Dabar populiaru

Naujausios

Publikuota: 2017 lapkričio 14d. 18:01

„Scanoramos“ dienoraštis: politizuota „Nemeilė“ ir blogiausias pasimatymo filmas

Kadras iš filmo „Nemeilė“
Scanoramos nuotr. / Kadras iš filmo „Nemeilė“

Lapkričio 9–26 d. vykstančiame Europos šalių kino forume „Scanorama“ žiūrovų laukia 100 filmų – nuo naujausių pripažintų meistrų darbų iki retrospektyvinių juostų ir lietuviškų premjerų. Kad susidaryti savąjį repertuarą būtų lengviau, dalinamės „Scanoramos“ filmų įspūdžiais.

NEMEILĖ

Kai Andrejus Zviagincevas savo kine ėmė gręžtis į politiką, pasigirdo balsų, kaltinančių režisierių užsiiminėjant didaktika ir kuriant filmus, dvelkiančius tokiu šalčiu, kokio net neįsivaizdavome jo kūrybinio kelio pradžioje. Į šiuos svarstymus ilgą laiką žiūrėjau skeptiškai, tačiau naujausias Zviagincevo fimas „Nemeilė“, šiųmetiniuose Kanuose pelnęs žiuri apdovanojimą, priverčia iš naujo pergalvoti, kur link eina ir ką savo filmais sako režisierius.

Istorija paprasta. Borisas ir Ženia skiriasi. Ilgai, audringai, šlykščiai. Jų sūnus Alioša už durų klausosi, kaip nei vienas iš tėvų nenori juo rūpintis, todėl išeina iš namų ir prapuola kaip į vandenį. Prasideda paieškos.

Šeimos santykių krizė, akivaizdu, nurodo į pačią Rusiją, skendinčią destruktyviuose jausmuose, persunktą pagiežos, abejingumo ir nemeilės. O kad politinės filmo alegorijos netyčia neprasprūstų pro akis, režisierius „patogiai“ įpina televizijos ir radijo reportažus apie Krymą, Ukrainos kariuomenę ir pagal kažkokį kalendorių netrukus įvyksiančią pasaulio pabaigą.

Jei šį plokštumą, interpretacijų ir poteksčių stoką dar galima toleruoti, o tai padaryti ne taip jau sunku, nes pagrindinė filmo linija sukurta tikrai meistriškai, tai filmo pabaigoje visiškai tiesiogiai suformuluota metafora apie Rusiją, motiną, ryjančią savo vaikus, tiesiog nuginkluoja. Tokios nuogut nuogutėlės ištarmės akivaizdoje belieka susimąstyti – ar režisierius taip nuvertina savo žiūrovą iš Vakarų ar iš Rytų? Štai jums dar vienas politinis „Nemeilės“ klausimas, vienintelis, kurio neišlukšteno pats režisieriaus.

VIDEO: Filmo „Nemeilė“ anonsas

BAISI MOTERIS

Danų komedija „Baisi moteris“ (rež. Christian Tafdrup), kartu su prieš keletą metų „Scanoramoje“ rodytu Rubeno Östlundo „Force Majeure“, turėtų patekti į blogiausių pasimatymo filmų sąrašą, mat jų peržiūra, tikėtina, baigsis ne maloniu pašnekesiu, o varginančia santykių aiškinimosi sesija ar bent jau nejaukia tyla, slapčia smerkiant savo partnerį.

Jei „Force Majeure“ priverčia kelti klausimą, kas būtų jeigu būtų, „Baisi moteris“ suveikia kaip veidrodis. Priklausomai nuo poroje prisiimamo vaidmens, žvelgi į manipuliuojantį ar manipuliuojamą, agresyvųjį ar nuolankųjį, skaičiuodamas, kiek pačiam dar trūksta iki personažo ekrane.

Ch.Tafdrupas į galios santykius šįkart žvelgia iš skriaudžiamojo – vyro – perspektyvos, tačiau filme, nors ir pavadintame „Baisi moteris“, viskas nėra tik juoda ir balta. Kurdamas poros santykių portretą, režisierius įžnybia abiems pusėms ir tai daro stebėtinai taikliai – „Blogą moterį“ kol kas galima tituluoti vienu smagiausių „Scanoramos“ filmų.

VIDEO: Filmo „Baisi moteris“ anonsas

TEGUL ĮDEGA LAVONAI

Belgų dueto Helene Cattet ir Bruno Forzani filmas „Tegul įdega lavonai“ yra kone vadovėlinis festivalinių „vidurnakčio seansų“ (midnight screenings) pavyzdys – tai ekscentriškas eksperimentas, kruvinas tiek pat, kiek ir stilingas. Dėl šios priežasties šiek tiek apmaudu, jog „Scanoramoje“ jis visus kartus rodomas ne vėlyvą penktadienio ar šeštadienio, bet sekmadienio vakarą, kai šaudynių ir kraujų norisi mažiausiai.

Gręždamiesi į „spagečių vesterno“ žanrą, režisieriai pasitelkia įspūdingą kino priemonių bei technikų arsenalą, ir taip, kaip ir garsiausiame savo filme „Amer“ (2009), dekonstruoja kiną iki gryniausios jo formos – kino, kalbančio vaizdu, o ne tekstu. Kino, atakuojančio žiūrovo jusles, ir kuriančio kuo intensyvesnę ir kartais, nepabijokime to žodžio, kuo atgrasesnę patirtį.

Žinoma, atsiras sakančių, jog tai, ką daro Cattet ir Forzani, yra veikiau formalistinis eksperimentas, o ne pilnakraujis, emocinį pamatą turintis filmas. Ir, tikriausiai, jie bus teisūs. Tačiau „Tegul įdega lavonai“ mums primena, kokios nusistovėjusios yra šiandienos kino konvencijos, ir kaip smagu kartais jas sugriauti, įjungiant chaoso režimą.

VIDEO: Filmo „Tegul įdega lavonai“ anonsas

VAKARĖLIS

Sally Potter „Vakarėlis“ atidarė šiųmetę „Scanoramą“ ir tai buvo puikus pasirinkimas – Berlyno kino festivalyje pristatyta, vos 71 minutę trunkanti komedija, kurioje vaidina tokio talento aktorė kaip Patricia Clarkson, negali būti šūvis pro šalį.

„Vakarėlyje“ pasakojama vos keliuose kambariuose vykstanti istorija apie šventine turėjusia būti draugų vakarienę, kurios metu aukštyn kojom apsiverčia beveik visų jos dalyvių gyvenimai. Personažai ryškūs (nuo būsimos sveikatos apsaugos ministrės iki dvasinio guru ir šeimos pagausėjimo laukiančių lesbiečių poros), dialogai – taiklūs ir šmaikštūs, dramaturgija verta aukščiausių balų.

Drąsiai galima sakyti, jog „Vakarėlis“ yra nelyg koncentruota, bet subalansuota britiško humoro dozė su tragedijos elementais. Rodos, ko daugiau ir norėti? Ir vis tik žiūrint filmą kažkur giliai kirba jausmas, jog jis dar geriau suskambėtų kitoje formoje. Pavyzdžiui, kaip teatro ar literatūros kūrinys, kur jo formalus ir vidinis „spektakliškumas“ taptų ne galima išlyga, o užtikrinta ir dvejoti neleidžiančia starto pozicija.

VIDEO: Filmo „Vakarėlis“ anonsas

VASARA, 1993-IEJI

Žiūrint Carlos Simon filmą „Vasara, 1993-ieji“ niekada nepagalvotum, jog tai – jos ilgametražis debiutas. Režisierė pasakojimą apie našlaite tapusią šešiametę Fridą, kuri bando rasti savo vietą dėdės šeimoje, sudursto iš mažyčių kasdienybės epizodų, per kuriuos ir skleidžiasi didžioji drama – kai jautiesi neteisingai apkaltinamas, kai pavydi naujajai sesei dėmesio, kai bandydamas atsiprašyti vagi kaimyno gėles.

„Vasara, 1993-ieji“ kuria tokį jautrų, gyvą ir turtingą vaiko vidinį pasaulį, jog kartkartėmis net priartėja prie legendinės ispano Victoro Erice „Avilio dvasios“ (The Spirit of the Beehive, 1973), be sentimentalumo pasakojančios apie vaiko baimes ir lūkesčius, susidūrus su visai nevaikiškomis problemomis.

Kaip ir „Avilio dvasioje“, būtina išsakyti komplimentus ir jaunosioms aktorėms, savo tikrumu prikaustančiomis prie ekrano bet kokio amžiaus žiūrovą.

VIDEO: Filmo „Vasara, 1993-ieji“ anonsas
Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Idėjos savaitgaliui

Video

Maudymosi kostiumėlių tendencijos

Pinigai mano ateičiai

30 geriausių restoranų

Remontas be nervų

Sveikata

Svajonių virtuvė