Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 birželio 19d. 15:15

Visą gyvenimą kine dirbęs V.Aleksandravičius – apie darbų įvairovę ir politinius pokyčius

Kino teatras „Naglis“ Palangoje
Simo Lin nuotr. / Kino teatras „Naglis“ Palangoje
Vaclovas Aleksandravičius visą gyvenimą dirbo kine. Per beveik 40 metų trukusią karjerą šioje srityje jis pakeitė įvairias profesijas: kino mechaniko, inžinieriaus ir kino direkcijos direktoriaus, vadovavo Palangos kino teatrams „Naglis“ ir „Jaunystė“, Klaipėdos „Jūratei ir Kastyčiui“ bei Šventosios „Eldijai“. V.Aleksandravičius tapo istorinių ir politinių kino industrijos lūžių liudininku bei susidūrė su sovietinio laikotarpio ir nepriklausomybės pradžios iššūkiais.

– Vaclovai, iš kur esate kilęs? Kokios buvo pirmosios jūsų paties kino patirtys?

– Esu kilęs iš Varnių. Pamenu, vaikystėje gavę 20 kapeikų iš tėvų, bėgdavom žiūrėti kino. Sėdėdavom ant grindų kino teatre ir žiūrėdavom indiškus filmus. Galvojau, kad būsiu kino operatorius, bet kai pradėjau mokytis kino technikos mokykloje, supratau, kad rodysiu filmus, o ne filmuosiu. Vaikystėje technika buvo kažkas tokio! Dar mokykloje ją pamėgau. Vėliau įstojau į technikos mokyklą Kaune, paskui atlikau praktiką Kretingoje. Į pirmąjį darbą – Palangos „Gintaro“ kino teatrą, kur šiuo metu veikia klubas „Ramybė“ – mane priėmė vasarai.

– Papasakokite plačiau, kaip klostėsi jūsų karjera kine nuo studijų Kaune?

– 1974-aisiais pradėjau mokytis kino mechaniko specialybės Kauno technikos mokykloje. Ten ruošdavo kino mechanikus – tai buvo vienintelė tokia mokykla Lietuvoje. Besimokydamas atlikau praktiką Kretingoje kilnojamam kine, paskui vasaros sezonu dirbdavau Palangoje. 1977 metais išėjau į armiją, ten tarnavau porą metų. Tik sugrįžęs nuėjau į Palangos kino teatrą ir nuo 1979-ųjų iki 2016 metų be pertraukos dirbau kine, kino direkcijoje, visose pareigose – pradedant nuo kino mechaniko, pamainos inžinieriaus, o baigus Sovetsko (dabar Tilžė) kino technikumą, ir Palangos kino direkcijos vyriausiuoju inžinieriumi. Paskui tapau kino direkcijos direktoriumi.

– Būtų labai įdomu išgirsti apie to meto kino rodymo kasdienybę. Panašu, kad per tiek metų esate sukaupęs daug patirties. Kas labiausiai jums įsiminė?

– Sovietiniais laikais kiekviename rajone ir miestuose buvo po kino direkciją. Palangoje buvo Palangos miesto kino direkcija, o Klaipėdoje – Klaipėdos. Kiekvienoje apskrityje buvo filmų nuomos punktai, kurie aprūpindavo kino direkcijas filmais. Filmus vežiodavo tris kartus per savaitę, keisdami juos tarp rajonų. Didieji kino teatrai, pavyzdžiui, vasarą Palangoje, rodydavo naujausius filmus. Atgavus nepriklausomybę iširo kinematografijos komitetas, prie Lietuvos kultūros ministerijos susidarė UAB „Lietuvos kinas“. Prasidėjo lietuviškai subtitruotų filmų era. „Lietuvos kinas“ vienintelis Lietuvoje galėjo subtitruoti užsienietiškus filmus lietuviškai. Filmai buvo subtitruojami cinkografijos metodu, spaudžiant iš cinko raides ir deginant jas kino juostos kadre.

Tęsiant apie kino mechaniko amatą, po 1975-ųjų įvyko labai didelė techninė pažanga. Garso atgaminimo sistemos pasikeitė, prasidėjo tranzistoriniai stiprintuvai, jie buvo labai maži. Bet visuomet būdavo toks įdomus dalykas – dideliam stacionariame kino teatre būdavo trys projektoriai: du darbiniai, vienas atsarginis. Jei sugestų vienas, visuomet būdavo atsarginis. Visi kino filmai buvo rodomi per du projektorius, 10 minučių rodo vienas projektorius, tada persijungia kitas. Vėliau atsirado automatika – tereikėjo mechanikui įdėti filmą, paspausti kelis mygtukus ir užuolaidos atsidarydavo pačios, ir šviesa užgesdavo automatiškai. Aš dar pats esu dirbęs su filmais, kurie greit užsidegdavo, todėl visada turėdavome gesintuvus.

Simo Lin nuotr./Vaclovas Aleksandravičius
Simo Lin nuotr./Vaclovas Aleksandravičius

– Tiesiog rodant jie ima ir užsidega nuo trinties?

– Ne, nuo šviesos srauto. Kino aparatūra buvo tokia: labai didelis šviesos srautas, einantis per kadro langą. Šviesos srautą reikėdavo netgi vandeniu aušinti, būdavo padarytas specialus mechanizmas, per kurį kino mechanikai aušindavo. Beje, kino mechaniko darbas buvo gana gerai apmokamas, palyginus su kitais darbais kine. Tik rankytės išsitepdavo nuo dulkių (šypsosi). Dirbdavome pamainomis po du. Pamenu, daugelis sakydavo, kad mes kino prisižiūrime iki soties.

Bet ar prisižiūrėdavot?

– Tiesą sakant, nelabai. Mes, kino mechanikai, buvome ant grindų nusipaišę šaškių lentą, pasidarę šaškes (juokiasi). Šiaip visąlaik būdavom projektorinėje. Ilgainiui darbo specifika tobulėjo, kaip minėjau, keitėsi technologijos. Galiausiai patobulėjo tiek, kad filmą tereikėjo du kartus per seansą užstatyti. Jeigu filmą tris, keturias dienas rodai po tris kartus – jau mintinai žinai, kas jame vyksta.

Jeigu filmą tris, keturias dienas rodai po tris kartus – jau mintinai žinai, kas jame vyksta.

Vienas iš kertinių kino industrijos lūžių įvyko atgavus nepriklausomybę, kaip tą laikotarpį prisimenate?

– Kino direkcijoms iširus, kino teatrai buvo perduoti miestų savivaldybėms, bet tiesa tokia, kad nelabai kam terūpėjo kino teatrai, jie buvo palikti likimo valiai. Tuomet prasidėjo privatizacija. Klaipėdos apskrityje tik vienas kino teatras – Gargždų „Minija“ – išliko. Pats asmeniškai išsaugojau Palangos kino teatrą „Naglis“ nuo privatizacijos – tiesiog neteikdavau dokumentų privatizacijos komisijai, tuo metu jau buvau direktorius. Prisimenu, kaip vieną dieną atvažiuoja trys vyrai iš Kultūros ministerijos, apvažiuoja kino teatrus: Šventojoje, Palangoje ir Klaipėdoje. Jie nusprendžia visų pirma privatizuoti Šventosios kino teatrą „Eldija“, paskui – „Jaunystę“ Palangoje ir galiausiai „Jūratę ir Kastytį“ Klaipėdoje. Laimei, „Naglį“ tuo metu praleido. Na, ir prasidėjo – po savaitės buvo parduotas pats brangiausias objektas – „Jaunystės“ kino teatras.

O kaip tuo laikotarpiu buvo su kino rodymu – didieji ekranai jau konkuravo su videosalonais?

– Taip, videosalonai pradėjo kurtis pačiuose kino teatruose. „Naglyje“ buvo įkurta videosalė su geru videoprojektoriumi, tačiau mums neleido rodyti vaizdajuosčių. Iš tiesų, mažesni videosalonėliai įleisdavo 20–30 žmonių, užsirakindavo ir rodydavo, policija į tai nekreipdavo dėmesio. Legalias videokasetes gaudavom iš Klaipėdos kino teatro „Jūratė ir Kastytis“ videosalono. Bėda ta, kad legalios videojuostos buvo nepopuliarios, o mums reikėjo įgyvendinti planus, taigi rodydavom įvairius piratinius kovinius filmus.

Simo Lin nuotr./Kino teatras „Naglis“ Palangoje
Simo Lin nuotr./Kino teatras „Naglis“ Palangoje

Kino teatre „Jūratė ir Kastytis“ buvo net du tuo metu labai populiarūs videosalonai, kurie nuomodavo videokasetes, videomagnetofonus. Jų didžioji salė buvo paversta naktiniu klubu, o mažojoje salėje dar iki 2007 metų rodėm kiną. Foje veikė kazino, biliardo salonas, buvo pristatyta žaidimų automatų, kurie šiandien dar tebėra. Visgi kino žiūrovų vis mažėjo ir 2007 metais kino teatras „Jūratė ir Kastytis“ užsidarė.

– Sugrįžkime į nepriklausomybės laikus. Ar prisimenate, kokios nuotaikos tuo metu vyravo? Tuo metu jūs dirbote „Naglyje“?

– Taip, tuo metu darbavausi „Naglyje“. Vienas iš įsimintinų įvykių buvo maždaug 1989 metais. Pamenu, reikėdavo atidžiai stebėti, kad tik kas nors nepakabintų Lietuvos trispalvės vėliavos, kad jos nepaliktų ant scenos, nepradėtų ja mojuoti. Sakydavau: „Mojuos, tai gerai, tokie laikai ateina, sąjūdžiai buriasi.“ Vieną dieną iš aparatinės išėjau ir pastebėjau, kad ant lauke esančio reklaminio stendo užklijuotas lipdukas, kuriame pavaizduota nepriklausomos Lietuvos vėliava. Supratau, kad jau artėja pokyčiai. Pasakiau tuometiniam direktoriui. Būtumėt matę, kaip jis pašoko nuo kėdės ir nubėgo į lauką. „Tai ko tu nenuėmei? Į partiją nebepriims“, – sakė jis. Praėjo keli mėnesiai, o mano direktorius pasiėmęs žvakę ėjo šventinti tremtinių kryžiaus Palangoje.

– Dirbote pajūrio kino teatruose, sakykite, ar šiame darbe jautėsi sezoniškumas? Ar daugiau filmų rodydavote vasaros metu?

– Pagrindiniai kino teatro lankytojai, pavyzdžiui, „Naglyje“ visgi daugiausia buvo poilsiautojai. Vasarą į kiną driekdavosi eilės, o kasos dirbdavo nuo pat ryto. Rugsėjis–spalis būdavo pereinamasis laikotarpis, kai į sanatorijas suvažiuodavo karo veteranai, tuo metu jie būdavo pagrindiniai žiūrovai. Kiekvienuose poilsio namuose ir sanatorijose buvo po kino įrenginį. Ne sezono metu buvo 14 kino įrenginių, sezono – 18.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Metas rinktis

Auk, Lietuva

Esports namai

Kiekvienas gali

URBAN˙/