Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Živilė Pipinytė. Pamatyti save ir nustebti

Filmas „11 minučių“
Nuotr. iš filmo / Filmas „11 minučių“
Šaltinis: Literatūra ir menas
0
A A

Spalio 6–16 d. vyksiantis 16-asis Lenkų kino festivalis – reta galimybė pamatyti filmus, padedančius geriau suprasti ir istoriją, ir save. Laikas atsisakyti lietuviškų kompleksų ir suvokti, kad šiuolaikinis lenkų kinas – vienas įdomiausių Europoje.

Įvairių kartų jį kuriantys žmonės nesiorientuoja nei į jubiliejus (tegu ir valstybės), nei į kitokias konjunktūrines temas. Lenkų filmuose lengvai galime atpažinti ir save, po 25 politinės, ekonominės ir socialinės transformacijos metų vis dar bandančius suvokti, kas įvyko ir kuo tapome. Lietuvoje panašių kūrinių nėra daug. Tačiau, be šių gana pragmatiškų ir savaip edukacinių priežasčių, lenkų filmus verta pasižiūrėti, nes jie gali suteikti daug grynai sinefiliško džiaugsmo, originalios kino režisūros įrodymų bei susitikimų su puikiais aktoriais. Festivalis pasiūlys ir programą vaikams bei jaunimui, ir restauruotą garsųjį Krzysztofo Kieślowskio serialą „Dekalogas“ – 2016-ieji Lenkijoje paskelbti šio kino kūrėjo metais.

Suprasti tikrovę

Lenkų Naujosios bangos klasikas Jerzis Skolimowskis ką tik pasibaigusiame Venecijos kino festivalyje atsiėmė „Auksinius liūtus“ už kūrybos indėlį į pasaulinę kinemato­grafiją. Filmą „11 minučių“ („11 minut“, 2015) jis pristato: „Einame trapiu ledu, ties bedugnės pakraščiu. Už kiekvieno kampo mūsų tyko tai, kas nenumatoma ir neįsivaizduojama. Neaišku, ar išauš kita diena, ar stos kita valanda ar net kita minutė. Ateitis yra tik mūsų vaizduotėje. Viskas gali baigtis staiga, mažiausiai tikėtinu būdu.“

88 filmo minutės sumontuotos taip, kad sutirštinto laiko įspūdis stimuliuotų visus žiūrovo pojūčius.

Šias gana abstrakčias mintis jis sukonkretina filme, kuriame rodo 11 šiuolaikinės Varšuvos gyvenimo minučių. Įvairių sluoksnių, socialinės padėties ar amžiaus žmonių likimai netikėtai susipina miesto centre. Pavydus vyras, jo žmona aktorė, mėsainių pardavėjas, senas dailininkas ir jaunas kurjeris, greitosios pagalbos automobiliu pas griūvančio namo gyventoją skubantys medikai, autobuso laukiančios vienuolės ir kiti filmo personažai nenujaučia artėjančios katastrofos. Tačiau režisierius mano, kad ji jau įvyko, filmo herojų elgesys ar reakcijos tik patvirtina nuojautą. Nors „11 minučių“ galima vadinti filosofine esė apie likimą ir atsitiktinumą, originali jos forma taip pat daro įspūdį: 88 filmo minutės sumontuotos taip, kad sutirštinto laiko įspūdis stimuliuotų visus žiūrovo pojūčius.

Man vertingiausia lenkų filmuose yra autorių sugebėjimas pamatyti ir pa­rodyti dabartį. Skeptikai gali sakyti, kad tai siejasi su gana menkais filmų biudžetais, tačiau, man regis, svarbiau yra lenkų režisierių noras suprasti tikrovę, kurioje gyvena jų amžininkai, išryškinti problemas, su kuriomis jie susiduria. Kingos Dębskos filmas „Mano dukterys karvės“ („Moje córki krowy“, 2015) –­ tragikomedija apie tėvų išėjimą. Dvi filmo herojės seserys nuoširdžiai nekenčia viena kitos, bet tėvų ligos ir mirtys jas suartina, priverčia atsiverti kitiems.

