„Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje saugoma itin turtinga ir išsami Lietuvos kino istorijos vertybių kolekcija. Didžiuojamės filmų plakatais, kurie būdavo išties meniški, tarsi atskiri meno kūriniai. Filmų kadrai leidžia atidžiau išsinagrinėti aktorių darbą ir filmo komandos estetinius sprendimus. Darbo proceso kadrai suteikia papildomos „užkulisinės“ informacijos“, – pastebi Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus direktorė Nideta Jarockienė.
Lietuvos kino istorija turininga ir solidi, tad Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus darbuotojas, edukatorius ir buvęs garso režisierius Vidmantas Kazlauskas atrinko penkis vasariškus ir „etapinius“ kino filmus, kurių artefaktai, dokumentacija saugomi muziejuje. Kelionę po filmus lydės teatro ir kino kritikės Lauros Šimkutės įžvalgos.
L.Šimkutė pastebi: „Jei reikėtų bendrai apibūdinti šiuos visus lietuviškus filmus, kuriuose justi vasara, norėtųsi juos būtent ir apibūdinti žodžiu dvelksmas. Kedenimas. Plevėsavimas. Visuose juose vienokiu ar kitokiu būdu juntamas poreikis laisvei ir savotiškam maištui – ar vizualiam, vykdomam pačių režisierių prieš kūrimo metu vyravusias taisykles ir sistemą, ar pačių veikėjų, kurie jauni, kurie trokšta patirti, trokšta gyventi ir kuriems ta vasara yra lyg koks pereinamasis etapas, po kurio atsiveria kitas gyvenimas“.
„Vasara šiuose filmuose – ne tik metų laikas, bet gal net labiausiai būsena, atmosfera, kurioje vyksta virsmai, verda gyvenimas ir jausmai“, – taikliai įvardina teatro ir kino kritikė.
„Paskutinė atostogų diena“: vaidyba kaip žaidimas
„Paskutinė atostogų diena“ yra 1964 metų Lietuvos kino klasikos kūrinys, kurį režisavo legendinis kino kūrėjas Arūnas Žebriūnas. Tai poetiškas, vizualiai išskirtinis ir gilus filmas apie vaikystę, dvasinį tyrumą bei pirmąjį susidūrimą su išdavyste.
Filmas sukurtas pagal Jurijaus Nagibino novelę „Aidas“. Kalnuotoje jūros pakrantėje Kryme atostogauja mergaitė Vika, kuri pasižymi gebėjimu kalbėtis su kalnų aidu. Ji susipažįsta su vietiniu berniuku Romu ir atskleidžia jam savo didžiausią paslaptį – unikalią aido kolekciją. Tačiau į pajūrį atkeliavus chuliganiškai nusiteikusių vietinių vaikų kompanijai, Romas turi rinktis, ar liks ištikimas naujajai draugei.
Režisierius A.Žebriūnas atsisakė tradicinio pasakojimo. Filmas prisotintas metaforų, jūros, vėjo ir uolų vaizdinių. Jono Griciaus kinematografija sukuria nesvetingos, bet ir magiškos gamtos vaizdą. Pagrindinę veikėją įkūnijusi Lina Braknytė į atranką pateko visiškai atsitiktinai – ją, smulkutę mergaitę didelėmis akimis, tiesiog gatvėje pastebėjo režisieriaus asistentai. Romo vaidmeniui buvo parinktas jaunas rusų aktorius Valerijus Zubarevas. Įdomu tai, kad A.Žebriūnas iš vaikų nereikalavo profesionalios vaidybos. Jis leisdavo jiems tiesiog būti savimi ir provokuodavo natūralias emocijas.
Vieną retų suaugusiųjų vaidmenų filme atliko Bronius Babkauskas – legendinis Panevėžio dramos teatro aktorius. Juostoje jis įkūnija griežtą, bet mylintį tėvą. Vikos senelį suvaidino estų aktorius Kalju Karmas. Aktoriai dialogus sakydavo savo gimtąja kalba, o vėliau, montavimo studijoje Vilniuje, filmas buvo profesionaliai sinchroniškai įgarsintas lietuviškai.
Lauros Šimkutės teigimu, Arūno Žebriūno filme „Paskutinė atostogų diena“ pati gamta „tampa atskiru veikėju, lyg aidas atliepiančiu jūros pakrantėje susipažinusių vaikų Vikos ir Romo jausminius pasaulius (nors teisybės dėlei, labiau Vikos)“. „Pati filmo tema (ir apie atostogas, ir apie tuos užgimstančius ryšius tarp vaikų, kai, atrodo, užtenka tik kažkur išeiti ir be jokių sunkumų imi ir susidraugauji) tokia nostalgiška ir primenanti apie vasaros dienas vaikystėje, kai būdavo galima tiesiog būti čia ir dabar. Ir tą atmosferą, tą vėjo, emocijų ir bangų kupiną pasaulį Žebriūnas perteikė labai jautriai ir labai kruopščiai“, – pastebi L.Šimkutė.
Filmui pasirodžius, visuomenėje ir spaudoje kilo pasipiktinimo banga – dėl vienos scenos, kurioje Viką įkūnijusi Lina Braknytė maudosi nuoga, režisierius buvo apkaltintas amoralumu. Tuometinei Lietuvos kino vadovybei neįtiko ir pirminis filmo pavadinimas „Mergaitė ir aidas“, todėl jis buvo pakeistas į „Paskutinę atostogų dieną“. Netrukus filmas buvo išbrauktas iš kino teatrų repertuarų ir uždraustas rodyti. Tarptautinis pripažinimas pakeitė jo likimą – 1965 m. Lokarno tarptautiniame kino festivalyje juosta pelnė specialųjį „Sidabrinių burių“ prizą, o 1966 m. Kanų tarptautiniame filmų jaunimui susitikime buvo apdovanota pagrindiniu prizu. Po šių įvertinimų filmas sugrįžo į kino teatrus ir buvo pradėtas rodyti plačiau Sovietų Sąjungoje.
Todėl šis filmas buvo įtrauktas į Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus parodą „Stebimi: cenzūra Lietuvos mene XX–XXI a.“, vykusią praeitais metais.
„Maža išpažintis“: Kernagio kūrybinio kelio pradžia
„Maža išpažintis“ – tai 1971 metų lietuvių vaidybinis filmas, tapęs vienu svarbiausių Lietuvos kino kūrinių apie maištaujantį jaunimą. Režisieriaus Algirdo Aramino darbas, sukurtas pagal Vytauto Bubnio apysaką „Arberonas“, puikiai perteikia septintojo dešimtmečio pabaigos ir aštuntojo dešimtmečio pradžios paauglių dvasines paieškas, laisvės troškimą ir konfliktą su sovietine sistema.
Lietuvos uostamiestyje aštuoniolikmetis abiturientas Arūnas (akt. Andrius Karka) dūsta nuo mokyklos formalumo ir veidmainystės. Herojus kenčia ir dėl šeimą palikusios mamos. Filmo ašimi tampa jo draugystė su charizmatiškuoju Benu (akt. Vytautas Kernagis), kuris įkūnija laisvą, nevaržomą hipišką dvasią.
Šis filmas žymi maestro Vytauto Kernagio kūrybinio kelio pradžią. Jo sukurta frazė „Benai, plaukiam į Nidą!“ tapo nemaria citata. Filme skamba paties V.Kernagio atliekamos dainos. Beno vaidmenį jis gavo visiškai netikėtai. Režisierius Algirdas Araminas ieškojo jaunuolio su gitara ir pamatė V.Kernagį, grojantį kavinėje. Jo charizma taip sužavėjo režisierių, kad epizodišku numatytas vaidmuo išaugo.
Klasės auklėtoją, paauglių vadinamą „Žirafa“, suvaidino kita Lietuvos žvaigždė Vaiva Mainelytė. Pagrindinį veikėją įkūnijo Andrius Karka, o jo tėtį – Gediminas Karka. Tiek filme, tiek realiame gyvenime jie buvo tėvas ir sūnus.
