“ būtų jų talento dalis. Ši tendencija sukuria tokius personažus kaip Charlie Sheenas, kuriems pasekmės dažnai būna švelnesnės nei likusiai visuomenei. Ir, deja, tokių personažų turime ir Lietuvoje…
Kaip jau minėjau, Sheenas neatrodo patyręs jokių realių gyvenimo iššūkių: gimęs legendos šeimoje šlovę pasiekė jau kelio pradžioje, o Holivudo durys jam visuomet buvo atviros. Visgi, su šia privilegija šių laikų herojus, švelniai tariant, nesusitvarkė. Todėl žiūrėti, kaip atlaidžiai apie jį kalba draugai ir kolegos, kaip pats jis su šypsena prisimena savo „žygdarbius“, kaip daugelis vis dar žavisi jo destruktyviu gyvenimo būdu, yra mažų mažiausiai nepatogu.
Kas tai: pramoginis žiūralas, ištrauktas iš geltonosios spaudos puslapių, ar moralitė apie tamsiąją šlovės pusę? Ir jeigu tai yra pamoka, tuomet kodėl atrodo, kad filmo kūrėjai ir patys žavisi šiuo personažu? O galbūt Carloso Estevezo (Charlie Sheeno) šėlionių istoriją iš tiesų reikėjo tiesiog palikti ramybėje, nes galbūt ji nėra tiek verta, kiek patys norėtume manyti...
UŽDUOTIS (Task) (HBO)
Trumpai, apie ką: Buvęs kunigas, o dabar – FTB agentas Tomas Brandisas (Markas Ruffalo) grąžinamas į aktyvią tarnybą. Jis vadovauja specialiajai grupei, suformuotai išsiaškinti, kas apiplėšinėja vietos narkotikų pardavėjų buveines. Tačiau įsibrovėliams vadovauja ne patyręs nusikaltėlis, o skurdo prispaustas ramus šeimos vyras Robbie Prendergrastas (Tom Pelphrey), net nenumanantis, kur jo pasirinkimai nuves.
„Užduotis“ yra tamsus, rimtas ir puikiai suvaidintas draminis veiksmo serialas, parodantis, kad gerais darbais ir pragaras grįstas, o už kiekvieną sprendimą tau gali tekti atsakyti dešimteriopai.
Rimti „HBO“ serialai yra savotiškas atskiras žanras: norite kažko, kas neleis šypsotis, privers užtilti ir pagalvoti apie tai, koks gyvenimas yra nesąžiningas ir apskritai, kokį velnią mes čia vis dar veikiame, šis kanalas jums visada pasirengęs, švelniai tariant, padėti. „Užduotis“ yra būtent iš tokių serialų skrynelės: skausmingas, pilnas traumų, neišsakytų nuoskaudų ir pan. Tikrai geras laikas!
Tačiau žiūrovai rudeninės despresijos turėtų nebijoti, nes šis serialas, kaip dažnu atveju ir visa kita HBO produkcija, pasižymi itin aukšta kokybe: vaidybine, kūrybine ir vertybine. Jame nerasite lengvų atsakymų, lengvų juokelių ar lengvų išeičių, nes kiekvienas žingsnis, kurį žengia personažai, turi didžiulę įtaką tiek jiems patiems, tiek jų artimiesiems.
Per serialo siužetines linijas tekanti atsakomybės tema suteikia „Užduočiai“ itin didelio svorio ir tiesiog prilipdo tave prie televizoriaus: ką darys Robbie, kuomet jo planas vogti iš narkotikų pardavėjų žlugs, kaip Tomas bendraus su tuoj į kalėjimą turėsiančiu sėsti sūnumi, kaip elgsis apvogti baikeriai, vaikus slepiantys artimieji, ir t.t., ir pan.
Visi šie galvoje besisukantys klausimai tiesiog prikausto prie televizoriaus, visi konfliktai neleidžia perjungti kanalo, visi aktoriai kiekvieno iš personažų tragediją pateikia taip, kad tiesiog kinkuoji galva ir tiki. „Užduotis“ yra tai, ką mes vadiname prestižine televizija, į ką stengiasi viso pasaulio kūrėjai lygiuotis, o žiūrovai rodo pirštais ir klausia, o kodėl jūs taip negalite.
Jeigu jums reikia galbūt ne tik gero, tačiau ir prasmingo, įtempto ir kvapą kartais nuo karto užgniaužiančio laiko, nepraleiskite „Užduoties“. Ji gal nėra itin lengva, tačiau tikrai galiausiai apdovanoja.
MARVEL ZOMBIAI (Marvel Zombies) (Disney +)
Trumpai, apie ką: Dėl nevykusios (tiek istorijos, tiek scenarijaus prasme) priežasties didžioji dalis Žemės gyventojų, įskaitant daugelį Keršytojų, virsta kraugeriškais zombiais. Kamalos Khan arba Panelės Marvel vedama išgyvenusiųjų grupė turi ne tik sustabdyti apokalipsę ir rasti galimybę suvaldyti epidemiją, bet ir susidurti su buvusiais sąjungininkais, tapusiais nesustabdomomis žudymo mašinomis su supergaliomis.
„Marvel zombiai“ turi tiek pat smegenų, kiek ir minėtieji zombiai, tačiau matyti, kaip lengva ranka ir be gailesčio yra žudomi taip numylėti superherojai, yra piktdžiugiškai malonu. Tiesa, nesuprantu, kaip viskas įsipaišo į bendrą „Marvel“ visatą, bet kas šią akimirką nuoširdžiai supranta...