Režisierė rodo situacijas, į kurias anksčiau ar vėliau patenka kiekvienas, bet Dębskai tai ir pretekstas pakalbėti apie vertybes bei pasirinkimus. Valdingą televizijos serialų žvaigždę Martą (Agata Kulesza) erzina pradinių klasių mokytojos Kasios (Gabriela Muskała) infantiliškumas, idiotas jos vyras ir nesugebėjimas pamatyti savęs iš šalies. Gerai atpažįstamos seserys atspindi savo laiką, kai kiekvienam iškyla būtinybė rinktis –­ turėti ar būti. Dębska tai rodo neprikišamai, pabrėždama, kad net didžiausių pasikeitimų laikais svarbu nors trumpam pasijusti šeimos dalimi.

Wojciechas Kasperskis viename interviu prisipažino: rengdamasis kurti vaidybinį debiutą „Pasienyje“ („Na granicy“, 2016) pasidarė sąrašą, ką labiausiai vertina kine, o paskui svarstė, kaip visa tai papasakoti savaip: „Todėl stiliaus ir kalbos paieškos buvo susijusios su tuo, ką noriu parodyti.“ Filmo veiksmas nukelia į Beščiadus, nuo civilizacijos atskirtą kalnų bazę, kur anksčiau buvo kalėjimas. Čia po šeimos tragedijos atsikrausto Mateušas (Andrzejus Chyra) su dviem sūnumis. Tačiau jų laukia ne trokšta ramybė, o kova dėl išlikimo, nes paslaptingas nežinomasis (Marcinas Dorocińskis) įtraukia veikėjus į niūrų nusikalstamą pasienio pasaulį.

Maciejaus Migaso filmo „Gyvenk ir norėk“ („Żyć nie umierać“, 2015) personažo prototipu tapo Lenkijoj gerai žinomas aktorius, tačiau režisierius ir aktorius Tomaszas Kotas pasakoja universalią istoriją. Kadaise populiarus aktorius Bartekas, besigalynėjantis su alkoholizmu, sužino – jis nepagydomai serga. Vėžio jau paskutinė stadija, liko gyventi trys mėnesiai. Bartekas nusprendžia juos išnaudoti maksimaliai ir ištaisyti klaidas, pirmiausia susitaikyti su kadaise palikta dukterimi. „Gyvenk ir norėk“ rodo banalias situacijas, bet kalba apie tai, kad gyvenime nebūna situacijų, iš kurių nėra išeities. Žinoma, svarbus ir humoro jausmas, kurio herojus turi su kaupu.

Realius prototipus turi ir Jaceko Bromskio filmo „Blogio anatomija“ („Anatomia zła“, 2015) veikėjai, mat šių dienų Lenkijoje nuolat kyla skandalų, susijusių su slaptosiomis tarnybomis ar bankų aferomis. Bromskis gerai išmano trilerio taisykles ir moka manipuliuoti politinėmis realijomis, todėl stebėti, kaip iš kalėjimo paleistas samdomas žudikas Liulekas (puikus teatro ir kino aktoriaus Krzysztofo Stroińskio vaidmuo) tampa politikų ir verslininkų sąmokslo dalyviu, tikrai įdomu. Už pinigus, ištrintus dokumentus ir galimybę laisvai išvykti iš šalies Liulekas turi nužudyti Centrinio tyrimų biuro vadovą. Žudikas pasitelkia iš Afganistano grįžusį snaiperį, kurį įtikina esą jų vykdomos slaptos misijos svarba.

Dariuszo Gajewskio filmo „Svetima padangė“ („Obce niebo“, 2015) taip pat rodo iš žiniasklaidos gerai žinomą situaciją. Iš Švedijoje gyvenančios lenkų šeimos atimama duktė – mokytojai pasirodė, kad vaikas kažką slepia, o vaikų tarnybos darbuotoja iškart sukuria skandalą. Mergaitės tėvai (Agnieszka Grochowska ir Bartłomiejus Topa) iš tikrųjų nesutaria – abu daug dirba, pavargo ir nuo svetimos aplinkos, ir vienas nuo kito. Tačiau dramatiškoje situacijoje jie kartu bandys visais būdais atgauti dukterį, kuri atiduota auklėti kitai šeimai. Gajewskis sukūrė psichologiškai tikslią niūrią dramą, kuri kartu skamba ir tarsi perspėjimas ne tik potencialiems emigrantams.

Gajewskis sukūrė psichologiškai tikslią niūrią dramą, kuri kartu skamba ir tarsi perspėjimas ne tik potencialiems emigrantams.

Krzysztofo Łukaszewicziaus „Karbala“ (2015) taip pat rodys toli nuo tėvynės atsidūrusius lenkus. Šiame filme atkurtas menkai žinomas 2004 m. karo Irake epizodas, kuriame dalyvavo lenkų misijos kariai. „Karbaloje“ rodoma, kaip lenkų ir bulgarų kariai keturias dienas kovojo su daug gausesniais šiitų sukilėliais. Nors karinės scenos tikrai meistriškos, man labiau įsiminė gana dviprasmiški epizodai, atskleidžiantys misijos užkulisius, bendradarbiavimą su JAV armija.

Kurdami kino kritikų paprastai niekinamo romantiškos komedijos žanro filmus lenkų režisieriai dažnai randa būdą pasišaipyti iš masinės kultūros diegiamų stereotipų. Taip atsitiko Mitjos Okorno „Vienišių planetoje“ („Planeta singli“, 2016), kurį pasižiūrėjau nuoširdžiai pavydėdama režisieriaus požiūrio į personažus. Skirtingai nei jo bendraamžiai lietuviai, savo komedijose nuolat įrodinėjantys mūsų kvailumą, godumą, piktumą ir nepakantumą kitiems, „Vienišių planetos“ autorius sako, kad reikia tiesiog geriau įsižiūrėti į kitus.

Tada ir pamatysime: kvaili, pasipūtę, tinginiai, naivuoliai bei kitokia šių dienų didmiesčio fauna gali būti net savaip žavi. Taip atsitinka pagrindiniam filmo herojui – satyrinio televizijos šou žvaigždei (Maciejus Stuhras), kuris, sutikęs vienišą, neturtingą ir senamadišką muzikos mokytoją, iš pradžių nusprendžia iš jos pasišaipyti, bet galiausiai vis dėlto įsimyli. „Vienišių planeta“, žinoma, skirta ne intelektualams, bet neabejoju, kad atsiras žmonių, kuriems filmo „žinutė“ bus didelis atradimas.

Pamatyti istoriją kitaip

Pernykščio Gdynės kino festivalio uždarymo išvakarėse nusižudė jaunas režisierius Marcinas Wrona. Jo filmas „Demonas“ („Demon“, 2015) buvo rodytas pagrindiniame konkurse, bet nesulaukė apdovanojimo. Neaišku, ar tai buvo paskutinis lašas, ar dramatiško likimo režisierių išsekino filmavimas.

„Demonas“ –­ aktualus filmas, ypač mums, vis dar tik pradedantiems suvokti Holokaustą ir savo didžiąją kaltę. Wrona pasitelkė žydišką Dybuko legendą apie mirusįjį, kuris persikelia į gyvo žmogaus kūną, ir prisodrino filmą daugybe siurrealistinių scenų bei detalių. Pagrindinis filmo veikėjas jaunas žydas atvyksta į Lenkijos užkampį. Čia sužadėtinės iš senelių paveldėtoje sodyboje, kurią rengiasi atnaujinti, vyks jo vestuvės. Tačiau dar joms neprasidėjus tikrovė ima pastebimai keistis: ten, kur kasamas būsimas baseinas, aptinkami žmogaus griaučiai. Taip namų istorija įsiveržia į herojaus likimą, jį ima persekioti kadaise čia gyvenę žmonės. „Demone“ istorija ir dabartis susiduria beveik kiekviename kadre, nors ir netiesiogiai.

Jerzis Zalewskis filme „Rojaus istorija“ („Historia Roja“, 2016) pasakoja apie dvidešimtmetį vaikiną, kuris po Antrojo pasaulinio karo subūrė su komunistais kovojusius partizanus. Lenkiją dabar valdanti Teisės ir teisingumo partija (PIS) tokių „prakeiktųjų kareivių“ mitą nori paversti kertiniu naujosios Lenkijos istorijos mitu, todėl filmas sulaukė ne tik profesionalų kritikos, bet ir ideologų palaikymo.

Agnieszkos Smoczyńskos „Šokių aikštelės dukterys“ („Cór­ki dancingu“, 2015) – vienas originaliausių pastarųjų metų lenkų kino debiutų, kuris perkels į 9 dešimtmečio Liaudies Lenkiją. Režisierė filme prisimena vaikystę, neatsiejamą nuo naktinio baro (mama buvo panašios įstaigos direktorė), ir rodo pasaką apie tai, ką reiškia tapti moterimi. Veiksmas prasideda, kai dvi jaunos undinės pakeliui į Niujorką nusprendžia pailsėti ir įsidarbinti Varšuvos naktiniame bare.

Netrukus jos taps baro puošmena, o šokiai ir dainos sukels furorą. Pasakodama naujųjų laikų undinėlės istoriją režisierė su humoru stilizavo ne tokios ir senos disco epochos kičą. Bet stilizacija neužgožia lyriškos, intymios filmo intonacijos.

Daug muzikos skamba ir lenkų kino veterano Januszo Majewskio filme „Ekscentrikai“ („Excentrycy“, 2015). Filmo veikėjai pokario metais atsiduria apleistame kurorte. Vienintelis būdas išlikti savimi jiems yra džiazas, kuris valdžiai dar vis „kapitalistų muzika“. Tačiau spalvingiems filmo personažams, kuriuos suvaidino ir sudainavo daugybė populiarių lenkų kino žvaigždžių, muzika yra įrodymas, kad, nepaisant totalitarinės Lenkijos pokario gyvenimo absurdo ir neužgijusių karo žaizdų, būtina rinktis saulėtąją gatvės pusę.

Gyvenimo išminties bei optimizmo dozė ir kito vyresniosios kartos kūrėjo Filipo Bajono filmas „Ponios Dulskos“ („Panie Dulskie“, 2015) – bandymas perkelti į mūsų dienas klasikinę XX a. pradžios pjesę, kuri ne kartą statyta ir Lietuvoje.

Gabrielos Zapolskos „Ponios Dulskos moralės“ siužetą Bajonas atsekė iki mūsų dienų: pas Dulskos anūkę Melaniją,­ kino režisierę feministę, atvyksta psichiatras iš Šveicarijos. Jis įsitikinęs: namas, kuriame gyvena Melanija ir jos mama, kažkaip susijęs su juo. Taip pamažu pradeda aiškėti didžiausios šeimos paslaptys ir kartu netikėtai pasikeičia šventeiviškumo įsikūnijimo –­ valdingosios ponios Dulskos – traktuotė. Ją suvaidinusi Krystyna Janda privers ne vieną žiūrovą kvatoti, ypač kai po bolševikų priverstinio nuvarymo pasižiūrėti garsiojo sovietų klasikinio filmo, grįžusi namo iškilmingai pareikš: „Čiapajevas –­ tai aš!“

Ši publikacija skelbta leidinyje „Literatūra ir menas“, 2016-09-23 nr. 3582

Literatūra ir menas
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą