Dabar populiaru
Publikuota: 2019 liepos 13d. 18:00

„Žmogus-Voras: toli nuo namų“: atsisveikinimas su mirusiais

Kadas iš filmo „Žmogus-Voras: toli nuo namų“ 15min recenzija
Kadas iš filmo „Žmogus-Voras: toli nuo namų“

Neseniai man teko skaityti straipsnį, kurio autorius teigė, kad viena didžiausių šiuolaikinių blokbasterių problemų yra antrojo akto nebuvimas. Klasikinėje trijų aktų pasakojimo struktūroje vidurinė dalis užima kone svarbiausią vietą, nes būtent joje personažai, susidūrę su problema, supranta, kad norint įveikti kliūtį, jiems reikės pasikeisti patiems. Antras aktas – tai personažų raidos laikotarpis, kuriame veikėjai įgyja gylį ir įsteigia tarpusavio ryšius, o kartu ir pradeda rūpėti žiūrovui.

Problemos iškyla, kai Holivudo studijos pradeda kurti ne pavienius filmus, bet ištisas kino visatas. Juk, kai žiūrovas ateina pasižiūrėti jau trečio ar ketvirto tų pačių veikėjų nuotykio, jo tapatinimasis nekelia jokių abejonių. Jis jau žino viską, ką jam reikia žinoti, turi savo mėgstamus herojus ir paprasčiausiai nori pasižiūrėti, kas bus toliau.

Todėl ir personažo raidos laikotarpį pasidaro įmanoma tiesiog praleisti, kuo greičiau pereinant prie kvapą gniaužiančio veiksmo ir specialiųjų efektų atrakciono. Tuo ilgametės kino franšizės panašios į televizinius serialus: abiem atvejais atsiranda epizodų, kuriuos lyg ir galima būtų praleisti, bet vis tiek norisi pasižiūrėti – nugali įprotis.

Per vidurį įjungto serialo įspūdį kelia ir „Žmogus-Voras: toli nuo namų“. Nėra taip, kad jam būdingas būtent antrojo akto nebuvimas. „Marvel“ studijai nebūtų pavykę sukurti vienos sėkmingiausių visų laikų kino franšizių, jei ji nebūtų įvaldžiusi tęsinių filmavimo meno ir darytų tokias elementarias klaidas. Tačiau plika akimi matosi: pagrindinė filmo funkcija yra ne parodyti naują Piterio Parkerio raidos etapą, bet paruošti šachmatų lentą naujam „Keršytojų“ sezonui.

Antroji „Žmogaus-Voro“ dalis prasideda ten, kur baigėsi „Keršytojai: Pabaiga“. Po didžiojo susidūrimo su Tanosu praėjo keli mėnesiai. Žmonija po truputį apsipranta su tuo, kad lemtingo spragtelėjimo sunaikinta Žemės gyventojų pusė lygiai taip pat stebuklingai grįžo atgal. Tuo tarpu šešiolikmetis Piteris Parkeris grįžta į mokyklą ir stengiasi tęsti kuo normalesnį gyvenimą. Toks sprendimas nulemtas ne vien nuovargio: paauglys sunkiai išgyvena savo mentoriaus Tonio Starko mirtį, o tai, kad šis matė Piteryje savo įpėdinį, labiau gąsdina nei įkvepia.

VIDEO: Filmo „Žmogus-Voras: toli nuo namų“ anonsas

Ar Žmogus-Voras gali pakeisti Geležinį žmogų? Šis klausimas mažai rūpi nieko apie filmo priešistorę nežinančiam žmogui, tačiau tikrai neduoda ramybės visiems „Marvel“ kino visatos gerbėjams. Būtent jis filme tampa centriniu. Į atsilaisvinusią „Keršytojų“ lyderio poziciją čia pretenduos atsakomybės besikratantis Piteris Parkeris (jis turi svarbesnių reikalų – klasės išvykos į Europą metu siekia pelnyti mylimos merginos širdį) ir nežinia iš kur superherojų padangėje atsiradęs naujokas Kventinas Bekas, taip pat žinomas kaip Misterijas. Pastarasis – daug panašesnis į Tonį Starką: charizmatiškas, patyręs, puikios iškalbos; net Starko akiniai jam tinka labiau. Reikia būti aklam, kad neatspėtum, kas bus pagrindiniu šio filmo blogiečiu.

Naujausias „Žmogus-Voras“ apskritai nedaug ką tegali pasiūlyti intrigos požiūriu. Jo siužeto vingiai matyti daug kartų, žinomi mintinai ir todėl nuspėjami visi iki vieno. Tačiau užduoties stebinti ir nėra. Po slogios ir monumentalios paskutinės „Keršytojų“ dalies, „Marvel“ užsiima savotiška žiūrovų terapija ir siūlo tiesiog prasiblaškyti. Iš čia – intonacijos pasikeitimas ir panašumai su tokiais paauglių filmais kaip „Kelyje po Europą“ („EuroTrip“), tik su monstrais ir įspūdingais sprogimais.

Kadras iš filmo „Žmogus-Voras: toli nuo namų“
Kadras iš filmo „Žmogus-Voras: toli nuo namų“

Terapiniais tikslais galima paaiškinti ir įvairias nuorodas į ankstyvesnius „Marvel“ studijos filmus, ypač „Geležinio žmogaus“ trilogiją. Nemažai filmo epizodų yra skirti ne tiek Piterio Parkerio personažui plėtoti, kiek sukelti atpažinimo jausmą seniems gerbėjams. Šiuo požiūriu „Žmogus-Voras: Toli nuo namų“ – it užsitęsęs gedulas, galimybė galutinai atsisveikinti su pamiltais veikėjais ir pernelyg nesijaudinti dėl naujokų likimo.

Tokioje neįpareigojančioje pramoginio kino atmosferoje gan keistai atrodo filmo mėginimai ne tik pralinksminti, bet ir reflektuoti aktualias socialines problemas. Tarsi patvirtindami teoriją, kad kasiniai Holivudo filmai visada komunikuoja aktualias ideologines žinutes, kūrėjai mėgina vaizduoti Žmogaus-Voro ir Misterijo kovą kaip konfliktą tarp tiesos ir melo, tikrovės ir klastotės, fakto ir netikrų naujienų, tikrų lyderių ir manipuliatorių. Toks pat ideologiškai įkrautas ir filmo moralas: sakyti tiesą sunku, bet svarbu, gėris visada nugalės blogį, o mes, netekę Tonio Starko, visada sulauksim savojo Piterio Parkerio. Gal ir naivu, užtat skamba paguodžiančiai.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Skanumėlis

Gera savijauta – tavo pasirinkimas