L.Šimkutė pastebi, šiame paaugliškame pasaulyje – daug neaiškumo, nesuprastumo ir skausmo: „Pagrindinis herojus Arūnas – aštuoniolikmetis, bandantis išlaviruoti gyvenime tarp mokyklinės rutinos ir tėvų skyrybų bei dėmesį patraukusios žavingos šviesiaplaukės. Araminas, atrodo, labai preciziškai stengiasi perteikti tą vienišumą, nejaukumą, kuris kamuoja Arūną ir taip žiūrovui leisti sugrįžti į save per patirčių atpažįstamumą“.
Vasara, pastebi teatro ir kino kritikė, čia labiausiai atsiskleidžia per „įspūdingus Klaipėdos vaizdus – banguojančią jūrą, paplūdimius su vienu kitu poilsiautoju ir gelbėtoju čia dirbantį Beną, molą, laivelius. Tokie ikoniški lietuviškų atostogų vaizdiniai, per kuriuos, atrodo, galima pajusti tą Baltijos jūros ošimą“. „Įsimintinas ir Arūno bei Beno pokalbis sėdint tarp laivų (irgi taip klaipėdiška) – apie laisvės norą, apie muziką, apie troškimus, vis gitara akordus subrūžinant ir uždainuojant Kernagiui“, – pasidalina L.Šimkutė.
Režisieriui pavyko pro sovietinę cenzūrą praleisti džinsus, gitaras, ilgus plaukus ir hipišką estetiką, kas tam laikmečiui buvo itin drąsu.
„Mano mažytė žmona“: miesto temos sugrįžimas
„Mano mažytė žmona“ (1984 m.) yra režisieriaus Raimundo Banionio debiutinis ilgametražis vaidybinis filmas, tapęs tikra lietuviško kino klasika. Ši juosta į sovietmečio kiną sugrąžino miesto jaunimo temas, drąsiai ir atvirai kalbėdama apie jaunosios kartos jausmus bei pirmuosius suaugusio gyvenimo iššūkius.
Kauno kavinėje susitinka keturi jauni žmonės: mokyklą baigiančios draugės Rūta ir Auksė bei studentai Linas ir Tomas. Tarp Lino ir Rūtos greitai užsimezga romantiški jausmai. Siekdama nuslėpti savo skaudžią realybę – nepriteklių namuose – Rūta sukuria melagingą istoriją, kad yra įtakingo profesoriaus dukra. Šis melas įsuka jaunus žmones į sudėtingų santykių dėlionę.
„Raimundas Banionis filme „Mano mažytė žmona“ atrodo, atskleidžia vasariško miesto paveikslą, kuriame netrūksta veiksmo. Čia ir vėl stebime jaunus žmones. Banionis šiame filme papasakoja jau tokį perėjimo į suaugusiųjų pasaulį etapą, kuriame – ne vien linksmybės, bet ir atsakomybės – už savo veiksmus ir už savo gyvenimą“, – komentuoja L.Šimkutė.
Filmas atsisakė tuo metu lietuvių kine dominavusių kaimo temų ir atvėrė duris moderniai miesto kultūrai. Juosta tapo tramplynu garsiausiems Lietuvos aktoriams. Joje savo ryškius vaidmenis atliko Saulius Balandis (Linas), Arūnas Sakalauskas (Staselis) bei tarptautinio pripažinimo vėliau sulaukusi Ingeborga Dapkūnaitė (Auksė). Už Rūtos vaidmenį šiame filme E. Koriznaitė Tbilisio jaunųjų kinematografininkų tarptautiniame kino festivalyje pelnė prizą už geriausią moters vaidmenį.
Režisieriui pavyko užfiksuoti tikrąją devintojo dešimtmečio jaunimo dvasią, jų madą, kalbėjimo manierą ir gyvenimo būdą. Kompozitoriaus Fausto Latėno sukurta muzika suteikia filmui ypatingą emocinį gylį ir melancholišką nuotaiką.
„Itin vasariški čia du epizodai – vestuvių (gi vasara – šių sezonas), su visu „baliumi“, kaip priklauso – tostais, šokiais, taurelių pakėlimais ir pokalbiais bei plaukimas barža Nemunu ir šokis – lyg atsisveikinimas su jaunyste ir nerūpestingumu, bet toks širdžiai malonus. Ir plaukimo metu skambanti muzika, ir pati sudėliota choreografija dvelkia laisvumu ir mėgavimusi tuo, kas yra čia ir dabar“, – apibendrina Laura Šimkutė.
Šis filmas – tai jautri, vizualiai estetiška ir iki šiol aktuali istorija apie suaugusiųjų pasaulio taisykles, su kuriomis susiduria idealizmo pilnas jaunimas.
„Kažkas atsitiko“: roko klasika ir lūžio nuotaikos
„Kažkas atsitiko“ (1986 m.) – tai režisieriaus Artūro Pozniakovo muzikinis filmas, tapęs vienu svarbiausių Lietuvos Atgimimo priešaušrio kultūrinių reiškinių ir lietuviško roko klasika. Šis kūrinys užfiksavo lūžio nuotaikas sovietmečio pabaigos visuomenėje.
Filmą sudaro dešimties muzikinių vaizdo klipų rinkinys, sujungtas į tris konceptualias dalis. „Žaidimų“ skyriuje dominuoja bardo Vytauto Kernagio teatrališkas žaidybinis stilius bei retro atspalviai. „Šventės“ dalies centrinė ašis – koncertas Vilniaus Kalnų parke, kuriame pasirodo jauna, sparčiai populiarėjanti grupė „Foje“ su Andriumi Mamontovu priešakyje. Finaliniai „Sapnai“ atiduodami grupei „Antis“ ir siurrealiam Algirdo Kaušpėdo stiliui.
Tai buvo vienas pirmųjų sėkmingų bandymų perkelti lietuvišką roko muziką į kino ekranus. Kadangi televizijoje ir radijuje rokas tuomet buvo ribojamas, o leidimas juostai netikėtai gautas iš Maskvos, filmavimas tapo istoriniu įvykiu.
Žinia apie būsimą filmavimą Kalnų parke buvo paleista per neoficialias jaunimo susibūrimo vietas Vilniuje, plito „iš lūpų į lūpas“. Į koncertą netikėtai susirinko tūkstantinė minia. Filme skambantys kūriniai ilgainiui tapo lietuviškos muzikos aukso fondu. Vytautas Kernagis ir „Antis“ tuomet jau turėjo vardą, o grupei „Foje“ šis filmas atvėrė kelią į masinį populiarumą. Pagrindinis grupės veidas – devyniolikmetis Andrius Mamontovas – į Kalnų parko sceną po prožektorių šviesomis pateko tiesiai iš sovietų kariuomenės Kaliningrado srityje, iš kurios buvo išleistas tik trumpam, specialiai šiam epizodui nufilmuoti.
Anot L.Šimkutės, filmas „jau savaime vasariškas vien dėl savo skambesio. Vytauto Kernagio, „Foje“ bei „Anties“ kūriniai – daugeliui atpažįstami (o turbūt ir nemažos dalies klausomi kartu su draugais sėdint prie kokio laužo)“. Kritikės teigimu, koncertiniai vaizdai iš Kalnų parko, vėlgi, nukelia į viena iš ikoniškųjų vasaros muzikinių scenų, o pati neįpareigojanti, laisva ir lengvai džiazuojanti filmo-koncerto forma leidžia tiesiog mėgautis dainomis ir leisti sau įsivaizduoti, kad dalyvauji koncerte. „Atrodo, kad koncertiniai kadrai specialiai nufilmuoti dinamiškai ir gana chaotiškai, kad žiūrintysis galėtų jaustis lyg būdamas vienas iš gausios minios, besirenkančios į šitų legendinių atlikėjų koncertus“, – pastebi ji.
Juosta buvo baigta 1986 m. rudenį – pačioje „Perestroikos“ (Persitvarkymo) pradžioje. Kintantis politinis klimatas sudarė sąlygas filmui pasiekti ekranus, o demokratiškas, laisvės idėjas perteikiantis kūrinys netrukus tapo reikšmingu kultūriniu reiškiniu.
„Vaikai iš Amerikos viešbučio“: džinsai, ilgi plaukai ir nepaklusnumas
„Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ – tai 1990-ųjų kultinis lietuviškas filmas, sukurtas Lietuvai atgaunant nepriklausomybę. Juostos režisierius Raimundas Banionis ir scenarijaus autorius Maciejus Drygas jautriai atskleidė 1972-ųjų Kauno paauglių kartą, kurios meilė roko muzikai ir vakarietiškai madai buvo suvokiama kaip maištas prieš sovietinę sistemą. Šis kinematografinis pasakojimas apie laisvės troškimą sulaukė tarptautinio pripažinimo – 1991 metais jis buvo oficialiai atrinktas ir rodytas prestižinio Berlyno kino festivalio „Panoramos“ programoje.
Filmo veiksmas vyksta Kaune – dramatišku laiku, kai dėl laisvės susidegina Romas Kalanta ir po to kyla masiniai jaunimo protestai. Paauglių ir moksleivių grupė žavisi vakarietiška roko kultūra, hipių judėjimu ir laisvės idėjomis. Jų veikla susidomi KGB ir milicija. Prasideda sekimas, kratos ir brutali jauno žmogaus dvasios laužymo mašina. Įvykiai apogėjų pasiekia tuomet, kai jaunuoliai iškeliauja į Lietuvos pajūryje vykstantį lietuvišką Vudstoką.
Filme susitinka jauni, tuomet dar tik pradedantys aktoriai ir Lietuvos kino grandai: Gabija Jaraminaitė įkūnijo Riną – simpatišką merginą, kurią įsimyli Džageriu pravardžiuojamas maištingas jaunuolis. Visa jaunuolių grupė dievino „The Rolling Stones“ ir jos lyderį Micką Jaggerį. Jo vaidmenį atlieka Augustas Šavelis. Rolandas Kazlas įkūnijo Šoferiuku vadinamą jaunuolį ir tai buvo vienas pirmųjų ryškių jo vaidmenų kine. Ingą, vadinamą Fernandėliu, vaidino Jurga Kaščiukaitė. Arūnas Sakalauskas atliko epizodinį KGB agento vaidmenį.
Pasak L.Šimkutės, „Banionis filme „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“, atrodo, apjungia iki šiol aptartus filmus – čia veikia maištaujantys prieš sistemą paaugliai, muzika tampa svarbia tema, o visas kūrinys alsuoja laisvės ir nepriklausomybės troškimu“. Čia ir Kauno įvykiai su Romu Kalanta, ir kelionė į lietuvišką hipių festivalį, ir susidūrimas su milicininkais, ir vis skambantis Liuksemburgo radijas, brazdančios gitaros ir troškimas groti it „The Rolling Stones“. „Toks tikras paaugliškas maištas. Kai esi kažkur lietuviškuose miškuose ir paišai gėlytes, taikos simbolius ant mašinos stiklų, nešioji malkas, statai palapinę, groji gitara ir sau šoki tarp bendraminčių ilgais plaukais, apsirengusių „kožomis“, – vardina L.Šimkutė.
Tai buvo vienas pirmųjų lietuviškų filmų, atvirai parodžiusių sovietmečio alternatyvųjį jaunimą, džinsų kultūrą, ilgus plaukus ir nepaklusnumą sistemai. Filmo sėkmę paskatino ir kompozitoriaus Fausto Latėno muzika bei grupės „Katedra“ atliekami roko kūriniai. Režisieriui pavyko įtaigiai užfiksuoti 8-ojo dešimtmečio Kauno nuotaiką, jaunatvišką maksimalizmą ir tą kasdienę įtampą, kai tave stebi saugumas.
