Dabar populiaru
Publikuota: 2019 sausio 3d. 20:22

Venecijos „Auksinį liūtą“ pelnęs A.Cuaróno filmas „Roma“: dar kartą išgyventi vaikystę

Kadras iš filmo „Roma“ 15min recenzija
Kadras iš filmo „Roma“

Alfonso Cuarónas yra vienas tų režisierių, kurių kiekvienas filmas, regis, galėtų būti sukurtas kito žmogaus. Erotika alsuojanti drama „Taip pat ir tavo mamą“ turi mažai ką bendro su į šaltą kosmosą nukeliančia „Gravitacija“, distopinis trileris „Žmonių vaikai“ – ne kažin kiek saitų su į jaunąją auditoriją orientuotu „Hariu Poteriu ir Azkabano kaliniu“. Panašu, kad A.Cuarónas neieško nei autorinės stilistikos, nei vienos tematikos, tačiau niekas nedrįstų ginčytis, jog kokybės kartelę jis išlaiko, kad ir kokio projekto besiimtų.

Venecijos kino festivalyje pagrindinį prizą pelnęs ir „Netflix“ platformoje pristatomas naujausias A.Cuaróno filmas „Roma“ kartelę iškelia dar aukščiau – pasakodamas apie savo vaikystę ir nukeldamas žiūrovus į juodai baltą 8 deš. Meksiką, režisierius asmeninę istoriją pakylėja jei ne iki epo, tai bent iki savo laiką, jo politines ir socialines peripetijas įspūdingai įamžinančio kūrinio. Filmo, kurio kiekvienas kadras liudija – „Roma“ nori būti įrašyta į kino istoriją.

A.Cuarónas žiūrovą mėgina papirkti jau nuo pradžios titrų ir, reikia pripažinti, jam tai sekasi puikiai. Prieš mūsų akis – plaunamas kiemo grindinys. Jį užliejus vandeniu, išryškėja atspindys – šviesus dangaus lopinėlis, kuriuo praskrenda lėktuvas. Blyškus dangaus stačiakampis netrukus ims raibuliuoti, grindinį vėl užliejus vandeniu. Kada paskutinį kartą matėte gražesnę, jautresnę, vizualiai išmoningesnę įžanginę sceną?..

Tiesa, lėktuvų „Romoje“ bus ir daugiau – kaip mažyčių priminimų, kad pasaulis nesibaigia šiuo kiemu ir jame vykstančiomis dramomis. Paveiki metafora, ypač turint omenyje, kaip subtiliai A.Cuarónas įrėmina filmą: pradėję pažintį su „Roma“ nuo į žemę įsmeigto kameros žvilgsnio ir nepastovaus, raibuliuojančio dangaus atspindžio, filmą baigsime tame pačiame kieme, tik jau drąsiai žvelgdami aukštyn į dangų. Juo, žinoma, praskris lėktuvas.

Čia svarbios detalės – būtent jos iš pažiūros kasdieniškoje istorijoje išryškina disonansus, pabrėžia jungtis, iškelia už šio pasakojimo rėmų tarpstančius klausimus. Žiūrovai tuo įsitikins dar ne kartą.

„Romoje“ A. Cuarónas pasakoja apie savo paties šeimą ir ilgus metus jų namuose dirbusią auklę, tarnaitę Kleo. Skirtumas tarp jos ir pasiturinčios šeimos akivaizdus: pradedant odos spalva, baigiant socialine padėtimi ar net savivoka – vieniša Kleo net ir sudėtingiausiose gyvenimo situacijose, regis, visą save aukoja kitiems, o kiekvieną kliūtį priima tyliai bei stoiškai. Jei jau bandytume kabinėtis, emocinis Kleo ribotumas (ne santūrumas), juntamas net įžengus į jos asmeninio gyvenimo teritoriją, turbūt būtų vienintelis akmenėlis, kurį galėtume mesti į A.Cuaróno daržą.

Kita vertus, Kleo personažė neabejotinai yra šio filmo centras, aplink kurį sukasi visi įvykiai – net ir tie, kuriuose ji pati yra tik stebėtoja. Todėl šeima ima byrėti Kleo džiaustant skalbinius, gaminant vakarienę, žaidžiant su mažaisiais. Skyrybų aidas, kaip ir vidinių konfliktų kankinamos šalies paveikslas, žiūrovą pasieka tarytum iš užkulisių.

A.Cuarónas sulig kiekviena scena primena: kad ir kokios permainos bevyktų, kad ir kokie įsisenėję socialiniai konstruktai beveiktų, kad ir kokios asmeninės ir politinės bedugnės besivertų, „Roma“ iš esmės kalba apie vienintelį dalyką, apie kurį kalbėti verta – apie žmogiškumą. Ne garsiai deklaruojamą, bet kasdienį rūpestį kitu, kuris ir sujungia žmones. Šeimose, bendruomenėse, valstybėse.

Tačiau kasdienybės ritmas kartais turi sutrikti. Neskubraus ritmo, ilgų kadrų ir nepriekaištingos kameros choreografijos (operatorius – pats A.Cuarónas) užliūliuotas žiūrovas paskutinėje filmo dalyje išgyvena dvi aštrias, veriančias, tarsi iš giedro dangaus atsiradusias dramas, kurios suplėšo tariamą ramybę ir supurto, regis, nesupurtomus personažus.

Scenose ligoninėje ir paplūdimyje filmas įduria žiūrovui į paširdžius, tačiau šie dūriai tampa tokie aštrūs būtent dėl to, jo A.Cuarónas nei vienoje ankstesnėje scenoje neleidžia suabejoti – „Roma“ yra be galo asmeniška bei intymi istorija ir tai yra didžiausia jos stiprybė. Pats autorius tikina, kad 90 proc. filmo scenų yra atkurtos iš atminties, trejų metų istoriją įspraudžiant į 10 mėnesių naratyvą, tačiau net ir nežinant šios informacijos, akivaizdu, jog „Roma“ yra nelyg langas į kitą – ne išgalvotą, bet asmeniškai išgyventą – laiką. Ryškų ir artimą, kaip iš naujo patiriamą prisiminimą, kuris, sulig kiekvienu grįžimu atgalios, ima atrodyti vis brangesnis.

VIDEO: Filmo „Roma“ anonsas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria