Dabar populiaru
Publikuota: 2020 lapkričio 14d. 15:01

Vladas Rožėnas apie „Scanorama 2020“: upėmis tekantis alkoholis ir akistatos su veidrodžiu

Kadrai iš filmų 15min recenzija
Kadrai iš filmų

Laukdamas šių metų „Scanoramos“ jaudinausi ne dėl to, kad festivalio planas rodyti seansus kino teatre neišdegs – faktas, kad bent kelias dienas tas jiems pavyko, tapo malonia staigmena, – o dėl to, kuo antras didžiausias Lietuvos metų kino renginys išvis užpildys programą. Juk dalis svarbiausių pasaulio kino festivalių, įskaitant Kanus, atšaukti ar nukelti, tad pasiūla, kaip bežiūrėsi, kur kas kuklesnė.

Paprastai laukti „Scanoramos“ programos paskelbimo būna neramu, tikintis joje išvysi tą ir aną pavadinimą. O šįsyk dienos iki jos slinko be ypatingų lūkesčių – tunto didelių premjerų, rodos, nelabai yra iš kur traukti. Smalsu nebent pamatyti, kokią strategiją formuojant savo įvaizdį pasirinks renginys, jau kurį laiką maloniai svyruojantis tarp „Kino pavasario“ komercijos ir neformalaus „galvok, ką nori“.

Beje, Lietuvos festivalinio kino giganto „Kino pavasario“ sprendimas prieš pat „Scanoramą“ ir pačiame „Nepatogaus kino“ viduryje atidaryti rudeninę savo filmų internetinę platformą – labai jau savotiška solidarumo su kolegomis išraiška.

Stebėtina, bet galiausiai „Scanorama“ išėjo tiesiog scanoramiška, nors ir su mažiau tikrai ryškiausio kalibro režisierių. Populiariausių skiltyje šmėžuoja mielos, kasmet vienodos skandinaviškos komedijos, o kaip kompromisas joms išrankesniems festivalinio kino žiūrovams pateikiama saujelė pusiau eksperimentinio kino.

Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr./Vladas Rožėnas
Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr./Vladas Rožėnas

„Dar po vieną“ (ang. Another Round)

Deja, į virtualią erdvę nepersikėlė Dea Kulumbegashvili „Pradžia“ (angl. Beginning) – viena iš keleto juostų, kurias visgi galėtume vadinti 2020-ųjų festivalinio rato hitu. Šios nelikus „Scanoramos“ žvaigžde derėtų laikyti Thomaso Vinterbergo juostą „Dar po vieną“ (ang. Another Round). Ir ką gi – karalius, mūsų visų laimei, ne nuogas.

Keturių mokytojų eksperimentas kraujyje palaikyti pastovų alkoholio kiekį iš pradžių, be abejo, atrodo rožėmis klotas. Vidurio amžiaus krizę išgyvenantiems vyrams slaptos kasdienės taurės leidžia vėl prisiminti jau primirštą aistrą mokymui, labiau pasitikėti savimi, išdrįsti tiesti ranką aplinkiniams – žodžiu, tapti visapusiškai geresnėmis savo versijomis, jiems patiems panašesnėmis į neva tikruosius juos.

Švęsti labai smagu tol, kol staiga pasidaro labai nebesmagu.

Į tylų, gyvenimo nugalėtą Madsą Mikkelseną žiūrėti tiek pat nuostabu, kiek ir į lėbaujantį, tačiau didysis „Dar po vieną“ įdomumas prasideda tuomet, kai daugelis filmų spaustų stabdį – kai ketveriukė nusirita į dugną. Švęsti labai smagu tol, kol staiga pasidaro labai nebesmagu. O prarasti save atsiduodant nuolatiniam svaiguliui pasirodo kur kas pavojingiau nei sėsliam nuoboduliui, nuo kurio bėgta.

T.Vinterbego filme trečiasis veiksmas, pabaigiantis eksperimento istoriją, pasirodo besanti tik smulkios paveikslo dalies, ne viso paveikslo, pabaiga. M.Mikkelseno veikėjas iš savo girtuoklystės liūno išsikapsto, susigriovęs įvaizdį, radikaliai pakeitęs gyvenimą ir susidūręs su artimojo mirtimi. Bet išsikapsto. Ir tai atšvenčiama, kaip ir pridera, su šlakeliu alkoholio, po kurio neišvengiamai seka dar vienas ar du.

Be ankstesnio konteksto atrodytų, kad „Dar po vieną“ pabaiga – naiviai optimistinė, su tarsi iš senojo Holivudo miuziklų skolintais šokio žingsniais. Tačiau reikia tikėtis, kad žiūrovai šią absoliučią laimę perskaito kaip tragizmą su užmirštomis pamokomis ir pasiryžimu leistis „dar vienam“ ratui, kai nepamatuota laimė pasiskolinama iš ateities. Laiminga pabaiga atstoja neišvengiamai laukiantį dugną.

Nepaisant nuosekliai papasakotos istorijos su aiškiu stuburu, nežinau, kiek filmas „Dar po vieną“ būtų emociškai paveikus be M.Mikkelseno vaidybos. Žiūrovui nereikia ilgiausių, dažniausiai visiškai nuobodžiais būdais pateikiamų iliustracijų – veikėjo gyvenimas šiandien tapo pilka rutina. Pakanka keleto smulkių epizodų ir aktoriaus akių, išduodančių kur kas platesnę istoriją. Platesnę net už alkoholizmą ar keturių draugų bandymą pagauti iš rankų išslydusią nerūpestingos jaunystės laimę. Tai greičiau visos tapatybės susvyravimo tragizmas – kai jautiesi vienišas su pačiais artimiausiais ir, blogiausia, net pats sau nuobodus. Nekeista, kad nuo to norisi bėgti. Visa tai perteikti keletu sakinių – be galo keblu. O štai pamatuotame kontekste gero aktoriaus žvilgsnis apsieiti gali ir išvis be žodžių.

Jei reikėtų išskirti bruožą, jungiantį šių metų „Scanoramos“ favoritus į bendrą krūvą – tai būtų būtent pasitikėjimas aktoriaus gebėjimu išreikšti veidu egzistencinį konfliktą, kuris žodžiais sunkiai suvokiamas. Ir „Dar po vieną“ toli gražu nėra ekstremaliausias pavyzdys, nes du man įdomiausi festivalio filmai taip pasikliovė savo aktorių pasirodymu bei žiūrovo įkalinimu „čia ir dabar“, kad technines kino galimybes tarsi specialiai stūmė į šoną, palikdami kine teatrą. Tik teatrą, išnaudojantį stambų planą.

VIDEO: Filmo „Dar po vieną“ anonsas

„DAU. Nataša“

Ilja Chržanovskis ir Jekaterinos Oertel „DAU. Nataša“ – drąsiausias to pavyzdys tiek savo forma, tiek sukūrimo būdu. Nuo pasaulio atkirstoje filmavimo aikštelėje „DAU“ (kurį sudaro 15 filmų ir 6 serialai, visi skirti Sovietų Sąjungos kasdienybei) filmuotas keletą metų neturint scenarijaus, tik gaires, nuo kurių aktoriams atsitraukti kiaurą parą griežtai drausta. Aplinka paruošta taip, kad šviesa būtų tinkama bet kur ir bet kada be ilgo pasiruošimo. Po premjeros Berlyno kino festivalyje apie šio projekto etiką pasigirdo prie jo prisidėjusių žmonių nuogąstavimų – kiek smurtas, seksas, prievarta „DAU“ filmuose tikrai „vaidinami“, jei filmavimo metodas taip primena realybės šou?

Palikus šiuos opius, bet galbūt ne „Scanoramos“ apžvalgos rėmuose aptartinus etinius klausimus nuošalyje, „DAU. Natašą“ reikėtų vadinti patirtimi. Pustrečios valandos trunkantį filmą sudaro tik maždaug keturios ilgos kavinės vadovės gyvenimo scenos. Priešingai nei T.Vinterbergo filme, šiame nėra jokio žodžio taupumo – veikėjos pykstasi bei aiškinasi sukdamosi ratais, nuolat pasikartodamos ir pačios susipainiodamos savo teiginiuose (kojose, beje, taip pat).

Bet tai, kas daugeliui įprastos formos filmų būtų vienareikšmiškas minusas, neleidžiantis išlaikyti žiūrovo dėmesio dėl pasirinktos estetinės formos, tampa didžiausia juostos stiprybe. „DAU. Nataša“ publikai pateikia ne iki kelių minučių suspaustas metaforas apie gyvenimą už kadro – jis stengiasi sutalpinti į kadrą tikrą kasdienybę.

„DAU. Nataša“ įtraukia žiūrovą į emociškai išsekinantį, moraliai abejotiną, bet patyriminiu požiūriu nepaprastai vertingą žaidimą.

Todėl pastarojo kūrinio girtuoklystė yra nepalyginamai baisesnė už „Dar po vieną“ vakarėlius – užuot pamatę dvi minutes svirduliavimo, mes praleidžiame pusę vakaro su nesuvaidintu sąmonės temimu. Stebėdamas visa tai jautiesi atsidūręs šiek tiek per arti – asmeninėje filmuojamųjų erdvėje, kuri kiek per intymi tokiam vojeristiniam analizavimui. O režisieriai specialiai negelbėja žiūrovo – net filmo montažas paremtas ne gryna informacijos pateikimo, bet patirties, kuo didesnio įsitraukimo į kiekvieną sceną, logika.

Lokali Natašos (akt. Natalia Berežnaja) istorija tik per filmo formą įgauną universalų svorį. Su prancūzų mokslininku permiegojusi moteris patenka į KGB nemalonę. Jokios ideologinės dvikovos nėra – Nataša tiesiog pažeminama ir priverčiama paklusti. „DAU“ nereikia moralizuojančio finalo, nes per kartu su Nataša pragertus vakarus mes jau pajautėme, koks tai tuščias, prispausto žmogaus gyvenimas. Ir kaip lengva iš jo atimti net tuos kelis džiaugsmo trupinius.

Lengva įsivaizduoti save atsilaikantį prieš bet kokią negandą, kai jos grėsmė tik virtuali ir įsivaizduojama. Kai KGB agentas (beje, ir vaidinamas tikro buvusio KGB agento) nepaliekamas tik atvaizdu, bet parodomas su visu ilgu tardymo procesu, iš kurio režisieriai neleidžia nė akimirkai pabėgti, šis tikėjimas savo nepalaužiamumu netrūksta sugriūti – „DAU. Nataša“ įtraukia žiūrovą į emociškai išsekinantį, moraliai abejotiną, bet patyriminiu požiūriu nepaprastai vertingą žaidimą.

VIDEO: Ištrauka iš filmo „DAU. Nataša“

„Konferencija“ (ang. The Conference)

Visai kitokiai temai gana panašią formą pasirenka Ivano I. Tverdovskis savo filmu „Konferencija“ (ang. The Conference). Kadro artumas čia neretai kaip tik priešinamas bendriems planams, kur kas labiau primenantiems teatro sceną (kas ironiška, nes didžioji filmo dalis vyksta teatro salės publikos vietose) – kur nori, ten plačiame kadre ir kreipk akis. Štai prasideda filmas savotišku režisieriaus iššūkiu – penkių minučių grindų siurbliavimo scena, neduodančia jokios bent jau iš pradžių nuskaitomos informacijos.

Žiūrovui kovoti išlaikant dėmesį teks dar ne kartą. Natalijos (akt. Natalia Pavlenkova) suorganizuotos 17-osios 2002-ųjų Maskvos „Dubrovka“ teatro teroristų išpuolio (tikro įvykio) metinės surenka apie tai kalbėti vis dar norinčius buvusius įkaitus, susodina juos į salę, kurioje jie kadaise meldėsi išgyventi, ir liepia daryti tai, kas kine įdomu mažiausiai – sėdėti ir kalbėti. Be nešiojamo mikrofono, minėjimo metu beveik nėra jokio judėjimo.

Kuo daugiau sužinome apie jų dinamiką bei įvykius prieš septyniolika metų, tuo sunkiau pasidaro net įsivaizduoti tokias sąvokas kaip „atleidimas“ ar „susitaikymas“.

Dar sykį, tik jau kiek kitu būdu, žiūrovas neturi pabėgimo nuo veikėjų skausmo, o filmo forma, viena vertus, palaikydama ilgus, statiškus kadrus, specialiai pasislepia nuo publikos jų akis kreipdama tik į fiksuojamus kūnus bei veidus, bet, kita vertus, labai sąmoningai suteikia svarbos tam, kas teatro scenoje yra visuomet, o kine montažo būdu paprastai pašalinama: tuščioms erdvėms tarp veikėjų, pauzėms tarp minčių, žingsniams iš vienos erdvės į kitą.

Kaip paprastai nutinka su diskusijos vertais filmais, įpusėjusi „Konferencija“ sugeba pagilinti pradžioje matytą problemą. Kokia prasmė prikelti praeities skausmą ir kuo naudingesnė už pamiršimą yra kančios refleksija? – tai mums sufleruojama jau pirmojo Natalijos susitikimo su suaugusia dukra metu. Bet kuo daugiau sužinome apie jų dinamiką bei įvykius prieš septyniolika metų, tuo sunkiau pasidaro net įsivaizduoti tokias sąvokas kaip „atleidimas“ ar „susitaikymas“.

Galiausiai noras būtinai prikelti praeitį priverčia Nataliją tą padaryti fiziškai imant barikaduoti įkaitus toje pačioje teatro salėje. Atviru klausimu išlieka filosofinė tokio elgesio reikšmė: ar tai savanaudiška saviplaka norint nusiplauti praeities gėdą, ar, kaip siūlytų skaityti pasirodanti Dievo motinos skulptūra, auka vardan kitų pasmerkiant save amžinam skausmo pakartojimui?

Būtent šiose abstrakčiuose filmo išprovokuotuose apmąstymuose, mano galva, ir slypi didžiausia jo vertė. Sakyti, kad kūrinys labiau rūpinasi kelti klausimus, nei į juos atsakyti, jau senų seniausiai tapo siaubinga kritikos kliše, bet susiformavo ji ne be reikalo – klausimai, kurie apibrėžia mums, kas iš tiesų esame, ir negali turėti tiesioginio kelių žodžių atsakymo, o paprastai net sudėtingiausi sprendimai vis tiek reikalauja nuolatinio permąstymo. Neatsitiktinai šis minėjimas ir pakrikštijamas ne gedulu ar suvaidinimu, bet konferencija.

Čia vertėtų pastebėti, kad iš pastarųjų filmų peržiūros virtuali platforma visgi atima šį tą esminio. Ne todėl, kad jų estetinė išraiška būtinai reikalautų kuo didesnio ekrano, o dėl pasakojimo būdo, veikiančio tol, kol esame įsitraukę kone per jėgą. Kino teatro erdvė naudinga ne vien savo technine specifika, bet ir visapusišku atskyrimu nuo kasdienybės lauko – taip pat, kaip grožinės knygos skaitymas kone neįmanomas tame pačiame kompiuterio ekrane, prie kurio praleidžiate visą darbo dieną, filmo žiūrėjimas namie fiziškai patogesnis psichologinio įsitraukimo kokybės kaina.

„DAU. Nataša“ ir „Konferencija“ kaip kūriniai paveikūs dėl to, jog kone per jėgą verčia žiūrėti į tai, ką lengvai galėtume nukirpti ir be ko istorija lengvai prasisuktų per 90 minučių. Kino teatre toks iššūkis žiūrovui yra viena, bet namie, kur visuomet egzistuoja kur kas didesnė pagunda į rankas čiupti telefoną, jau visai kas kita. Būtent dėl nuotolio nuo kasdienės erdvės kino teatrai ir yra tokia kultūriškai svarbi teritorija, kurios netekus keičiasi ir žiūrėjimo būdas, o kūrėjas vis mažiau gali pasitikėti žiūrovo dėmesio išlaikymu jo kas sekundę nemaitinant nauju, blizgančiu siužeto vingiu.

VIDEO: Conference - Official Trailer (2020) Ivan I. Tverdovsky

„Bėk, Uje, bėk“ (ang. Run Uje Run)

Bijau, kad tuomet klausimai apie tapatybę bei pabėgimą nuo savęs paties vis labiau primins ne „Dar po vieną“ ar „Konferenciją“, bet „Bėk, Uje, bėk“ (ang. Run Uje Run) – matyt, šių metų skandinaviškąją feel-good komediją nr. 1.

„Bėk, Uje, bėk“ nėra blogiausias ar netgi ypač blogas „Scanoramos“ filmas.

Bijau ne dėl to, kad muzikinės švedų komedijos filosofija neprilygsta autoriniam kinui – būtų sunkiai įtikima, jei nutiktų atvirkščiai. Baisu, nes VOD (ang. video on demand) žiūrėjimo kelias gerokai apsunkinantis bet kokį publikos statymą į nepatogią padėtį, iš principo skatina įsikvėpti, pasidžiaugti ir uždaryti kompiuterio ekraną nieko iš esmės nereflektavus.

„Bėk, Uje, bėk“ nėra blogiausias ar netgi ypač blogas „Scanoramos“ filmas. Bet imdamasis šių metų festivalyje vis pasikartojančios susitaikymo ar neužtikrinimo savimi temą jis mums tiesia trumpą įsikvėpimą kaip saldainį.

Aktorius Uje Brandeliusas filme vaidina pats save. Jo žmona ir dukros taip pat. Ujė sužino sergantis Parkinsono liga. Šeimai ar darbdaviams nepasako. Vaikšto gatvėmis gailėdamas savęs ir svarstydamas apie tai, kokį gyvenimą nugyveno. Rimtesnių egzistencinių problemų nelabai ir sugalvosi.

Deja, kokias idėjas bepateiktų „Bėk, Uje, bėk“, pats tuojau joms paprieštarauja, galiausiai pabijodamas susigrumti su bet kokia tikra problema.

Finalo optimizmas dvelkia dirbtinumu.

Ujė lyg ir jaudinasi, ar yra toks žmogus, kokiu tapti norėjo. Bet visuose bandymuose nuveikti ką nors naujo – lipti ant scenos juokauti, išgerti su tatuiruotais baikeriais, mokytis improvizacijos meno – veikėjas elgiasi taip savimi užtikrintai, kad kuria ne abejojančios, o kaip tik tvirtą pamatą turinčios asmenybės įspūdį. Ujė nerimaują esąs tik tėvas ir vyras. Bet tai pat nerimauja nebegalintis supinti dukrai kasos ir nesugebėsiantis pakankamai dėl jų padaryti. Ujė murma kasdien turintis kartoti tuos pačius nuobodžius pokalbius. Bet niekada nesukuria filme jokios dinamikos imdamas meluoti, kariauti ar kaip nors kitaip parodydamas, kad su tuo nesitaiksto.

Dėl to neišvengiamai laiminga pabaiga, kai liga ir toliau liga, užtai šalia yra mylinti ir mylima šeima, atrodo absoliučiai nepelnyta – filmas pabijojo nuo šeimos Uję atitolinti (galbūt todėl, jog kūrėjai pasirenka šeimos vaidmenims tikrąją šeimą), todėl šuolis atgal į jos glėbį neturi jokios emocinės vertės. Ujė susigrąžina tikėjimą, kad svarbiausias ryšys su kitais. Bet kadangi juosta veikėjo niekuomet ir nepavertė savanaudžiu, galiausiai susidaro įspūdis, kad mes ne tik baigiame filmą tame pačiame taške, kuriame jį pradėjome, bet kad išvis taip ir neišjudėjome.

Finalo optimizmas dvelkia dirbtinumu – lyg motyvacinė kalba jis papasakoja apie tai, ką kiekvienas norėtų išgirsti, bet savo parduodama preke padaro ne realią pamoką apie neužtikrintumą savimi ar akistatą su mirtingumu, o tik tą šiltą sekmadienio ryto jausmą, esą viskas vis tiek juk bus gerai. Na, kartais gal reikia pamatyti ir tai. Bet kai pozityvumas aklas, tai paprastai dar ir toksiškai griaunantis savikritikos galimybę.

VIDEO: RUN UJE RUN - trailer | Noordelijk Film Festival 2020

„Prakaituok!“ (ang. Sweat)

Panašiai ir atidarymo filme „Prakaituok!“ (ang. Sweat) visi taškai gerokai per paprastai susiveda į krūvą. Silvija (akt. Magdalena Koleśnik) yra garbinama bei idealizuojama fitneso (atleiskite, VLKK, bet „kūno rengyba“ aš tikrai nerašysiu) trenerė, už kurios like ir share slepiasi vienatvė. Istorija lyg ir girdėta, tačiau ar galima dėl to priekaištauti, kai akivaizdu, jog klausimas egzistuos dar ilgai bei iš dalies yra aktualus visiems, kas aktyviai naudojasi socialiniais tinklais.

Silvija yra arba priemonė kažką gauti, arba erzinantis balsas, kurio nesinori klausyti.

Įsijausti į Silvijos kančią trukdo scenarijaus nėrimasis iš kailio, bandant ją kaip įmanoma labiau izoliuoti nuo bet kokio aplinkinio žmogaus. Kad gerbėjos iš jos tenori asmenukės tikiu. Kad motina, sužinojusi apie dukros persekiotoją, kuris automobilyje po langais masturbuojasi, stoja jo pusėn bei kritikuoja dukrą, kam ši kišasi – nelabai. Visiems – šeimai, kolegoms, pažįstamiems – Silvija yra arba priemonė kažką gauti, arba erzinantis balsas, kurio nesinori klausyti.

Savigrauža „Prakaituok!“ paverčia jo forma – kiekviena minutė tampa atskira iliustracija, visuomet turinčia labai aiškią funkciją, kam ji reikalinga finaliniame produkte. „Bėk, Uje, bėk“ atrodo sukonstruotas iš scenų, kurios autoriams pasirodė juokingos, bet kurių nepasivarginta lipdyti į vientisą kryptį, o Magnuso van Horno juosta, priešingai, tokia sustyguota ir pateikta perskaitymui, kad, ironiška, stokojanti gyvybingo judesio.

Pamatyti dar vieną variantą istorijos apie izoliaciją jaučiantį veikėją, pabaigoje neišvengiamai atrasiantį išsigelbėjimą per artumą su kitais, nieko neduos.

Taigi, ir izoliacijos bei tapatybės klausimai, nors aptariami kiek nuodugniau, nei pasirodo iš pirmo žvilgsnio, išlieka neįtraukiantys ar, greičiau, vėlgi, pasiūlantys atsakymus, kurių mums visai nereikia išgirsti. Neatitikimas tarp virtualaus bendravimo ir tikro ryšio – tokia paini problema, kad lengva iš didelių norų galiausiai prieiti be galo paprastas išvadas, kurias daugelis mūsų ir taip jau supranta. Panašiai kaip su ta vis iš stalčiaus išsitraukiama žmonių susvetimėjimo tema – senokai nebeužtenka konstatuoti.

Ypač tokiame kontekste (nors, žinoma, „Prakaituok!“ kurtas iki pandemijos), kai gerokai didesnė mūsų gyvenimo dalis persikėlė į virtualią erdvę. Abejojimo savimi, izoliacijos bei noro kaip nors sulaužyti atstumą nuo aplinkinių jausmai, net neabejoju, dominuos ir ateinančius kino metus, kai mus pasieks greičiausiai smulkesnis nei įprastai, bet visgi naujas festivalinio kino derlius. Jei kinas savo misija laiko kultūros (plačiąja prasme) analizę – tai neišvengiama.

Vis tik pamatyti dar vieną variantą istorijos apie izoliaciją jaučiantį veikėją, pabaigoje neišvengiamai atrasiantį išsigelbėjimą per artumą su kitais, nieko neduos. Juk tokį sprendimą esame matę tiek kartų, kad užsimerkę galėtume nuspėti kiekvieno panašaus filmo katarsį. Ir naudos iš jo tik tiek, kiek jis padeda pajusti trumpalaikį įkvėpimą būti geresniam, niekaip nepadėdamas tęstiniams pokyčiams, nes bet kokiam savosios tapatybės tobulinimui būtinas apmąstymas, o tai kas, po velnių, aš iš tiesų esu – ir, šiandienos rėmuose kalbant, kokiu pagrindu statomas artumas tarp dviejų asmenybių pasaulyje, kuris reikalauja nuotolio.

VIDEO: SWEAT dir. Magnus von Horn - International Trailer (Cannes selection 2020)

Lygiai taip, kaip virtualių ryšių ir nuotolinio darbo laikais šis klausimas prašosi žmogaus dėmesio galvojant apie savo vietą visuomenėje, taip pat į jį neišvengiamai turi atsakyti ir kino festivaliai (ne vien „Scanorama“).

Prognozuoti, kaip atrodys kitas lapkritis, žinoma, absurdiškai naivu. Bet jei festivalinis kinas artimoje ateityje išlaikys virtualų ar hibridinį variantą, ar netampa jį pateikiančių organizatorių misija garantuoti, kad kiekvienas renginys nevirstų „Netflix“ versija su pigiu feel-good viršuje ir įdomybėmis kur nors po algoritmų uždanga, kur jie pasiekiami, tik vis mažiau kam nors aktualūs? Ar nepasikreipia programos sudarytojų tikslas iš didžiausių, naujausių, gražiausių siekio į užtikrinimą, kad vartotojas iš tiesų atrastų ne tik tą filmą, kurį kitu pavadinimu ir truputį kitu siužetu jau daug kartų matė, o ir tai, kas jam švelniai trinktelės per pakaušį?

Festivalių darbuotojams galvoti apie jų organizavimą kaip business as usual tuojau nebeužteks.

Sumenkus kino teatrų vaidmeniui kažkas arba turi atstoti jų prievartą dvi valandas užmiršti aplinkinį pasaulį ir su filmu leistis į judėjimą, konfliktą ir netgi nuobodulį – taip mūsų vengiamą ir tokią retsykiais naudingą savijautą – arba kino žiūrėjimas dar labiau pasiduos vartojimui. Kaip su tokiu iššūkių kovoti? Neįsivaizduoju. Bet neapleidžia jausmas, jog festivalių darbuotojams galvoti apie jų organizavimą kaip business as usual tuojau nebeužteks.

Vis tik tai – pasvarstymai apie ateitį. Šiemet pandeminį egzaminą „Scanorama“ išlaiko ir, turint omenyje kontekstą, surengia ligšiolinius savo pačių standartus atitinkantį renginį. Tikėtis, kad kitąmet, ar kada nors artimiausioje ateityje, joje nebeliks vietos tokiems plokštiems, analizės nevertiems juokeliams kaip „Suaugusiųjų žaidimai“ (angl. Games People Play) nėra prasmės – tokie kompromisai būtini. Baisiau pagalvojus apie tai, jog mes, žiūrovai, nepaverstume šios pusiau komercinio ir autorinio festivalinio kino santuokos pirmojo dominavimu prieš antrąjį. O ši pagunda egzistuoja.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Video

01:08
07:46
01:30

Esports namai

URBAN˙/