Trumpametražiais filmais išgarsėjusio B.Mureșanu debiutiniame ilgo metro filme pasakojama apie lemiamas Rumunijos istorijai dienas – 1989 metų pabaigoje įvykusią revoliuciją. Tą gruodį neramumai, peraugę į kruviną jų numalšinimą, prasidėjo Timisoaroje. Gruodžio 21 dieną Bukarešte buvo suorganizuotas mitingas, skirtas palaikyti N.Ceausescu, tačiau viskas pasisuko priešingai valdžios norams. Minia ėmė skanduoti prieš šalies vadovą nukreiptus šūkius, veržtis prie scenos, prasidėjo susirėmimai su pareigūnais. N.Ceausescu su žmona bandė pabėgti malūnsparniu, tačiau buvo sulaikyti ir po kelių dienų jiems įvykdyta mirties bausmė. Ši revoliucija pareikalavo apie 1100 žmonių aukų.
Šiame filme autorius atskleidžia tiek tamsias, tiek humoru prisodrintas tų dienų istorijas. Įtampą dėl valdžios persekiojimo, sudėtingus pasirinkimus tarp sąžinės ir karjeros galimybių, absurdiškas istorijas ir viltį, kad galima savo rankomis kurti istoriją.
Rašytojas sako, kad ir pats prisimena įvykius Bukarešte – mitinge, virtusiame valdžios nuvertimu, lankėsi su motina ir seserimi, tačiau pareigūnams pradėjus šaudyti į orą, jie pasitraukė. „Tai buvo pirmasis epizodas, nuo kurio ėmiau kurti filmą“, – sako jis.
Tarsi 40 pandemijos metų
Režisierius pripažįsta, kad filmo kūrimas buvo sudėtingas – dėl keleto priežasčių. Jis norėjo filme kuo autentiškiau perteikti to laiko Bukarešto atmosferą, tačiau miestas nuo 1989-ųjų smarkiai pasikeitęs: „Bukarešte, laimei, dabar sunku rasti vietų, kurios primintų tuos laikus“. Be to, dabartinis miestas labai triukšmingas, o „komunistiniais laikais miestas buvo tylus“.
„Komunizmas buvo tarsi 40 metų užtrukusi covid pandemija“, – pasakojo jis.
Tikroji prieš kelis metus pasaulį užklupusi pandemija irgi veikė ne kino juostos naudai – režisierius filmą kūrė jos metu ir buvo akimirkų, kai jau galvojo, kad nepavyks filmo pabaigti: atrodė, kad dėl tuo metu buvusių apribojimų nebus įmanoma nufilmuoti kadrų, kur vienoje vietoje turi susirinkti keli šimtai žmonių.
Filme nemažai veiksmo vyksta ir televizijos studijoje – siekiant perteikti autentiškumą, taip pat ieškota tų laikų technikos. Kelias senas vaizdo kameras pavyko surasti, o kitos buvo sukurtos 3D spausdintuvų pagalba.
Rašė laišką Kalėdų Seneliui
Filmo siužete yra scenos, kuomet Bukarešte prasideda revoliucija, o televizijos studijoje tuo metu rengiamas naujametinės laidos įrašas. Kurio nufilmuoti taip ir nepavyksta. Režisierius pasakojo, kad protestuotojai tą pačią dieną užėmė ir televiziją, ir netrukus per televiziją buvo imta rodyti ne valdžios, o jų programa. „Tai buvo, kiek aš žinau, pirmoji revoliucija, kuri buvo transliuojama gyvai“, – sako jis.
Jis taip pat atkreipė dėmesį į staigų valdžios įvaizdžio pasikeitimą: „Prieš tai Ceausescu buvo gerbiamas šalies vadovas, o po kelių sekundžių tapo pasitraukusiu senu žmogum“.
Nors revoliucija Rumunijoje įvyko staigiai, visgi, anot režisieriaus, netrukus daugelį žmonių apėmė nusivylimas. Pokyčiai nebuvo tokie greiti, kokių tikėtasi, buvę saugumiečiai išsaugojo savo įtaką, ir prireikė dešimties metų, kol situacija iš esmės ėmė keistis.
Paklaustas apie tai, ar ir jis pats, jo šeima susidūrė su saugumiečiais, B.Mureșanu sakė, kad ne kartą. Pats jis gerai iki šiol prisimena epizodą iš vaikystės, kai vieną dieną keli vyrai pabeldė į duris. Su šypsenomis veiduose į vidų įėję apieškojo namus ir išėjo.
Filme yra ir istorija, kuria dabar sunku net patikėti – vaikas, artėjant Kalėdoms, parašo laišką Kalėdų Seneliui, kuriame surašo tai, ką norėtų gauti dovanų. Sau – lokomatyvą, mamai – naują rankinę, o tėčiui, kad galų gale numirtų Ceaușescu. Šeima puola į paniką, puikiai suprasdama, kas būtų, jei šį laišką perskaitys saugumiečiai.
Režisierius sako, kad ši istorija – netoli tiesos. Jo bičiulis, dirbęs saugumiečių archyvuose, rado laišką, kuriame vaikas prašė Kalėdų Senelio gauti užsienio pasą, kad galėtų išvykti iš šalies. Tuo metu šeima nemalonumų išvengė dėl prasidėjusios revoliucijos.
„Bolero“ tiko kulminacijai
Filme labai svarbi ir muzika. Kartais ji perteikia laisvės gūsį (jaunuoliai, vykstantys prie Dunojaus, kurį perplaukę tikisi pabėgti į Vakarus, klausosi „Scorpions“), o kartais fone skambanti rami rumuniška muzika tampa prieštara įtemptam vaizdui, kurį matome ekrane.
Filmą baigia M.Ravelio „Bolero“ – beje, sutapimas, tačiau „Kino pavasaryje“ tai buvo ne vienintelis filmas, kuriame nuskamba šis kūrinys. Pats režisierius sako nesąs didelis „Bolero“ gerbėjas, tačiau būtent šis kūrinys jam padėjo pabaigti scenarijų. Kuriam laikui jis buvo įstrigęs jį kurdamas ir tuomet nusprendė, kad reikia galvoti ne apie tai, kaip viskas vystysis nuo pradžių, o tai, kokia bus filmo pabaiga.
„Bolero“ atrodė kaip puikus pasirinkimas iliustruoti kulminacijai. Beje, Rumunijoje būtent tais metais „Bolero“ buvo labai populiarus: „Net nežinau, kodėl“.
