Dabar populiaru
Publikuota: 2017 lapkričio 15d. 13:41

„Tikslas: kinas“ – kaip į Lietuvą kurti filmo atvažiavome

Filmo kūrimas
Agnės Dovydaitytės nuotr. / Filmo kūrimas

Prieš mėnesį Aleksanderis Belinskis ir aš atvykome į Lietuvą. Aš sugrįžau, o jis atvyko. Atvykome genami tikslo sukurti ilgametražį meninį-dokumentinį filmą „Saulė leidžias rytuose“.

Pabėgome iš Londono vos pabaigę studijas viename geriausių žurnalistikos universitetų, ir tikėjomės surasti ten prarastą vidinę ramybę, kurdami meditacinį filmą pagal paprasto kolūkiečio dienoraštį, rašytą 1984 metais. Vienus vargus pakeitė kiti, bet padedami gerų žmonių ir įkvėpti blogų, judame į priekį.

Pradedame rašyti dienoraštį apie tai, kaip kuriame filmą pagal seną senelio dienoraštį. Juo reguliariai dalinsimės su 15min skaitytojais. Čia – mūsų pirmasis tekstas.

Agnės Dovydaitytės nuotr./Filmo kūrimas
Agnės Dovydaitytės nuotr./Filmo kūrimas

Važiuojame keliu Kėdainiai-Vilnius. Sustojome nufilmuoti šimtus paukščių, tupinčių ant elektros laidų. Vienas iš laidų staiga nutrūko ir žaliai įsiliepsnojo. Kol Aleksas filmuoja dabar jau degantį elektros laidą be jokių gyvų paukščių aplinkui, aš kviečiu pagalbos tarnybas. Lietus greitai užgesina liepsnas ir purve įklampiną mūsų (ne mūsų, skolintą) audinę.

Po keliolikos minučių pavyksta susistabdyti pravažiuojančią mašiną. Šlubuojantis vyras šneka su manim lietuviškai, su Aleksu rusiškai, juokiasi, atidaro bagažinę, kurioje sudėtos kelios meškerės. „Iš žvejybos ar į žvejybą?” paklausiu stengdamasi užmegzti pokalbį. „Nei iš, nei į. Guli čia nuo vasaros ir niekas neturi laiko išimti“, – atsako pagalbininkas, kurio vardo taip ir nepaklausiau. Greitai ištraukėme mašiną ir atgal į kelią. Neturėjau net kelių eurų su savimi, būčiau atsidėkojus. Dabar galvoju, galėjau jam duoti 5 litrus šviežiai išspaustų obuolių sulčių iš bagažinės.

Agnės Dovydaitytės nuotr./Filmo kūrimas
Agnės Dovydaitytės nuotr./Filmo kūrimas

Pirmas mėnesis Lietuvoje. 10 procentų kūrybinio ir 90 biurokratinio darbo.

Pirmas mėnesis Lietuvoje. 10 procentų kūrybinio ir 90 biurokratinio darbo. Projektų rašymas finansavimui gauti, rėmėjų ieškojimas, VšĮ steigimas, mokesčiai, „Sodra“, draudimai, išlaidos, pokalbiai, klausimai... O kada rimto darbo ieškositės? O kas ta meninė dokumentika? O kam bus įdomu? O kam jums tie finansai reikalingi?

Pripažįstame savo menką patirtį „popierizmuose“, tačiau žinome, kad tai, ką darome yra verta visos rutinos. Ir kelyje nuolat sutinkame žmonių, kurie šventai pasiryžę padėti ir tiki mūsų filmu ir ambicijomis. Neseniai susitikau su Daumantu Liekiu iš „Dokumentikos namų“ – vien už nuoširdų pokalbį ir patarimus žmogus nusipelnė atsidurti mūsų pirmojo filmo titruose. Dovydas Sagaitis, Kėdainių džiazo festivalio organizatorius, iš viso būtų įdarbintas kaip komandos narys, jei tik neišvažiuotų studijuoti į užsienį.

