Dabar populiaru
Publikuota: 2019 kovo 7d. 19:03

Svarbu pamatyti: Lietuvoje dar nerodytas Senegalo režisieriaus Djibril Diop Mambéty nesenstantis kinas

Kadras iš filmo „Hienos“
Organizatorių nuotr. / Kadras iš filmo „Hienos“

Didysis Senegalo kino eksperimentuotojas, režisierius Djibril Diop Mambéty mėgo sakyti, kad visą gyvenimą, kaip ir dramą, galima suskirstyti į tris etapus: mažas, didelis, senas. Nors gyvenimą paliko antrajame, spėjęs sukurti vos du ilgametražius filmus „Touki Bouki“ ir „Hienos“, išėjo didelis visomis prasmėmis: kino profesionalai vieningai sutaria, kad Djibril Diop Mambéty yra Afrikos kino revoliucionierius, kūręs juostas, kurios yra tokios unikalios, kad iki šiol neturi atitikmenų ir šiandien yra tokios pat aktualios kaip ir prieš keturiasdešimt metų.

„Kino pavasaryje“ šis režisierius atgis – bus parodyti abu jo filmai. Nors filmų nedaug, bet turiniu itin ryškią retrospektyvą bus galima išvysti unikalioje erdvėje – 9 salėje, kurios repertuaras kvies alternatyvaus kino ieškančius žiūrovus. Abu režisieriaus filmai bus rodomi restauruoti. „Touki Bouki“ restauravo Martino Scorsese’s fondas, o „Hienos“ restauruotos kopijos premjera įvyko praėjusių metų Kanų kino festivalyje.

Nepaprastų žmonių svajonės

D.D.Mambéty tikėjo, kad filmų kūrėjo misija tokia pat kaip grioto – keliaujančio Afrikos genčių pasakotojo, kuris ne tik pasakoja istorijas, bet kartu ir yra laiko žinutės mediatorius, visionierius ir ateities kūrėjas. Savo kaip scenarijaus grioto karjerą režisierius pradėjo nuo poros kritikų gerai įvertintų trumpametražių filmų, o 1973 metais sukūrė tarptautinį kritikų apdovanojimą Kanuose pelniusią pirmąją savo ilgojo metro juostą , kurioje pasakojama senegaliečių poros – Antos ir Mory – kelionė. Stilinga pora bando prasimanyti pinigų laivo bilietams į Prancūziją. Ar Mambéty galėjo patikėti, kad šis filmas bus aktualus ir praėjus 45 metams, kai šiandien tūkstančiai jaunų afrikiečių patenka į nepaliaujamos emigracijos bangą, siekdami geresnio gyvenimo Vakaruose svajonės, net jei tai reiškia rizikuoti savo gyvenimu? „Mane domina atstumti žmonės, nes manau, kad jie bendruomenės evoliucijai suteikia daug daugiau nei prisitaikėliai. Socialiai atskirti asmenys paruošia bendruomenę kontaktui su platesniu pasauliu. „Touki Bouki“ veikėjai įdomūs tuo, kad jų svajonės nėra paprastų žmonių svajonės. Anta ir Mory netrokšta pasistatyti pilies Afrikoje – jie tik svajoja surasti savo Atlantidą užsienyje, o tai privertė jaustis svetimiems savo šalyje. Tokios temos universalios.“

Pagrindiniai „Touki Bouki“ personažai atgimsta antrojoje ilgametražėje D.D.Mambéty juostoje „Hienos“: Anta, kuri palieka Afriką ir perplaukia Atlanto vandenyną viena, tampa Lingere Ramatu, o Mory, kuris ją išdavęs pasilieka Juodajame žemyne, – Dramanu Dramehu. „Hienose“ Lingerė po trisdešimties metų grįžta į gimtąjį Kolobano kaimą praturtėjusi ir siekdama keršto savo buvusiam mylimajam Dramanui. Už jo nužudymą moteris pasiūlo kaimelio gyventojams didžiulę sumą pinigų. Kodėl Mambéty atgaivino šiuos veikėjus? „Kai pradėjau kurti „Hienas“, supratau, kad turiu panaudoti bent vieną iš „Touki Bouki“ charakterių – filmo, kurį nufilmavau prieš dvidešimt metų. Tai buvo Anta, mergina, turėjusi drąsos palikti Afriką ir viena kirsti Atlanto vandenyną. Kai iš naujo ją atradau, supratau, kad visą laiką ieškojau personažo iš savo vaikystės. Buvau tikras, kad su šiuo veikėju jau buvau susidūręs kine anksčiau. Pagaliau ją radau Friedricho Dürrenmatto pjesėje „Apsilankymas“ („The Visit“, 1956). Dabar turėjau visišką laisvę ir pasitikėjimą sujungti jo tekstą su savo filmu ir sukūriau savo istoriją.“

VIDEO: Touki Bouki | Kino Pavasaris 2019

Laisvė nežinoti

Daugelis kritikų buvo maloniai nustebinti tokia puikia Dürrenmatto pjesės adaptacija. Niekas neįsivaizdavo, kad tai įmanoma padaryti taip profesionaliai: filmo „Hienos“ veiksmas vyksta Afrikos kaime, todėl jame gausu žodinių tradicijų pavyzdžių, istorijų, dainų, tačiau yra ir europietiškosios dramos bei kino elementų. Kaip Mambéty pavyko kartu sujungti visus šaltinius? „Aš sutelkiau dėmesį į laisvės sąvoką, kuri apima laisvę nežinoti. Tai reiškia pasitikėjimą savo gebėjimu kurti vaizdus, kylančius iš širdies gelmių. Kai menininkai susitapatina su šiais vaizdiniais, etninėms ypatybėms nebėra vietos – yra tik erdvė talentui. Negalima tikėtis, kad aš suskaldysiu savo įžvalgas į gabalus ar fragmentus. Kino juosta yra tam tikras susitikimas: turi duoti ir turi priimti. Dabar, kai jį išleidau, „Hienos“ priklauso man tiek pat, kiek ir žiūrovui. Būtinai turite būti laisvi ir pasitikėti savimi, kad galėtumėte suprasti ir kritikuoti tai, ką matote.“

Prieš pradėdamas kurti filmus, D.D.Mambéty buvo kompozitoriumi. Galbūt todėl jo juostose skambanti muzika, garsai arba gąsdinantis ir baisus žmonių šūksnių bei kirų klyksmo derinys filme „Touki Bouki“ yra nepamirštami. Kokiais kriterijais remdamasis Mambéty pasirinkdavo muziką? „Aš nesirenku muzikos, aš renkuosi garsą. Man labai patinka vėjas. Vėjas yra muzika, o muzika yra vėjas. Stengiuosi, kad vaizdas iliustruotų judėjimą. Vėjas, kaip ir muzika, yra judesio ir gyvenimo kvėpavimas. Tai susiję su stimuliacija: iš vaizdų aš kuriu muziką, iš muzikos aš darau garsą. Tačiau garsas nėra filmą puošiantis pašalinis elementas – jis sustiprina emociją ar įspūdį.“

Senegalo režisieriaus stilius iš esmės skiriasi nuo kitų Afrikos filmų kūrėjų. Kas jį taip išskiria? „Stilius“ yra žodis, kuris man nepatinka. Aš niekada nesiekiau vieno stiliaus, o ir visi kiti to nedarė. Manau, kad kiekvienas režisierius eina savo keliu, bet kiekvienas žmogus nuolat kinta, keičiasi, kai žiūri į šviesą, kurią jis gauna ir kuri jam padeda. Taigi man nepatinka žodis „stilius“. Kita vertus, sužinojau, kad galiu kurti filmus, nes kiekvienas filmas man leidžia laisvai galvoti apie temą, kurios imuosi. Kai planuoju filmą, idėjos natūraliai kyla iš mano svajonės.“

„Hienose“ apstu mirties simbolių. Kodėl Kolobane gyventojai yra taip keistai apsirengę ir kodėl jie dėvi perukus? „Kolobane žmonės apsirengę ryžių maišeliais. Jie yra alkani ir pasirengę suvalgyti Dramaną Dramehą. Žmonės yra užsimaskavę, nes niekas nenori prisiimti asmeninės atsakomybės už nužudymą. Tai, kas juos visus sieja, yra bailumas. Kad kiekvienas jų turėtų švarias rankas, visi turi būti susitepę ir dalytis ta pačia bendruomenine kalte. Dėl to Kolobano žmonės tampa gyvuliais. Jų plaukai paverčia juos buivolais. Vienintelė savybė, kuri daro juos žmonėmis, yra godumas.“

Dėmesys struktūrai

Nepaisant D.D.Mambéty laisvės ir skubėjimo poreikio, jis buvo labai sąmoningas ir atsargus rinkdamasis kostiumus ir kitas išraiškos formas – tiek pat, kiek ir suteikdamas struktūrą savo filmams. „Man atrodo, kad kalbėdami apie struktūrą, susiduriame su painiava. Man struktūra dažnai reiškia pranašumą. Mano darbas nėra paremtas prielaida ar planavimu – jis pagrįstas akimirka. Akimirka yra inspiruota, ji kyla iš poreikio kalbėtis. Skirtingi filmo efektai – tekstas, muzika, vaizdas – atsiranda dėl judesio dinamikos: jie niekada nėra atskirti. Kostiumas nėra dekoracija – tai situacijos atspindys. Filme „Hienos“ Kolobano gyventojai nebūtų galėję įvykdyti kolektyvinės žmogžudystės, jeigu jie būtų dėvėję savo drabužius. Jei meras būtų apsirengęs kaip meras, o profesorius – kaip profesorius, jie jaustųsi asmeniškai atsakingi. Tačiau nužudymo momentas reikalavo kolektyvinės atsakomybės ir tam reikėjo kaukės. Kaukė yra tai, kas miestiečiams sunaikina supratimą, kas yra gera, o kas – bloga. Štai kodėl mes pavertėme juos gyvuliais: gyvuliai gali įvykdyti tokią žmogžudystę. Dėl šios priežasties aktorių plaukai buvo panašūs į buivolų, o jų dėvimi ryžių maišai simbolizavo koloboniečių tikslą susikrauti kuo daugiau turtų ir sukurti mirtiną harmoniją, kurios nori Lingerė Ramatu.“

Hieniškumas – nuolatinė būsena

Galia ir beprotybė, kaip ir socialinė atskirtis, yra pasikartojančios temos ne tik „Hienose“, bet ir kitose D.D.Mambéty juostose. Kodėl režisierius filme žmones vadina žaislais ir kodėl yra tiesiog apsėstas hienų? „Aš neturiu išsamaus galios ir beprotybės paaiškinimo, tačiau manau, kad beprotybės galia yra vienas dalykas, o galios beprotybė – visai kitas. Kartu jie yra per sunkūs žmonėms. Tai nėra paaiškinimas ar ideologija. Šiais klausimais žmonės yra tik žaislai. Visai kas kita yra hienos – Afrikos gyvūnai, kurie niekada nežudo. Hiena yra melas, žmogaus karikatūra. Šis gyvūnas vaikšto tik naktį, jis bijo dienos šviesos, kaip ir „Touki Bouki“ herojus, kuris nenori išvysti dienos, saulės, todėl visada keliauja naktį. Tam tikra prasme jis yra melagis, hiena. Hieniškumas yra nuolatinė žmonių būsena, todėl žmogus niekada nebus tobulas. Hiena neturi gėdos jausmo, bet ji reprezentuoja nuogumą, kuris yra žmonių gėda. Po to, kai „Hienose“ atskleidžiau tokį pesimistinį žmonių ir visuomenės nuogumą, norėjau sukurti įprastų žmonių įvaizdį.“

VIDEO: Hienos | Kino Pavasaris 2019

Vienkartiniai aktoriai

Nuo tada, kai pradėjo kurti filmus, t. y. visą trisdešimties metų laikotarpį, D.D.Mambéty niekada nedirbo su tuo pačiu aktoriumi dar kartą ir visiškai nesinaudojo profesionalių aktorių paslaugomis, tačiau visos jo juostos atrodo taip, lyg jose vaidintų profesionalai. „Profesionalus aktorius neegzistuoja. Ekonomiškai taip, bet iš esmės – ne. Profesionalūs aktoriai sugadina svajonę ir kino magiją. Sakau tai kaip personažo ir įvykio kūrėjas bei manipuliatorius. Aš nenoriu dar kartą naudoti aktoriaus, su kuriuo kartu jau dirbome. Man atrodo, kad aktorius, kai dirbome pirmą kartą, atidavė viską, ko aš jo arba jos paprašiau. Taigi išsiskiriame visiškai viską įgyvendinę. Kai buvau jaunas ir eidavau žiūrėti filmų, visada būdavau piktas, kai pamatydavau, kad aktorius, kuris mirė vienoje juostoje, būdavo gyvas kitoje. Tai man sunaikindavo kino magiją. O ją labai svarbu išsaugoti. Pavyzdžiui, „Hienų“ pabaigoje norėdami sužinoti, kur dingo Dramano Drameho kūnas, rizikuojate išsklaidyti magiją. Tik ji žino, kur jis yra.“

1998 metų liepą talentingasis D.D.Mambéty pasidavė ligai. Šiandien jis yra toks pat aktualus kaip ir prieš keletą dešimtmečių, o jo įtaka kinui – nenuginčijama. Kaip sakė Mauritanijos kino kūrėjas Abderrahmane Sissako, „Touki Bouki“ yra Afrikos filmas, kuris išlaikys laiko testą ir bus svarbus amžinai. Tai nepaprasta juosta, tokia pat unikali kaip ir pats D.D.Mambéty.

Kai vaikai manęs klausia, kaip sukurti filmą, visada jiems liepiu užsimerkti, pažvelgti į žvaigždes, į savo širdis, tada atsimerkti ir pažiūrėti, ar filmas, kurį jie nori sukurti, yra ten, priešais jų akis.“

D.D.Mambéty

Partnerio turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Ypatingos

02:14
08:43

Metas rinktis

Atradimai virtuvėje

Esports namai

URBAN˙/