Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Tamsios lopšinės“ režisierė Irene Angelico: Holokaustas stipriai veikia naująją kartą, nesvarbu ar ji apie jį kalbą, ar vengia

Kadras iš filmo „Tamsios lopšinės“
Festivalio „Nepatogus kinas“ nuotr. / Kadras iš filmo „Tamsios lopšinės“
Šaltinis: Partnerio turinys
Projekto partnerio inicijuotas ir parengtas turinys, turinio kontrolė – partnerio rankose
0
A A

Lietuvoje festivalio „Nepatogus kinas“ rodomos retrospektyvos „Holokaustas: atmintis ekrane“ programoje – Abbey Neidic ir Irene Angelico filmas „Tamsios lopšinės“. Filmo apie Holokausto budelių ir aukų vaikus užgriuvusią istorijos naštą autoriai svečiuojasi Lietuvoje pristatydami prieš daugiau nei prieš trisdešimt metų sukurtą filmą.

– Kada jums kilo idėja sukurti šį filmą ir kodėl?

– Aš niekada nežiūrėjau filmų, neskaičiau knygų ir nekalbėjau apie Holokaustą. Tai buvo per daug skausminga. Tačiau kažkaip atsidūriau Ophülso „Teisybės atmintis“ (The Memory of Justice, 1976) filme. Aš buvau nustebusi matydama Albertą Speerą atrodantį kaip švelnių bruožų, išsilavinusį žmogų, kurį galėtum pakviesti į savo namus vakarienei su draugais. Tai kažką manyje sužadino.

Aš perskaičiau Leonardo Coheno „Gėlės Hitleriui“ ir savo tėvo rankraštį, kurį jis parašė po išlaisvinimo iš Dachau koncentracijos stovyklos. Aš to vengiau visą savo gyvenimą, bet tada nebegalėjau nusiraminti. Supratau, kad nebegalėjau toliau slėptis nuo istorijos. Aš nešiojau atsakomybę savo tautos palikimui, todėl būdama režisierė nusprendžiau apie tai sukurti filmą.

Organizatorių nuotr./Irene Angelico
Organizatorių nuotr./Iš kairės: Irene Angelico

– Koks buvo jūsų filmo tikslas?

– Tuo metu aš nesijaučiau esanti pakankamai išmintinga, kad iš tikrųjų suprasčiau Holokaustą. Tačiau jaučiau, kad galiu kalbėti apie genocido padarinius mano kartos žydams ir vokiečiams, ir visiems, kurie neišgyveno Holokausto, bet buvo lydimi jo atgarsio. Šis filmas buvo skirtas mums ir visiems, kurie išgyveno genocidą arba buvo nužudyti jo metu.

Festivalio „Nepatogus kinas“ nuotr./Kadras iš filmo „Tamsios lopšinės“
Festivalio „Nepatogus kinas“ nuotr./Kadras iš filmo „Tamsios lopšinės“

– Kodėl pavadinote šį filmą „Tamsios lopšinės“?

– Mano tėvas atsiuntė man gražiausių anglų kalbos žodžių sąrašą. Vienas iš jų buvo „lopšinė“ – daina, kurią tėvai dainuoja savo vaikams norėdami juos paguosti, tuo pačiu perduodami savo tautos kultūrinį palikimą. Nors mūsų tėvai norėjo, kad mes būtume laimingi, mūsų kartos palikimas nebuvo nei smagus, nei guodžiantis. Jis buvo labai tamsus.

– Filme jūs kalbate apie antrąją Holokausto kartą. Kaip jūs matote, ką jaučia dabar gyvenantys žmonės? Ar Holokausto pasekmės veikia juos taip pat stipriai kaip ir jūsų kartą?

– Taip, aš manau, kad Holokaustas stipriai veikia naująją kartą, nesvarbu ar ji apie jį kalbą, ar šios temos vengia. Bet aš kalbu apie žydus ir Vakarų Vokietijos gyventojus, kur po daugelio metų bandymo palaidoti šį palikimą, jie pagaliau jį iškėlė į paviršių. Tai skiriasi Rytų Vokietijoje, Austrijoje ir Lietuvoje. Galbūt aš išmoksiu ką nors apie naująją kartą būdama Lietuvoje. Aš manau, kad antisemitizmas vis dar yra labai paplitęs. Ar naujoji lietuvių karta susidorojo su šia praeitimi?

Festivalio „Nepatogus kinas“ nuotr./Kadras iš filmo „Tamsios lopšinės“
Festivalio „Nepatogus kinas“ nuotr./Kadras iš filmo „Tamsios lopšinės“

– „Tamsiose lopšinėse“ jūs klausiate savęs daug klausimų apie tai, kaip Holokaustas iš vis galėjo įvykti. Ar radote atsakymus į šiuos klausimus?

– Kas priverčia žmogų daryti tokius siaubingus dalykus kitam, yra klausimas, kurio, manau, mums niekada nepavyks suprasti. Bet mes privalome toliau stengtis suprasti Holokaustą sukėlusius veiksnius, kad neleistume tam pasikartoti ateityje.

– Ar jūsų tėvai matė filmą? Kokia buvo jų reakcija?

– Nuolat iškildavęs klausimas filmavimo metu buvo išdavystė išgyvenusiems Holokaustą, kuomet mes ketinome kalbėtis su kita puse. Mano tėvas mane perspėjo nuo pat pradžių. Džiaugiuosi, kad tai padarė. Tai privertė mane labiau susimąstyti, kol kūrėme filmą. Didžioji žydų bendruomenės dalis nesuprato, kodėl aš tai dariau ir visai to nepalaikė. Aš pati buvau kelis kartus sustabdžiusi filmavimą, kadangi nežinojau, ar elgiuosi gerai. Tiktai mano motina mus palaikė nuo pat pradžių.

Kai mes baigėme filmuoti, pirmiausia filmą parodėme mano tėvams jų namuose Ilinojuje. Jie abu apkabino mane ir Abbey, ir pasakė, kad labai didžiuojasi, jog mes sukūrėme šį filmą. Vėliau mes jį rodėme Holokaustą išgyvenusiųjų ir jų palikuonių susitikime Otavoje. Bendruomenė šiltai priėmė mūsų kūrinį, kaip tai daro ir dabar.

Irene Angelico
Irene Angelico

„Tamsios lopšinės“ bus rodomos spalio 18 d. 17.30 Skalvijos kino teatre, bei spalio 19 d. 18.30 kino teatre „Multikino“. Seansuose dalyvaus režisieriai.

Filmo anonsas: https://youtu.be/WfzQZq7axsA

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą