Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 lapkričio 30d. 20:07

Švelni režisierė: apie Marijos Stonytės ilgametražį debiutą

Kadras iš filmo „Švelnūs kariai“ Recenzija
„Pasakos“ nuotr. / Kadras iš filmo „Švelnūs kariai“
Visą filmą galvojau, koks mano santykis su kariuomene? Maždaug: esu pacifistas ir viskas, kas susiję su militarizmu, visokie ten ginklai, kariška uniforma, plikai skustos galvos ir kūnų muštras man sukelia, švelniai tariant, pasidygėjimą, tačiau ką daryčiau, jeigu – tfu tfu tfu – staiga tektų pačiam imti ginklą į rankas ir eiti ginti savo šalies, kurią, tik nepamanykite, aš labai myliu, o jeigu myliu, vadinasi, reiktų įrodyti ne tik žodžiais; ką daryčiau, jei tektų, net negera pagalvoti, nutaikyti ginklą į žmogų, iššauti. Ne taip jau viskas paprasta... Apie tai, beje, svarsto ir viena iš filmo herojų, kariuomenėje tarnaujanti mergina. Bet kol kas dar ne apie ją/jas.

Taigi – sėdžiu premjeroje, gvildenu egzistencinį klausimą ir pradedu galvoti, o koks režisierės Marijos Stonytės santykis su visu tuo? Iš kokios pusės ji man, žiūrovui, nori parodyti kariuomenę, tarnavimą joje? Iš gerosios? Blogosios? Dar iš kažkokios? Bet jei iš gerosios, tai, vadinasi, ji galbūt net pasisako už privalomą karinę tarnybą? O jei ir pasisako, tai kas čia negerai? O jei iš blogosios, tai, ką aš žinau, atrodo kaip kokia verktinė. Kaip, beje, ir aš pats, nes nenorėjau eiti į karinę tarnybą, nors, tiesą sakant, niekas ir taip nebūtų ėmęs: buvau studentas, o ir nosies pertvara kreiva.

Čia ne koks festivalinis filmas iš Izraelio.

Ir šitaip galvodamas, mintimis grįžau prie pradžios. Prie juodo ekrano su titru, kuris aiškiai pažymi – pagrindinės herojės į karo tarnybą ėjo savanoriškai. Niekas jų varyte nevarė. Taigi tai nėra dokumentika apie privalomą karinę tarnybą ir apie tai, kaip ji, sakykime, keičia žmonių likimus. Čia ne koks festivalinis filmas iš Izraelio. „Švelnūs kariai“ išsprūsta iš diskusijų, skandalų ir viso to šaršalo, kuris buvo apsupęs šią temą prieš kelis metus. Režisierė tiesiog rodo Agnę, Karina ir Gintarę, devynis mėnesius praleidžiančias pasaulyje, kuriame, taip jau susiklostė per daugelį metų, dominuoja vyrai.

Iš pradžių merginos pilnos entuziazmo, viskas atrodo cool. Agnė kalendoriuje skaičiuoja dienas iki tarnybos. Karina tvirtina, kad tarnauti kariuomenėje tikrai bus įdomiau nei dirbti buhaltere ar kasininke „Maximoje“. O Gintarė, kalbėdama su draugėmis, atvirauja, kad net per savo vestuves norėtų avėti kariškus kerzus. Žodžiu, jos atrodo kitokios nei jų bendraamžės, o jų apsisprendimas – netipinis, drąsus.

Vėliau seka pratybos, ginklai, maskuotė, sunkios kuprinės, fizinės užduotys, adrenalinas, visokie bang-bang ir tra-ta-ta. Ir negali ginčytis, yra tame šiokio tokio žavesio. Ne, kalbu ne apie ginklus (esu laikęs, šaudęs, ačiū, nepatiko), bet apie bendrumo jausmą, nuotykio prieskonį, žiemiškai gražų mišką, net jeigu už viso to yra rimti dalykai – mokymąsis gintis ir pulti, pavojingų situacijų inscenizacija. Nieko panašaus nepatirsi nuo ryto iki vakaro skrebendamas kritikos tekstus, na, nebent labai įsiutintum kokį režisierių...

VIDEO: Marijos Stonytės filmas ŠVELNŪS KARIAI | Kinuose nuo lapkričio 26 d.

Tiesa, vietomis net atrodo, kad režisierė pernelyg romantizuoja karinę tarnybą ir pakaktų ekrano kamputyje uždėti Lietuvos kariuomenės logotipą, kad išeitų puikus pijaras šauktinių kampanijai, tačiau, laimei, ji laiku pasitelkia humorą ir distanciją. Apie pastarąją režisierė užsiminė ir premjeros vakarą, sakydama, kad buvo akimirkų, kai norėjo būti arti herojų ir užmegzti su jomis artimesnį santykį, tačiau kartu bandė išlaikyti atstumą.

