Labiausiai šokiravęs festivalio filmas vadinasi „Įlanka“ (The Cove), kuriam atiduočiau savo prizą. Režisierius Louie Psilhoyos rizikavo gyvybe ir beveik visą sensacingą medžiagą nufilmavo nelegaliai, nes mažame Japonijos miestelyje Taiji kategoriškai draudžiama fotografuoti ir filmuoti, o ilgiau užsibuvusius žmones pradeda sekti paslaptingos baltos mašinos (galbūt policija, galbūt jakudza). Miestelio meras taip pat yra suinteresuotas, kad apie žiaurią paslaptį niekas nesužinotų. Vienoje iš įlankų negailestingai žudomi delfinai, o tai yra milijonus plaunantis verslas.
Kiekvienais metais šioje vietovėje tarp gražių kalvų į tinklus patenka per 23 tūkst. delfinų. Pačius talentingiausius ir tinkamiausius pasirodymams atsirenka treneriai, o kitus čia pat nudobia vietiniai niekšai, kad vanduo nusidažo raudonai. TV serialo „Fliperis“ sumanytojo ir delfinų trenerio suburta aktyvistų grupelė ryžtasi demaskuoti niekdarių japonų verslą. Naktimis jie tampa šnipais ir mėgina nepastebėti prasmukti į akylai saugomą teritoriją, kad paslėptų kameras po vandeniu ir ant uolų prieš delfinų egzekuciją.
Siaubo trileriui tinkančių drastiškų kadrų tikslas – atkreipti visuomenės dėmesį į nebaudžiamą ir valdžios pareigūnų palaimintą delfinų naikinimą Taiji miestelyje. Tikiuosi, kad filmas sulauks reikalingo atoveiksmio, o japonai tikriausiai griebsis už galvų su klausimu – kaip jie tai padarė?
Filmo „Įlanka“ (The Cove) anonsas.
Įžymusis dokumentalistas Joe Berlingeris trejus metus kaupė medžiagą filmui „Žaliava“ (Crude) ir apklausinėjo su milijardus dolerių nešančiu naftos verslu susijusius žmones, o taip pat nuo kritinių ligų kenčiančius Ekvadoro gyventojus. Viena iš didžiausių kompanijų „Chevron“ išpila į Amazonės upę teršalų, kuriais užsikrečia vietiniai vaikai. Teisminiai ginčai „Amazonės Černobylio“ byloje tęsiasi jau 13 metų, bet kol kas laimi tas, kas turi daugiau pinigų. Būtų gerai, jei šis aktualus filmas pajudintų procesą ir padarytų kažką panašaus, kas pavyko Erinai Brokovich.
Amerikiečių šeimos kelionių istorija „Už kalnų ir labai toli“ (Over the Hills and Far Away) giliai sujaudino ne vieną „Sundance“ žiūrovą. Jaunus tėvus prislėgė žinia, kad jų mažasis trejų metų sūnus susirgo autizmu. Tradiciniai gydymo metodai nepadėjo, o berniuką kamuojantys priepuoliai vis dažniau kartojosi. Tuomet visiškai atsitiktinai tėtis pasodino Rowaną ant kaimyno kumelės Deizės ir vaikas užmezgė savotišką ryšį su arkliu: jis nusiramino ir netgi pradėjo normaliai kalbėti.
Tėvai žengė dar vieną netradicinį žingsnį ir visa šeima patraukė į kelionę per pusę pasaulio pas Mongolijos šamanus. Odisėja neišgydė nuo autizmo, bet ryškiai sustabdė klastingos ligos progresą. Dabar Isaacsonų šeima mėgina perteikti sukauptą patirtį kitiems likimo nuskriaustiems žmonėms ir siūlo netradicinį gydymo metodą nuo autizmo – terapiją su arkliais, kurioje aktyviai dalyvauja ir Rowanas.
Filmo „Didžiausias upių žmogus“ (Big River Man) anonsas.
Paminėjau tik kelis festivalio dokumentinius filmus, bet dar tiek pat galėčiau prirašyti apie kitus. Jei reikėtų išrinkti labiausiai pramoginę dokumentiką, paminėčiau „Didžiausių upių žmogų“ (Big River Man). Tai linksmas ir ironiškas žvilgsnis į pasiutusį slovėną Martiną Strelą, kuris retai būna blaivas, po kelių butelių vyno turi įprotį plaukti didžiausiomis pasaulio upėmis ir atkreipti žmonių dėmesį į gamtosaugos problemas. Filmas detaliai dokumentuoja keistuolio odisėją per Amazonę, kuri užtruko 66 dienas.
„Rugsėjo numeris“ (The September Issue) turėtų patikti mados žinovams, ekspertams ir dizaineriams, nes filmo autoriai mėgina nupiešti žurnalo „Vogue“ redaktorės Anos Wintour portretą. Nenuostabu, kad galingiausiai išreklamuotas kūrinys sudomino daugiausiai spaudos kolegų, nes šiaip dokumentiką tenka žiūrėti pustuštėse salėse (žinoma, išskyrus sensacingąją „Įlanką“).
Filmo „Rugsėjo numeris“ (The September Issue) anonsas.