Agnės Dovydaitytės nuotr./Filmo kūrimas
Agnės Dovydaitytės nuotr./Filmo kūrimas

Vienas pagrindinių dalykų, kurių išmokau Londone – niekada nebijoti prašyti pagalbos ir negalvoti, kad kažkas yra per žymus su tavimi susitikti atsigerti kavos (ar alaus, bet kaip supratau čia jau mažiau madinga (Londone geriausi profesiniai susitikimai įvyko gurkšnojant kokteilį „Old Fashioned“). Šią savaitę planuojame susitikimus su ūkininkais. Ne tik dėl finansinės paramos filmui, bet ir dėlto, kad tai dažnai tie žmonės, kurie seniau taip pat dirbdavo kolūkiuose, kurie gerai žino apylinkės, jų istoriją, gyventojus – kiekvienas toks pašnekovas naudingas filmui.

Kalbant apie Aleksą, jis į Lietuvą įsikraustė ramia širdimi. Jis juokauja, kad išvyks iš Lietuvos su šlubuojančia širdimi. Dėl riebaus maisto ir streso. Gamta jam primena gimtąją Ukrainą, žmonės lengvai susikalba rusiškai, angliškai ir vokiškai.

Nuotaiką visada praskaidrina lietuviški bandymai atkurti kitų šalių virtuvę. Londone kiekviena kebabų užkandinė turės bent kelis prakaituotus, autentiškus turkus už prekystalio, o čia dažniausiai vos viena ar dvi jaunos panelės plušančios, kad pagamintų padažu persunktą patiekalą, kurį vargu ar kurioje kitoje šalyje kas nors pavadintų kebabu. Meniu vertimai taip pat spaudžiantys ašarą. Aleksas nufotografuoja patiekalą, pavadintą „Cheese for bears“ („Sūris meškoms“) ir nusiunčia nuotrauką savo draugams, pats, žinoma, suprasdamas, kad tai turėjo būti „Sūris prie alaus“ (alus – beer, meška – bear).

Visą patirtį dar puošia mūsų gyvenamoji vieta. Po ilgų svarstymų nusprendėme pirmą pusmetį gyventi Vilniuje. O apsigyvenome, kaip vėliau sužinojome, ne Vilniuje, o Šanchajuje. Jei kas nors dar apie šitą vietovę negirdėjo, tai yra nedidelis kaimelis įsikūręs prie Vilniaus miesto savivaldybės, priešais Kalvarijų turgų. Šeimininkas pasakojo, kad dar prieš ekonominę krizę čia gyvenantys žmonės laukė dar didesnių žemės kainų, kad parduotų savo lūšneles miesto centre besikuriančioms įmonėms. Tačiau krizei atėjus, dauguma jų pasiliko prie suskilusios geldos. Pirmą naktį naujame bute pažiūrėjome trumpą dokumentinį filmą „Šanchai Banzai“ ir juokėmės apverkdami šį bohemišką jaunų filmo kūrėjų gyvenimą.

Agnės Dovydaitytės nuotr./Filmo kūrimas
Agnės Dovydaitytės nuotr./Filmo kūrimas

Ilgai svarstėme, ar pradėti rašyti šį internetinį dienoraštį. Dažniausiai tokio tipo rašliavos kelia svetimą gėdą ir daugiau klausimų negu atsakymų. Tačiau padrąsinti nusprendėme, kad galbūt tai kažkam bus naudinga.

Čia pasidalinsime vietovėmis, kurias filmuojame (galbūt kas nors norės prisijungti), papasakosime apie savo (ne)sėkmingą Kickstarterį, ir kokių klaidų nedarytume kitą kartą, apie projektų rašymą, finansavimo medžiojimą ir draugų ieškojimą, vos atsikrausčius į Lietuvą. Kaip sakydavome žurnalistikos studijose stay tuned („likite prisijungę“).

Agnės Dovydaitytės nuotr./Filmo kūrimas
Agnės Dovydaitytės nuotr./Filmo kūrimas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Daugiau vandens

Sveikata

Ruduo pilnas komplimentų