Apskritai, šis artumo ir atsitolinimo klausimas, akivaizdu, kirbėjo ne tik autorės galvoje. Ne tik teoriškai. Jis ryškus ir vizualinėje plotmėje. Taip sakant – nusileido į praktinį lygį. Jau nuo filmo pradžios vaizdą iš paukščio skrydžio, apsnigtą aikštelę su žygiuojančiomis kareivių voromis, keičia stambūs planai su merginos plaukais ir boružėlėmis, kurios ropoja ginklu ir galime net girdėti, kaip šiugžda jų kojelės. Ir taip viso filmu metu – nuo bendro plano prie stambaus. Nuo žiūrėjimo iš toli iki buvimo arti. Lyg režisierė nuolat matuotųsi, kiek gali ir nori priartėti prie herojų.

Ar tikrai filmo herojės jau tokios trapios, kokias, toks jausmas, mums per šiuos simbolius nori parodyti režisierė?

Šį laviravimą galima vertinti tiek kaip abejonę, galiausiai virtusią režisūrine pozicija, tiek kaip vengimą ryžtingiau stilistiškai, o ir tematiškai pasisakyti. Tam tikrą aptakumą, su kuriuo, beje, susiduria daugelis debiutantų ir tai neturėtų skambėti kaip kritika. Taip jau yra žengiantiems pirmuosius žingsnius.

Visgi, prisipažinsiu, man buvo keista, kodėl pasirinkusi kalbėti apie jaunas merginas aplinkoje, kur dominuoja vyrai, kitaip tariant, lyg ir bandydama apmąstyti, o gal net ir sugriauti stereotipą apie tai, kas mūsų visuomenėje vis dar laikoma vyriška, o kas – moteriška, M.Stonytė į pasakojimą įveda minėtas boružėles, kregždutes ir zylutes – tai, kas švelnu, trapu, gražu – ir gretina jas su merginomis?

Ar tikrai filmo herojės jau tokios trapios, kokias, toks jausmas, mums per šiuos simbolius nori parodyti režisierė? Štai viena iš tarnybą atliekančių herojų draugių tiesiai šviesiai rėžia, kad jaučiasi svetima moters kūne ir net nesiruošia prieš kamerą vaidinti ir kalbėti kažkokiomis aukštomis materijomis. Va čia tai geras nervas, galvojau, kodėl režisierė neužsikabina už jo ir toliau pina merginoms kasas – tiek tiesiogiai, tiek metaforiškai?

O gal tas „minkštasis tinklelis“, kurį režisierė, atrodytų, jau iš anksto užkloja ant savo herojų, yra ironija? Galbūt net pavadinimas ironiškas, kalbantis apskritai apie bendražmogišką švelnumą, taip sakant, neapspręstą lyties? Juk švelnūs kariai, o ne karės.

O filmo pabaiga? Ar režisierė mums kalba apie asmeninius merginų pralaimėjimus? Karina po tarnybos atsiduria prekybcentryje ir atrodo kaip grynas patarlės „nespjauk į šulinį...“ įsikūnijimas, Agnė dirba kavinėje, o Gintarė, nors ir pasilieka kariuomenėje, bet yra pristatoma prie nuobodžių darbų. Šiose scenose skambanti minorinė muzika lyg ir sufleruoja būtent tokią režisierės poziciją. Norėjusios nuotykių ir netikėtumų, herojės atsiduria ten, kur viskas, pasirodo, kur kas labiau nenuspėjama nei kariuomenėje, kaip kamerai sako Karina. Atsiduria gyvenime.

Įdomi režisierės išvada, net jeigu viduje ir nesutinku, jog dėlioti prekes į lentynas ar pilstyti kavą Vilniaus hipsteriams, yra kažkuo blogesnis darbas nei tas – Tėvynės labui.

Ir vien jau tai, kad stengiausi suprasti, bet nebūtinai iki galo supratau režisierės formuluojamas mintis, o gal tiesiog nenorėjau joms pritarti, kitaip tariant, vien jau tai, kad nelikau abejingas ir net truputį susierzinau, kas, žiūrint daugumą kitų debiutinių filmų, įvyksta retokai, matyt, yra pakankamas įrodymas (pirmiausiai sau), kad „Švelnūs kariai“ – dėmesio vertas debiutas.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Gediminas Kukta
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Gediminas Kukta

Gediminas Kukta – kino kritikas. Daugiau autoriaus tekstų skaitykite 15min kultūra.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

SEB verslo augimo programa

47:36
01:21:02

Adventur 2022

Maistas

Tik prenumeratoriams

URBAN˙/