Iš vienos pusės šio serialo pirmas sezonas (deja, iš nevykusios pabaigos yra aišku, kad nenorėta kurti miniserialo su aiškiu finalu) atrodo kaip desperatiškas „Marvel“ žingnis, neva „ką sugalvojam? Nu gal, nežinau, nėra minčių, eeeee.. ZOMBIAI! Žmonės mėgsta zombius (nors jau, tiesą sakant, nebemėgsta). Va, žiūri „Vaikščiojančius numirėlius“ (nebežiūri)“. Tuomet pamatė, kad yra savas komiksas, kurio vienas autorių yra tų pačių „Vaikščiojančių numirėlių“ („Walking Dead“) autorius Robertas Kirkmanas, ir tadam! Zombiai atrieda, atidunda!
Tai yra absoliučiai tuščia pramoga, ypač žinant, kad egzistuoja „Marvel“ multivisata, šio serialo veiksmas vyksta kažkurioje alternatyvioje visatoje ir įvykiai neturi jokių pasekmių (juk užmušus vieną Kapitoną Ameriką, multivisatoj lieka jų dar milijardai). Visi miršta, žūva, taškosi žarnokai, širdys ir smegenys, bet, kaip dainavo klasikai, kas iš to, kas iš to.
Iš kitos pusės, ši pramoga yra labai linksma: veiksmas – greitas, tuščiais filosofavimais užsiimama minimaliai ir negaištant laiko, ir taip, visi miršta, žūva ir t.t., bet užtat kaip smagiai. Nieko nesigailima, niekas nėra saugomas, todėl žiūrėti, kaip neliečiamieji superdidvyriai yra skerdžiami jau pirmomis minutėmis, yra keistai malonu. Juk dar patys svarbiausi Keršytojai savo galo sulaukė dar kito serialo „Kas, jeigu...?“ („What If...?“) vienoje iš serijų, kuri yra ir gera „Marvel zombių“ priešistorė.
Todėl paaukokite savo smegenis šiems zombiams, nes kartais mums to reikia – jaudinančio atsijungimo nuo pasaulio, kuris yra žymiai geresnis, tačiau daug sudėtingesnis nei tas, kuris išgyvena zombių apokalipsę. O jei nekenčiate superherojų, žinokite, čia juos taršo kaip šiltą vilną.
PAKLYDĘ (Wayward) (Netflix)
Trumpai, apie ką: į nedidelį ir ramų Tall Pines miestelį atvykęs policijos pareigūnas Alexas Dempsey imasi tirti paslaptingus įvykius problemiškus paauglius perauklėjančioje „Tall Pines“ akademijoje bei jų charizmatiškos vadovės Evelyn veiklą. Dvi paauglės, Leila ir Abbie, suvienija jėgas, kad pabėgtų iš akademijos. Tuo metu Alexas sužino, kad jo nėščia žmona Laura kažkada buvo Evelyn pacientė/kalinė/mokinė.
„Paklydę“ nagrinėja daug svarbių temų: šeimos institutą, paauglių brendimą, norą būti bendruomenės dalimi, laisvę ir atsakomybę, tačiau visos jos yra pakišamos po labai vidutiniško trilerio siužetu, kuris nori pasakyti tiek daug, bet kaip tai padaryti efektyviai, nežino.
Keistas atsitiktinumas: serialo ir miestelio, kuriame vyksta veiksmas, pavadinimai išsyk man priminė prieš bene 10 metų pasirodžiusį kitą serialą, kurio kūrėjas buvo M. Night Shyamalanas, „Wayward Pines“. Tačiau skirtingai nei tuometinis kūrinys šis daugiau komedijoje žinomų Mae‘aus Martino miniserialas yra keistai saugus, nuviliančiai paviršutiniškas ir taip nieko daug ir nepasakantis. Nesupraskite manęs klaidingai, „Wayward Pines“ buvo trenktas ir gal net ne iš gerosios pusės, tačiau jau geriau nerti drąsiai nei vos vos įmerkti kojas ir pamakaluoti jomis vandens paviršiuje.
„Paklydę“ bando vystyti labai daug temų. Čia ir maištaujantys paaugliai, ir paveldima trauma, ir psichotropiniai narkotikai, ir LGBT teisės, ir šeima, ir bendruomenė, ir kankinimai, ir sekta. Vienu žodžiu, daug visko, lyg žiūrėtum kažkokią „Prisukamo apelsino“ interpretaciją su daug hipių. Visgi nepaisant mano išvardintos beprotybės, viskas nuteka be didesnio įspūdžio kaip nuo žąsies vanduo ir efekto, jei ne itin gilaus, tai bent šokiruojančio, nepalieka.
Tiesa, kas išties seriale švyti, – tai visuomet patikima, visuomet kvapą gniaužianti ir visuomet įdomi Toni Collette. Jos vaidinama antagonistė Evelyn yra puiki blogietė ir matyti, kad aktorė tiesiog mėgaujasi kiekviena scenarijaus eilute. Deja, visiems kitiems aktoriams iki jos tolokai, todėl vien Toni Collette charizmos paprasčiausiai neužtenka.
Šiek tiek liūdna, nes Mae‘aus Martino, kurie ir patys yra non binary, žinutės yra svarbios, aktualios ir galinčios sukelti noro pagalvoti giliau. Visgi jos pasimeta po minėtąja kiekybe ir pameta kokybę arba, jei tiksliau pasakytume, paklysta.
