Dabar populiaru
Publikuota: 2021 sausio 16d. 16:57

V.Rožėnas apie Vilniaus tarptautinį trumpųjų filmų festivalį: vabalų miuziklai ir bręstantis žiaurumas

Vladas Rožėnas 15min recenzija
„Nepatogaus kino“ nuotr. / Vladas Rožėnas

Ne vienerius metus kino pasaulyje sklando mintis, jog trumpametražių filmų pranašumas prieš pilną metrą – jų lankstumas panaudojant eksperimentinį stilių ir drąsiau laužant konvencijas. Juk šiems kūriniams, viena vertus, nebūtina ilgai išlaikyti žiūrovo dėmesio, o dar svarbiau – kadangi sukurti „šortą“ kainuoja gerokai mažiau, ne taip baisu nepritraukti masinės auditorijos.

Bėda ta, jog retas, net ir akylai kino naujienas sekantis žiūrovas gali drąsiai tokią idėją priimti ar atmesti – be trumpųjų filmų festivalio Lietuvoje šortų peržiūros egzistuoja, galima sakyti, tik lietuvių kūrėjų darbams. O ir susirenka į jas daugiausiai pačios kūrybinės komandos. „Kino pavasaryje“ ar „Scanoramoje“ užsienio šalių trumpametražiams vietos atsiranda nedaug, bet ir šios paprastai nėra kuo pateisinti, nes žmonės į tokius seansus paprasčiausiai nesusirenka.

Atrodytų, šiuolaikinis žiūrovas, nemokantis ilgai išlaikyti dėmesio, kaip tik puikiausiai tinka trumpajai formai. Bet kol kas tokios tendencijos nematyti ir netgi priešingai, filmus susidomėjimu lenkia dar ilgesni pasakojimai – serialai. Ir todėl trumpametražių filmų formato tendencijos daugeliui žiūrovų yra tiesiog nežinomos.

Tai aišku pažvelgus į Lietuvių kūrėjus. Šiųmetinio festivalio programoje esantis Lauryno Bareišos „Atkūrimas“ pristatymas Berlyno kino festivalio konkursinėje programoje (o prieš tai jo sukurta „Pirtis“ – Venecijos festivalio konkurse), Vytauto Katkaus „Kolektyviniai sodai“ – Kanų kino festivalyje. Labiau prestižinių renginių tarptautinėms premjeros tiesiog nėra. Ir visgi šie vardai bei pavadinimai greičiausiai žinomi nedaugeliui.

Tad ir mano santykis su Vilniaus trumpųjų filmų festivaliu – drastiškai kitoks nei su „Scanorama“ ar „Kino pavasariu“. Aš, kaip ir absoliuti dauguma publikos, nežinau, kas yra didžiausi ar geriausiai žinomi trumpametražių pasaulio metų atradimai, nes su retomis išimtimis ši „garsiausių“ hierarchija trumpametražių pasaulyje neegzistuoja.

Tai, ko gero, vienintelis kino festivalis Lietuvoje, į kurį ateini (na, šiemet, be abejo, niekur eiti nereikia) užrištomis akimis ir visiškai pasiduodi programos sudarytojų valiai. Nėra bendro konteksto, su kuriuo lyginant galėtume sakyti – surinko festivalio komanda svarbiausius metų filmus ar nesurinko – tad ir vertinti renginį galima tik pagal tai, ką jame pamatai, ne pagal hipotetinius įsivaizdavimus, kaip būtų galėję būti.

Taigi, priešingai nei į kitus Lietuvos festivalius, į šį leidžiuosi beveik be lūkesčių ir vedamas tik šios vienos klišės – šortai turėtų būti drąsesni negu jų ilgieji broliai.

Bepročiai animatoriai

Jei ir yra viena filmų grupė, kuriai šį lūkestį išpildyti sekėsi kuo puikiausiai, tai animacija. Nieko keisto – jei jau pasakojimą piešti, savaime norėtųsi išnaudoti vaizdavimo laisvę.

Šį dirbtinės tikrovės sugalvojimo klausimą tiesiogiai pačiu pasakojimu komentuoja Sašos Svirskio „Mano galaktinis dvynys Galaktijonas“ (My Galactic Twin Galaction, 2020, 7 min.), prasidedantis nuo klausimo apie ką čia būtų verta sukurti filmą. Nuo pirmųjų sekundžių animacinis filmas atsisako bet kokia prasme nors akimirkai sustoti – net patys veikėjai jame neįgauna aiškiai apibrėžtų pavidalų, o yra kiekviename kadre iš naujo paišomi bei perpaišomi.

Įsivaizduojama radikali naujos galaktikos kitybė – kitoks pasaulis, kita dimensija ir dėl to į realybę nėmaž nepanašus stilius. Nors tetrunka septynias minutes, „Galaktijonas“ pasiūlo perkrovą – jis pernelyg intensyvus, o jo pasakojimo būdas, ypač vizualioji pusė, labiau primena žiūrovo ataką. Šio nuolatinio paralelinės visatos augimo išsprendimas (kaip pabaigti filmą-chaosą?) galiausiai nėra toks įdomus kaip pati judėjimo mintis.

Trumpametražių stiprybė slypi ne niuansuose – šią kovą jie pasmerkti pralaimėti. Bet trumpų distancijų bėgikai laisvesni apeliuoti į žiūrovo emocijas ir provokuoti jo reakciją tam, kas vyksta ekrane šią minutę, o ne tam, ką tai reiškia bendrame platesnio pasakojimo kontekste.

Panašiai paieškos, ne radimo siekiu pasikliauja „Berniukas balta varna“ (Black Sheep Boy, 2019, rež. James Molle, 15 min.). Kompiuterinių žaidimų estetika, vis aiškiau įsiveržianti ne tik į vaizdo klipus, bet ir į kino pasaulį, čia virsta tuo, ką pavadinčiau „Microsoft Paint estetika“ – filmas nupaišytas taip, jog su šiek tiek kantrybės jo veikėjus galėtumėte atkurti klasikine „Paint“ programa.

Leidęsis į prasmės paieškas susiduria su būtybėmis kažkur tarp Odisėjos mitų ir klasikinių kompiuterinių žaidimų „bosų“. Vieną jo kelionę link aiškumo pakeičia kita, o susidūrimai su išminties liūtais ar katinais-ciklopais baigiasi nedavę jokio atsakymo. Žiūrovas po „Berniuko balta varna“ visiškai pagrįstai galėtų klausti – kas iš to? Ką davė kelionė, vykusi neaišku kur – sapne, žaidime, rojuje – ir pasibaigusi neaišku kuo.

Nesitikėjau kada nors pamatyti egzistencinio gyvūnų miuziklo, bet staigmena vienareikšmiškai maloni.

Sakyčiau, atsakymą pateikia viena trumpučių filme nuskambančių istorijų – kaip mylimą vaiko šunį mirus tėvai pakeičia bumerangu. Juk žaidžiant kieme abu atlieka tą pačią nutolimo ir sugrįžimo funkciją. Berniukui gyvenimas atsiveria kaip žaidimas – laisvas ir atviras keistenybėms, bet tuo pačiu pagrįstas nuobodžiu to paties kartojimu. 90 minučių sekti kaip režisierius bando įtikinti tokia teze būtų kankynė. O štai šortas, kaip ir tas bumerangas, praskrenda pro šalį palikdamas po savęs neišsemtumo, neapibrėžtumo įspūdį.

Dar vienas animacinis „Atminimui“ (Something to Remember, 2019, rež. Niki Lindroth von Bahr, 5 min.) – pati sėkmingiausia tokio beprotiško animacinio neapibrėžtumo iliustracija. Trumputis miuziklas gyvūnų lūpomis apdainuoja niūrius ir tuo pačiu komiškus filosofinius požiūrius į gyvenimą: balandžiai pirkdami čiužinį derasi dėl pinigų, šliužas pas daktarą skundžiasi depresija, o galiausiai CERN centre po trūkčiojančia (mirštančia?) šviesa vabalai meldžia dievą išgelbėjimo.

Nesitikėjau kada nors pamatyti egzistencinio gyvūnų miuziklo, bet staigmena vienareikšmiškai maloni. Ir kaip kituose aptartuose animaciniuose, keistumas ar pasakojimo neaiškumas filme „Atminimui“ nėra būdas išsisukti nuo išvadų ar stiliumi atstoti minčių stygių – tai puikus išnaudojimas formos, kuri savaime patogesnė alkio sužadinimui. Galų gale nesužinai, kas įvyko, ar juo labiau kodėl – į tai gilintis nėra laiko.

Kadras iš filmo/Atminimui
Kadras iš filmo/Atminimui

Kažkas ką tik įvyko... ar neįvyko?

Visgi pačia ryškiausia festivalio žvaigžde laikyčiau „Padažnėjusio pulso“ programą, kur sugrupuoti įtampą keliantys pasakojimai. Tiesą pasakius, iš jos tikėjausi kone mažiausiai, nes greitis ir smurtas neretai ekrane laikomi įdomiais įrankiais patys savaime, neatsižvelgiant, kad efektyviai žiūrovą paveikti gali tik tuomet, kai pradedama nuo aiškios intrigos bei emocinio ryšio tarp veikėjo(-ų) ir žiūrovo užmezgimų.

„Vilniaus tarptautiniame trumpųjų filmų festivalyje“ įtampa kaip tik sugeba susieti fragmentiškumą su aiškiu emociniu pamatu, kuris leidžia kartais visiškai minimaliomis priemonėmis prikaustyti žiūrovo dėmesį.

Nuostabus to pavyzdys – „Cayenne“ (2020, rež. Simon Gionet, 11 min.). Filmas seka naktinę pamainą degalinėje dirbančią merginą ir pagalbos prie neužsivedančio variklio paprašantį vyrą. Išduoti tolesnius siužeto vingius ne tik nesinori (nes nuo žiūrovo spėliojimo priklauso įtampos įtaigumas), bet ir nėra prasmės – būtent išvardinus filmo įvykius ir supranti, kaip nuostabiai padirbėjo filmo režisierius, privertęs šokti tokius, rodos, niekuo neypatingus dėmenis.

„Cayenne“ yra pagirtino gebėjimo konstruoti pasakojimą vizualiai pavyzdys. Ir omenyje turiu jokiu būdu ne „gražius“ kadrus, bet montažą ir jo palaikomą ritmą. S. Gionet tiesiog žaidžia kameros planais, nuolat įvairiais būdais pabrėžiančiais mažytės apšviestos degalinės ir aklinos tamsos aplinkui (matoma ir nematoma) priešpriešą. Ne be reikalo tamsa tokia baisi – ji gali paslėpti bet ką: pabaisą, žudiką, tuštumą. Ir tai kelia nepalyginamai daugiau įtampos nei dialogo forma galintis nuskambėti grasinimas ar aiškus konkretizavimas, kas stovi ir kas nestovi ant kortos. Baisiau yra nežinoti.

Ne taip koncentruotai ir aiškiai panašius žingsnius atlieka ir „22:47 34 Autobusas“ (22:47 Line 34, 2019, rež. Michael Karrer, 10 min.) bei „Mthunzis“ (Mthunzi, 2019, rež. Tebogo Malebogo, 9 min.) – du programos filmai apie kelias minutes trunkančius, tikrą trukmę išlaikančius nepažįstamųjų susitikimus, augančius iki sprogimo. Įdomu pastebėti, kad filmai ne tik koncentruoti laike (pasakojimas trunka tiek, kiek ir patys įvykiai, o ne trumpiau dalį jų nukerpant), bet ir erdvėje.

Jie nebando dviejų valandų filmų perteikti per 10 minučių, jie ir sukurti 10 minučių trukmei.

Konfliktų pagrindu tampa būtent privačios erdvės pažeidimai: nepažįstamas yra neutralus tol, kol išlaiko atstumą, bet šiam staiga sumažėjus veikėjai turi greitai, dažnai vedami emocijų nuspręsti, su kiek priešiškumo sutikti tokią „ataką“.

Puiku ir tai, kad įtampos programoje nebandoma sukelti nuolat auginant galimo pralaimėjimo dydį. „34 Autobuse“ pačiu blogiausiu atveju rizikuojama kartą gauti per veidą, bet ir tai kažin. Ir visgi įtampos jokiu būdu nestinga, nes ši juk priklauso visai ne nuo grasinimo dydžio, o nuo ribų – kaip kad šiais atvejais, ribų pačia siauriausia fizine prasme – peržengimo.

Visgi priežastis, kodėl šie kūriniai veikia taip puikiai, yra jų savivoka, ką derėtų palikti paraštėse. Jie nesusiaurina gyvenimo iki momento, jie fiksuoja momentą kaip momentą. Jie nebando dviejų valandų filmų perteikti per 10 minučių, jie ir sukurti 10 minučių trukmei.

Atvirkščiu atveju derėtų laikyti „Baltą akį“ (White Eye, 2019, rež. Tomer Shushan, 20 min.). Filmas – dukart ilgesnis už ankstesnius pavyzdžius, tačiau jį žiūrint atrodo, kad stebi pilnametražį. Apžiotas kąsnis toks platus, o siužetas toks skalsus, jog filmas jaučiasi „perkrautas“ ir sutrauktas tiek, jog nebelieka laisvės gurkšniui oro.

Kiek paradoksalu – „Balta akis“ kur kas pilnesnė veikėjų, nutikimų ir tuo pačiu galimų grėsmių, bet įtampos joje mažiau. Visų pirma, konfliktas dėl pavogto dviračio atrodo kur kas mažiau įtikimas – per viso labo 20 minučių dviratis surandamas, sugalvojami du skirtingi keliai nukirpti jo spyną, dėl jų abiejų susiginčijama, dukart atvyksta policija, su ja taip pat susiginčijama bent tris kartus, atsiranda naujas vogto dviračio savininkas, prasideda ginčas dėl darbuotojų teisių ir įsivelia dar aibė kitų niuansų. Pagrindinio veikėjo norai spėja apsisukti 180 laipsnių.

Tai jau nebėra momentas su neaiškiomis (tad baisiomis) rizikomis. Tai greičiau pjesė teatrui, kur kiekvieną minutę reikia prisodrinti. Bet juk informacija kartais ne tik nepadeda įsijausti – ji tam tik trukdo, nes nežinoti detektyvo sprendimo, neatspėti, kas nusikaltėlis, ar kaip įvykdytas apiplėšimas ir yra smagiausias dėmuo.

Kadras iš filmo/Balta akis
Kadras iš filmo/Balta akis

Įsimylėjusių vaikinų sunkumai

Malonia staigmena tapo man anksčiau negirdėto režisieriaus Petro Kuneikos filmas „Sutrikimas“ (2021, 18 min.) su humoru aptariantis įsimylėjusio Danieliaus sunkumus įrodant draugei ir jos motinai savo vyriškumą. Pasakojimą pradėdamas nuo tėviško Danieliaus rūpesčio savo šunimi filmas užtikrina, kad pro tolesnius nevykusius ir įnoringus jo poelgius žiūrovas išlaikys jei ne pritarimą, tai bent jau užuojautą.

Tokie išgyvenimai, kaip galbūt kartais būtų nesmagu tai pripažinti, daugeliui mūsų kur kas labiau būdingi negu metafiziniai samprotavimai.

Trapus ego (o ypač vyriškas) Lietuvos mene išjuokiamas retokai. Eseistiškai savo minties apie viską ir bet ką reikštis pasiryžusių kūrėjų mums tikrai nestinga. O štai tokių, kurie gebėtų šmaikštauti apie ne vietoje sukaustantį pyktį, kaip čia kažkas tavęs nelaiko geriausiu vairuotoju pasaulyje, arba žūtbūtinį norą parodyti merginos giminaičiams kokia jautri siela esi, galėtume turėti ir daugiau. Tokie išgyvenimai, kaip galbūt kartais būtų nesmagu tai pripažinti, daugeliui mūsų kur kas labiau būdingi negu metafiziniai samprotavimai.

„Sutrikimas“ sustoja ant kiek nejaukaus slenksčio – nei veikėjų elgesiu, nei didžių įvykių (gaisrų, kryčių, piršlybų) gausa jis neįtikina, bet kartu savyje neturi nieko, kas verstų numoti ranka ir pasakyti, jog filmas ir neturėjo ambicijos būti realistiškas. Siužete norėtųsi arba daugiau beprotystės, arba kiek subtilesnės poros konflikto raidos.

Visgi čia ryškus svarbesnis – ir labai laukiamas visame Lietuvos kultūriniame lauke – pasiekimas: filmas drįsta rinktis neįprastas situacijas bei pasijuokti iš savo veikėjų tuo pačiu nepamiršdamas, kad emocinis pasakojimo pagrindas yra publikos gebėjimas susitapatinti su abiejų pagrindinių veikėjų pozicijomis. „Sutrikime“ jauti, kad tai filmas, kuriam nuoširdžiai įdomūs jo veikėjai kaip žmonės.

„Sutrikimas“ rež. Petras Kuneika
„Sutrikimas“ rež. Petras Kuneika

Įsimylėję ir nelabai kaip tą meilę išreikšti mokantys jaunikaičiai šlaistosi ir Paryžiuje, kur vyksta „Kamilė, be kontakto“ (Camille, Contactless, 2020, rež. Paul Nouhet, 16 min.) veiksmas. Ikikarantininiame pasaulyje nufilmuotai komedijai gerokai nuskilo su pavadinimu, kuriame užsimenama apie meilę bekontakčiu būdu. Būtent stebėdami iš šalies myli (?) Maksas ir Flo, du studentai. Vienas kasininkę, kitas merginą, kuri trečią valandą išeina parūkyti į balkoną priešais jo lankomą kavinę.

Tai – ironiški portretai veikėjų, išaugusių „Tinder“ pasaulyje, bet apie santykius mąstančių romantinių komedijų bei dramų terminais.

Meilė ne tik be kontakto ar be atsako – meilė pačioms merginoms net nežinant, kad vaikinai apie jas turi rimčiausius pokalbius, diskutuoja, ar sąžininga stotis parduotuvėje apsipirkti į kitą eilę, ir pagal jų grafikus planuoja savo dieną. Tai – ironiški portretai veikėjų, išaugusių „Tinder“ pasaulyje, bet apie santykius mąstančių romantinių komedijų bei dramų terminais. Ir neapleidžia nuojauta, kad jiems nebūtų nieko blogiau kaip realiai susitikti savo šlovinamas moteris ir su jomis pasikalbėti.

Jei siekiant įtampos kasdieniškumas tampa svarbus dėl veikėjų erdvės pažeidimų bei momentinės reakcijos, tai komedijose kasdieniškumas ryškėja per chaotiškumo elementą. „Kamilė, be kontakto“ kelis kartus leidžia kamerai savavališkai nusisukti nuo veikėjų ir pasekti, pavyzdžiui, į upę įšokti nusprendusį verslininką arba berniuką, parke šantažuojantį praeivius. Šių epizodų prasmė ne visuomet lieka aiški, bet, tiesą pasakius, kaip ir „Berniukas balta varna“ atveju, švelnus sumišimas, kuris ilgame filme arba blėsta ir reikalauja nuolatinio skatinimo vis keistinant ir keistinant įvykius, arba tiesiog pasimiršta, šortuose puikiausiai stoja į pirmąjį planą.

Kadras iš filmo/Kamilė, be kontakto
Kadras iš filmo/Kamilė, be kontakto

Ar šortai pasirodė itin beprotiška forma? Greičiausiai ne – ir tai tik į gera. Keistumas vardan keistumo, kaip ir eksperimentavimas vardan eksperimentavimo, skamba gražiai, o sėkmingų rezultatų duoda retokai.

Tačiau labiausiai įkvėpė ne naujumo ir sudėtingumo ieškojimas, bet atvirkščiai – pasakojimai, pasirenkantys minimalią formą. Trumpametražis formatas reikalauja informacijos koncentrato. Ir todėl nukerpant nuo tokio filmo dalį galimų pasakojimo klystkelių ar filosofinių krypčių kokybinė kova dažnai tik laimima – taip publiką pasiekia įspūdis ne greito kalbėjimo, kai minčių aibė, o laiko trūksta, bet etiudo ar eilėraščio posmo skonis. Kai gavai judesį ar nuotaiką ir to pakanka.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Laimė jaustis saugiai

Esports namai