Dabar populiaru
Publikuota: 2020 spalio 18d. 17:56

Slapta žinutė filme „The Devil all the Time“: religija tėra nedidelė visos istorijos dalis

„The Devil all the Time“
„Scanpix“ nuotr. / „The Devil all the Time“

Kaip žiūrovas, dažniausiai privengiu religinio pobūdžio filmų. Nesvarbu, ar filme religija tėra nedidelė visos istorijos dalis, ar visa apimanti tema, toks filmas dažniausiai laviruoja ant religinio teisingumo lyno.

Tačiau dėl šūsnies puikių aktorių ir teigiamų atsiliepimų kino pasaulyje, nusprendžiau surizikuoti ir pamatyti šį naują „Netflix“ prodiusuotą psichologinį trilerį. Tuo labiau, kas nenorėtų pamatyti Tomo Hollando, arba geriau žinomo kaip naujasis Žmogus-Voras, vaidinančio ne tipinį herojų, o tarp gėrio ir blogio besiblaškantį, veidus kruvinantį, psichologiškai traumuotą kaimietį? Surizikavau ir likau maloniai nustebintas kelių dalykų, kuriais norėčiau pasidalinti.

Pirmiausia, noriu paminėti siužetui pasirinktą laiką ir vietą. Mes esame pripratę, jog praėjusio amžiaus šeštasis bei septintasis dešimtmečiai JAV yra vaizduojami kaip ekonominio pakylėjimo ir seksualinio tyrumo laikas. Mes pripratę galvoti, kad vėliau atėję hipiai ir Vietnamo karas nunešė visą šį gėrį velniop.

VIDEO: The Devil All The Time starring Tom Holland & Robert Pattinson | Official Trailer | Netflix

Su tokia išankstine nuostata yra labai netikėta stebėti kitokią „galimybių šalį“. Skurdžią, atsilikusią ir persmelktą religinio fanatizmo, kuris padėjo užgimti šimtams kultų, sektų ir kraujomaišos kaimų. Būtent tokioje erdvėje vyksta persipinančios veikėjų istorijos. Ne veltui vienas iš kaimų pavadinimų filme yra „Knockemstiff“, kurį būtų galima išversti kaip „talžyk juos negyvai“. Turbūt geresnio apibūdinimo šio filmo niūriai atmosferai ir nesurasčiau. Rodos, tik tokioje gyvačių irštvoje, kaip ši, gali užgimti tokie šnypščiantys niekdariai.

Beveik kiekvienas iš jų galėtų vaidinti pagrindinį blogietį savo individualiuose filmuose.

Kalbant apie personažus, šį filmą juokais būtų galima praminti „blogiukų superkomanda“. Seniai teko matyti tiek daug niekingų veikėjų viename filme: religinis fanatikas, serijinis žudikas psichopatas, ištvirkėlis pastorius, korumpuotas policininkas ir dar koks tuzinas veikėjų, kurie tiesiog persismelkę rasizmu, seksizmu ir savo pačių šlapimo dvoku.

Beveik kiekvienas iš jų galėtų vaidinti pagrindinį blogietį savo individualiuose filmuose. Net iš pažiūros teigiami veikėjai nėra tokie nekalti: pyktis, pavydas ir savanaudiškumas nuolat atsispindi jų veiksmuose. Už šią spalvingų personažų komandą, pirmiausia, reikėtų dėkoti knygos, pagal kurią ir buvo adaptuotas filmas, autoriui Donaldui Ray Pollockui. Jis, iš tiesų gimęs ir augęs „Talžyk juos negyvai“ kaime, suteikė veikėjams stebėtino tikroviškumo. Negana to, filme girdimas pasakotojo balsas yra knygos autoriaus. Tačiau rašytojui priklauso tik pusė personažo sėkmės – likusi pusė atitenka aktoriui.

Turbūt neperdėsiu apibūdindamas šį filmą kaip simbolinį. Tebūnie ir šios apžvalgos pabaiga kiek ambicinga.

O dievulėliau, kaip gera matyti aktorius savo aukščiausiame profesionalumo lygyje! Nors jau minėtasis T.Hollandas ir puikiai atliko pagrindinį vaidmenį, visgi filme yra tiek daug idealiai įkūnytų personažų, jog sunku išsirinkti patį įspūdingiausią. Asmeniškai, šį apdovanojimą skirčiau Robertui Pattinsonui, kurį žiūrovai jau turėjo šansą pamatyti šiemet kino teatrus sudrebinusiame veiksmo filme „Tenetas“. Jau seniai praėjo jo blizgučiais spindinčio vampyro iš „Saulėlydžio“ dienos. Šis aktorius virto savo amato genijumi. Nors čia jis atliko gan nedidelį vaidmenį, bet galiu prisiekti – tai geriausias nepakenčiamas veikėjas, kokį teko matyti nuo Paulo Dano vaidmens filme „Bus kraujo“, kuriame jis taip pat vaidino susitepusį pastorių žebenkšties balseliu.

Na, o kaip dėl tos slaptos žinutės filme? Turbūt neperdėsiu apibūdindamas šį filmą kaip simbolinį. Tebūnie ir šios apžvalgos pabaiga kiek ambicinga. Filme sunku rasti penkias minutes be kryžiaus, dangaus ar kraujo simbolikos. Bet religinis teisingumas čia nekliūva, nors veikėjų likimai susiklosto kaip kokiame Paulo Coelho romane. Ne veltui veikėjai priima pačius blogiausius ir žiauriausius sprendimus, kai susiduria su tikraisiais gyvenimo sunkumais. Tarsi kažkas kitas pastūmėtų juos ta linkme. Minėtasis religingumas čia nekliūva, nes filme galima įžvelgti kitokią tiesą apie žmogaus blogio priežastis.

Taip, šią tiesą galima priimti tiesiogiai religiškai, jei esate tikintys ir pasaulio blogį matote kaip Šėtono darbą. Tačiau įmanoma suprasti ir simboliškai, jei blogį matote ne kaip išorinę jėgą, o kaip vidinį savo balsą. Slapta filmo žinia yra ta, jog visi veikėjai filme galvoja, kad šnekasi su Dievu ir regi jo siųstus ženklus, bet iš tiesų tai yra „velnias visą laiką“.

O kas, jeigu yra ir antra žinia? O kas, jeigu jie ir yra tas „velnias“? Štai tokia mintis iš tikrųjų apverčia tai, kaip mes suprantame veikėjų veiksmus. Ji keičia tai, kaip mes matome savo pačių žiaurumą, ir verčia kaltininkų ieškoti ne išorėje, o savyje.

Neslėpsiu – gal tai ir skamba kiek pritemptai, tačiau tokiu būdu iš filmo jaučiuosi išsinešęs kur kas daugiau, nei jei tai būtų tradicinis Dievo ir Šėtono konfliktas.

Komentarai: 17

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Skanumėlis

Video

03:54
07:18
06:20

Esports namai

URBAN˙/