Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2021 11 13, 16:00

„Scanoramos“ dienoraštis: kur bėgdama suklumpa A.Blaževičiaus „Bėgikė“?

Ilgą laiką lietuvių kino kūrėjams buvo priekaištaujama, jog šie nesukuria gerų scenarijų. Ką ten – nebūtinai gerų, bet apskritai scenarijų. Kitaip tariant – niekas neparašo istorijos. Tokios, kuri būtų erdviškai ir laikiškai apibrėžta, o ne sąlyginė. Kuri būtų linijinė. Paremta priežastiniais ryšiais ir veiksmu, o ne veikėjų jausenomis ir būsenomis. Kaip sakoma, tvirtai stovėtų ant žemės. Būtų realistiška.
Kadras iš filmo „Bėgikė“ Recenzija
Kadras iš filmo „Bėgikė“ / Lietuvos kino centro nuotr.

Ir štai – jau keli metai, kaip tokį priekaištą išgirsi vis rečiau. Režisieriai, panašu, išmoko, o dar svarbiau, nori pasakoti apie mūsų gyvenamą realybę, pinti siužetus, rašyti dialogus, ir net „Sidabrinėse gervėse“ atsirado geriausio scenarijaus kategorija. Tačiau kaip neretai būna, o norėtųsi, kad nebūtų – vieną kraštutinumą keičia kitas. Ir jis ypač ryškus Andriaus Blaževičiaus „Bėgikėje“. Ką turiu omenyje?

Nuskambės paradoksaliai, tačiau naujausiame filme režisierius taip stipriai laikosi įsikibęs dramaturgijos, jog galiausiai nepalieka erdvės skleistis pačiam filmui. Jei filmu, žinoma, vadinsime šį tą daugiau nei tik veiksmus ekrane, ne tik nuosekliai kuriamą veikėjo arką.

Viskas čia aiškiai apibrėžta. Yra pagrindinė veikėja Marija (Žygimantė Elena Jakštaitė), yra pagrindinis tikslas – Marija turi surasti maniakine depresija sergantį savo vaikiną Vytą (Marius Repšys), yra viena para, yra Vilnius, yra kliūtys. Ir štai – bėgimas prasideda, o su juo, kaip kinas mus jau įpratino, turėtų augti įtampa, kuri kulminacijoje prasiverš ir, nežinau, idealiu atveju, matyt, apdovanos žiūrovą katarsiu. Visa tai yra ir šiame filme, o tiksliau – yra sąlygos tam rastis, tačiau kadangi tu jau žinai, jog viskas bus, kaip turi būti, ir bus tada, kada turi būti, tavęs galiausiai visa tai nebejaudina.

Žinau, kas nors man galėtų pasakyti, kad toks ir buvo kūrėjo sumanymas – laikyti visą istoriją, taip sakant, ant pavadėlio. Kad štai, žiūrėk, juk ir veikėja yra viską kontroliuojanti ar bent jau norinti kontroliuoti, todėl pasakojimo būdas ją atliepia, paryškina jos poelgius, yra argumentuotas.

Tačiau juk yra skirtumas tarp kontrolės, kuomet tvirtai žinai, ką darai, ir kontrolės, kuomet bijai, kad padarysi ką nors ne pagal taisykles. Todėl ilgainiui vis labiau ima atrodyti, kad Marija bėga ne tiesiog iš meilės ir pasiaukojimo Vytui, ne iš vidinės desperacijos, bet paprasčiausiai dėl to, jog režisierius jai liepė taip daryti. Nuleido užduotį iš viršaus. Istorijos įtikinamumo aspektu net debiutinis „Šventasis“ (2016) buvo paveikesnis, o „Bėgikė“, lyg ir turėjusi žymėti režisieriaus augimą (buvo toks lūkestis), bloškia truputį atgalios – į universitetą.

Suprantu, kad šįkart A. Blaževičiui norėjosi, kaip tvirtino viename interviu, kitokio filmo. Energingesnio, emocingesnio, ryškesnio, gyvesnio, na, tokio pitbulingai, o gal turėčiau sakyti, rotveileriškai pikto filmo. Ir tam jis, kaip ir bet kuris kitas režisierius, turi absoliučią teisę ir laisvę. Bet žiūrint „Bėgikę“ akivaizdu, kad bėgantis veikėjas dar nereiškia energingas filmas. Kaip ir nuolatiniais atsikalbinėjimais paremti dialogai (scenarijaus bendraautorės Marija ir Teklė Kavtaradzės) dar nebūtinai reiškia gyvi dialogai.

Žinoma, dramaturgijos reikalus palikus nuošaly, galima kalbėti apie temas. Apie tai, kad čia ir vėl (kaip ir Marijos Kavtaradzės „Išgyventi vasarą“) prabylama apie psichinę sveikatą, o dar tiksliau apie žmones, esančius šalia sergančių psichinėmis ligomis. Apie jų pasiaukojimą. Apie besąlyginę meilę. Netgi apie tai, kad labai mylint, galima pačiam „susirgti“ liga, nuo kurios kenčia mylimasis. Tai ypač ryškėja antrojoje filmo dalyje, kai pradedi spėlioti, ar tik nėra taip, kad iš tikrųjų maniakine depresija serga ne Vytas, o Marija. Kad viskas, ką iki tol matėme, yra liguistos jos sąmonės padarinys, kad viskas yra ne taip, kaip atrodo. Režisierius trumpam leidžiasi su žiūrovu į šį flirtą, bet drastiško kūlvirsčio nedaro.

Galima kalbėti ir apie kontekstą, kuriame Marija bėga. Pažymėti, kad režisierius kuria įelektrintą erdvę – militaristinę (su kareiviais gatvėse ir kariniais sunkvežimiais keliuose), pilną jėgos demonstravimo (naujienos apie galingiausią pasaulio vyrą troleibusų ekranuose) ir agresijos (rotveileris). Kad štai šioje erdvėje, kur viskas paremta maskulinizmu, drąsa ir didvyriškumu (net Marijos tėtis – policininkas), yra žmonių, kurie kovoja savo tylius, nematomus kasdieninius mūšius už kito žmogaus sveikatą. Be vilties laimėti karą.

VIDEO: BĖGIKĖ | anonsas (cenzūruotas)

Visos šios temos – svarbios, aktualios, reikšmingos, tačiau žiiūrint kyla įspūdis, kad taip ir neištirpsta bendrame audinyje, todėl negali įsismelkti ir į sąmonę, sukrėsti, priversti mąstyti. Jos ten tiesiog yra, nes taip, panašu, buvo užrašyta scenarijaus paraštėse.

Todėl kuriant naująjį filmą režisieriui norisi palinkėti to, apie ką jis kalba komentuodamas savąją „Bėgikę“ – laisvės. Nuo kino konvencijų, nuo noro viską suveržti į priežasties-pasekmės santykį, nuo pagundos viską paaiškinti ir, galbūt, net nuo bendradarbiavimo su scenaristais, kad ir kaip keistai tai skambėtų kalbant apie lietuvišką kiną, kuris vis dar vaduojasi iš „balto arklio rūke“ sindromo.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Gediminas Kukta
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Gediminas Kukta

Gediminas Kukta – kino kritikas. Daugiau autoriaus tekstų skaitykite 15min kultūra.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą