Dabar populiaru
Publikuota: 2017 vasario 17d. 07:58

10 metų po Jurgos Ivanauskaitės mirties: jos vardo premijos laureatai – apie tai, kuo ji buvo tokia svarbi mūsų literatūrai

Jurga Ivanauskaitė
„Scanpix“ nuotr. / Jurga Ivanauskaitė

Penktadienį sukanka 10 metų nuo rašytojos Jurgos Ivanauskaitės mirties. Ji buvo rašytoja, dariusi įspūdį savo romanais, ribų laužymu, ji buvo ryški asmenybė, kūrybai įkvėpusi ne vieną autorių. Prisimenant rašytoją 15min publikuoja J.Ivanauskaitės vardo premijos laureatų mintis apie tai, ką jiems reiškia ši autorė.

Giedrė Kazlauskaitė (J.Ivanauskaitės vardo premija įvertinta 2015 metais už kūrinį „Meninos“)

Lauros Vansevičienės nuotr./Giedrė Kazlauskaitė
Lauros Vansevičienės nuotr./Giedrė Kazlauskaitė

Su Jurgos Ivanauskaitės kūryba susidūriau keistu būdu – per populiariąją žiniasklaidą. Mama vis parodydavo kokį nors interviu „Lietuvos ryte“ ar „Stiliuje“. Dar ji buvo neoficialiai minima mokykloje – istorijos mokytojas palygino su ja vieną mano klasės draugę (gražią, mėgstančią rašyti). Būdama penkiolikos, pirmąkart perskaičiau „Mėnulio vaikus“ (tuo metu atrodė – atpažįstu nemažai Čiurlionkės kontekstų), vėliau „Pakalnučių metus“ ir „Kaip užsiauginti baimę“. Kartą paauglystėje važiavau autostopu, ir mane pavežusios trys moterys kalbėjosi apie Ivanauskaitės knygas; pagarbiai klausiausi.

„Raganą ir lietų“ skaičiau jau studijų metais, bet atsimenu, kad tą knygą jos uždraudimo laikotarpiu (1993–1994) pardavinėjo Operos ir baleto teatre (būdavo toks knygų stendas prie programėlių kiosko). Nuo tada nuosekliai skaičiau naujai pasirodančius romanus – „Sapnų nublokšti“, „Placebas“, „Miegančių drugelių tvirtovė“. Universitete apie ją kalbėta kaip apie vieną šiuolaikinės literatūros autorių; ką tik išėjusį „Placebą“ aptarėme kūrybinio rašymo seminare (abu kursus vedė Audinga Peluritytė-Tikuišienė). Atsimenu „Placebo“ (ar „Sapnų nublokšti“? nepamenu) pristatymą Rotušėje ir „Miegančių drugelių tvirtovės“ pristatymą Mažajame teatre – atėjo tiek daug žmonių, kad priešgaisrinės saugos sumetimais ne visus įleido į salę. Jurga Ivanauskaitė sėdėjo už širmos, nes bijojo „kalbėjimo apie ją“. Man tai pasirodė pretenzinga; tačiau kaip tik tokios ir panašios pozos charakterizavo ją kaip nuo tekstų ne itin lengvai atskiriamą autorę, pakankamai ekscentrišką, kad daug kam keltų susidomėjimą.

Tibetiniu laikotarpiu buvo pareiškusi blizgiesiems žurnalams, kad neketina grįžti prie grožinės literatūros; kadangi buvau paauglė, patikėjau ir su liūdesiu apmąsčiau. Rodos, motyvavo tuo, kad grožinės literatūros rašymas atitraukia nuo dvasinio tobulėjimo. Tuo metu skirtumai tarp viešosios ir privačios erdvės dar nebuvo teoretizuojami, patys jų kaip reikiant nesupratome; radikalūs Ivanauskaitės pasisakymai virto savotišku ledlaužiu – ką viešai pareikšti gali rašytoja. Vėliau, jau suaugusi, apmąsčiau tą pareiškimą kritiškai, bet ligi šiol laikau tą judesį Ivanauskaitės naivumu. Beveik nusivyliau, kai išėjo „Sapnų nublokšti“ – autoritetas sulaužė pažadą, vadinasi, ir pastangą dvasiškai tobulėti.

Ji konstravo moters rašytojos mitą: tai svarbu, nes tos kartos prozininkių beveik nebuvo, bent jau matomų visuomenėje.

Ji konstravo moters rašytojos mitą: tai svarbu, nes tos kartos prozininkių beveik nebuvo, bent jau matomų visuomenėje. Geriausiu jos romanu laikau „Raganą ir lietų“; įtaigiai vizualų ir su atida transcendencijos temai. Kai kurie jo vaizdiniai parašyti taip, lyg būtų nupiešti. Šiuo metu nėra jokios kitos panašios romanistės (bruožai, pagal kuriuos lyginu: autorės, kaip asmenybės, sinergetika, introvertiška ekstroversija, avantiūrizmas, ekstravagancija; rašytojystės romantizavimas, mitologizavimas priimant biografinius sprendimus ir pasisakymuose). Kristina Sabaliauskaitė gal būtų arčiausiai to įvaizdžio, bet ji gana griežtai atsiriboja nuo lietuvių rašytojų bendruomenės (Ivanauskaitė irgi laikėsi atskirai, tačiau, reikalui esant, išpažino stiprų bendruomeniškumą). Audronė Urbonaitė stokoja individualistės mito, atsitraukimo į „introvertės“ erdvę, vizualinio mąstymo. Ivanauskaitės laikysenos buvo tokios ryškios, pirmeiviškos ir nuo nieko nenusižiūrėtos, kad gal ir neverta ieškoti „dukterų“.

Norėčiau kada nors ką nors parašyti apie Jurgos Ivanauskaitės kūrybą, bet abejoju, ar susidoročiau su tokia užduotimi. Viena aišku – po mirties išėję leidiniai („Jurga: atsiminimai, pokalbiai, laiškai“, Jūratės Baranovos monografija „Jurgos Ivanauskaitės fenomenas: tarp siurrealizmo ir egzistencializmo“) vertingi gausios dokumentikos požiūriu, bet juose nėra kai ko kito. Baranovos monografijoje labai daug besąlygiškos simpatijos Ivanauskaitei, o aš norėčiau kaip tik nuo to atsiplėšti. Atitolti nuo asmeninių santykių ir pažinčių su amžininkais. Tam reikia laiko distancijos. Labiausiai mane domintų du aspektai: psichoanalizė (ar pretenzijos į ją) ir kintantis religinis matmuo.

Ne mes nustatinėjame vietas literatūroje. Galime kukliai prisidėti prie kanono formavimo, bet tai ne tas pats. Visus į vietas susodina laikas.

Rimvydas Stankevičius (J.Ivanauskaitės vardo premija įvertintas 2011 metais už kūrinį „Patys paprasčiausi burtažodžiai“)

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./R.Stankevičiaus manymu, vidinis balsas yra vienas buvusių, esančių, o galbūt tik kada nors būsiančių „aš“.
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./R.Stankevičius.

Ką man reiškia Jurga Ivanauskaitė?..

Jurga buvo asmenybė, kuriai svarbiausias šiame pasaulyje (kaip gyvenime, taip ir kūryboje) visada buvo Anas pasaulis.

Na, tai vienintelė lietuvių rašytoja, dėl kurios knygos „Kaip užsiauginti baimę“ 1989-aisiais važinėjau po Lietuvą, jos ieškodamas po mažų miestelių knygynus, nes miestuose, taip pat ir Vilniuje, ji akimirksniu buvo išpirkta. Tai – rašytoja, kurios visas lig vienos knygas esu perskaitęs, ko gero, pirmoji lietuvių rašytoja, kurios herojai jau nebeatstovauja agrarinei pasaulėjautai, pirmoji – ėmusi rašyti ne apie jaunimą, o tarsi atstovaudama jam, taip pat pirmoji – magiškojo realizmo atstovė Lietuvoje...

Nesu tas, kuris turi teisę samprotauti apie J. Ivanauskaitės kūrybinio indėlio vertę ar šios rašytojos vietą lietuvių literatūroje, todėl tik prisipažinsiu, kad asmeniškai labiausiai žaviuosi jos novelistika (knygos „Pakalnučių metai“, „Kaip užsiauginti baimę“). Būtent jos apsakymai turėjo didžiulės įtakos formuojantis mano pasaulėjautai, literatūriniam skoniui, akivaizdžių jos pėdsakų randu savo baigiamųjų klasių moksleiviškuose rašiniuose, prozos kūrybos bandymuose...

Tačiau visų svarbiausia man – netgi ne J.Ivanauskaitės literatūrinis palikimas – itin svarbus man jos asmeninis dievoieškos kelias. Man ji yra ir liks puikiu, siektinu pavyzdžiu, kaip iš tiesų yra žengiama dvasiniu keliu – drąsiai, bekompromisiškai, nebijant būti pasmerktai, išjuoktai, suniekintai, nei sau, nei kitiems nemeluojant. Nebijant apsisukti ir grįžti. O juk, sutikite, tam reikia pasiutusios drąsos nūdienos visuomenėje, kurioje Dievo ieškoti nėra įprasta – kur kas įprasčiau – apsimesti, jog visi Jį esame radę ir juntame ryšį su Juo be jokių trukdžių.

Jurga buvo asmenybė, kuriai svarbiausias šiame pasaulyje (kaip gyvenime, taip ir kūryboje) visada buvo Anas pasaulis. Esu įsitikinęs, kad būtent tiems dalykams, kuriems išeikvojo savąjį gyvenimą Jurga, turime stengtis išeikvoti ir mes – tiek rašytojai, tiek ne rašytojai.

Aušra Kaziliūnaitė (J.Ivanauskaitės vardo premija įvertinta 2016 metais už kūrinį „Mėnulis yra tabletė“)

Aušra Kaziliūnaitė
Laimos Stasiulionytės nuotr./ Aušra Kaziliūnaitė

Dažnai kur kas mažiau talentingi vyrai menininkai yra geriau matomi nei įdomiau už juos kuriančios ar turinčios potencialą kurti moterys menininkės. Prie jų nepelnyto iškilimo prisideda kolegiška savipagalba. Vidutinybės moka daugybę galios žaidimų bei strategijų, kurias atkartoja veikiau intuityviai, nei sąmoningai. Galu gale taip įsitvirtina neleisdami nei sau, nei kitiems abejoti jų kultūriniame lauke užimame vieta.

Moterys kūrėjos palyginus su vyrais dažnai marginalizuojamos, ypač tokiose šalyse kaip Lietuva, kur patriarchalinis mąstymas vis dar labai gajus. Iš inercijos jos ir pačios marginalizuoja save bei kitas moteris kūrėjas. Šiame kontekste Jurga Ivanauskaitė iškyla kaip analogų neturinti ir nepasidavusi minėtai schemai kultinė asmenybė. Laisva ir savo laisvę vertinanti kūrėja, drąsiai atsiverianti dvasiniams ir meniniams ieškojimams. Tai, pasaulyje, kuriame iš vadovėlių į mus žvelgia bemaž vien „barzdoti“ veidai, skatina jaunas merginas ieškoti, atrasti, patirti, išgyventi, rašyti ir siekti laisvės. Tai įkvepianti, stipri asmenybė, menininkė, kuri neabejotinai praplėtė to meto dažnai gana nuobodų lietuvių literatūros lauką. Didelė dalis kultūrinių snobų vis dar negali jai atleisti populiarumo. Manau tai kyla iš nepasitenkinimo tuo, kad atradusi savo skaitytojus rašytoja nežaidė pagal hierarchines vyrų-rašytojų pasaulio taisykles.

Renata Šerelytė (J.Ivanauskaitės vardo premija įvertinta 2010 metais už kūrinį „Mėlynbarzdžio vaikai“​)

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Rašytoja Renata Šerelytė
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Rašytoja Renata Šerelytė

Jurga Ivanauskaitė – valinga, drąsi ir atvira rašytoja, nebijojusi nei temų, nei žanrų iššūkio. Įsiminiau ją nuo pirmosios Jurgos knygos „Pakalnučių metai“: tai buvo visiškai kitokia knyga, tikras netikėtumas lietuvių literatūroje.

Kristina Sabaliauskaitė (J.Ivanauskaitės vardo premija įvertinta 2009 metais už kūrinį „Silva rerum“)

Luko Balandžio/ 15min nuotr./Kristina Sabaliauskaitė
Luko Balandžio/ 15min nuotr./Kristina Sabaliauskaitė

Kai buvau paauglė, Jurgos Ivanauskaitės balsas buvo – ir čia pasakysiu ne per skambiai – mūsų kartos balsas. To, džinsuoto Senamiesčio jaunimo, kuris atradinėjo save, savo ir savo šalies laisvę, pasaulį, kuris netikėtai atsivėrė ir ištiko mus (Jurgos atveju vėliau tas pasaulis išsiplėtė iki geografinių ir metafizinių platybių; jos dievoieškos kelias – tai atskira, ne mažiau įdomi istorija).

Kai buvau paauglė, Jurgos Ivanauskaitės balsas buvo – ir čia pasakysiu ne per skambiai – mūsų kartos balsas.

Drįstu sakyti, kad vyresnės kartos literatai nebuvo ir nėra pajėgūs suprasti jos kūrybos, iš čia nuolatinės aršios (kartais net dabar, po jos mirties tebesitęsiančios) pastangos menkinti ją ir jos kūrybą, pristatinėti kaip kažkokią „egzotišką ir spalvingą, kurios interviu buvo įdomiau skaityti nei kūrinius“ – cituoju. Vis dėlto, tarp jos kritikų taip ir neatsirado parašiusiųjų geresnius, labiau pilnakraujus romanus apie rašytojo esamąjį laiką, kuriame taip būtų girdimas autentiškas autoriaus balsas ir nesumeluotos, tikros, apnuogintos patirtys, kurių taip stokoja lietuvių literatūra. Jurga Ivanauskaitė „literatūros lauko“ niekaip nepakeitė – nesuarė, neprisėjo pasekėjų. Ji tiesiog buvo ir yra jame taip, kaip tik gali būti kiekvienas unikalus rašytojas – su savo nepakartojamu pasakojimo pasauliu ir nesupainiojamu balsu.

Man iš jos romanų, žvelgiant retrospektyviai, šiuo metu labiausiai patinka iki galo deramai taip ir neįvertintas jos „Placebas“ – puikus roman-à-clef apie millenniumo Lietuvą, su puikiai atpažįstamais istoriniais personažais; imponuoja tai, kad jos kūryba – laisvo žmogaus kūryba. O laisvų mūsuose nemėgo, nemėgsta ir dar negreitai pamėgs. Manau, labai ironiška, kad Jurgos Ivanauskaitės vardo premiją dabar teikia ir administruoja būtent Rašytojų sąjunga, kurios narių panieką pati Jurga būdama gyva taip jautriai išgyveno. Bet čia ir yra laiko patikrintos, išliekančios literatūros paradoksas – jai gelti bandžiusiųjų niekas nebeprisimins, o Ivanauskaitė rikiuojasi mūsų literatūros istorijoje kaip viena ryškiausių prozininkių, greta Žemaitės, Simonaitytės, Šatrijos Raganos...

Agnė Žagrakalytė​ (J.Ivanauskaitės vardo premija įvertinta 2014 metais už kūrinį „Eigulio duktė: byla F 117“)

Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Agnė Žagrakalytė
Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Agnė Žagrakalytė

Jurgos Ivanauskaitės, asmens, – nepažinojau. Iš vyresnių seserų lentynos jau buvau išvogusi ir perskaičiusi „Pragaro sodus“ bei „Raganą ir lietų“, kai 1995 metais, man dar gyvenant kaime, mūsų rajone atsirado keistas žurnalistas, rašantis straipsnių ciklą apie rajono keistuolius. Į keistuolių sąrašą patekau. Žurnalistui taip labai patikau, kad net kvietė taurei vyno, bet aš, drovi paauglė abstinentė, nė alaus neragavus, tąkart nerangiai atsisakiau. Žurnalistas žaidė kažkokį savo jaunystės žaidimą, pagal kurį man atnešė visas iki tol išleistas Ivanauskaitės knygas ir liepė jas perskaityti „per naktį“, – naktų davė dvi. Pagreitintai prarijau „Pakalnučių metus“, „Mėnulio vaikus“, „Kaip užsiauginti baimę“, dar kartą – „Pragaro sodus“ bei „Raganą ir lietų“ ir ką tik išėjusią „Agnijos magiją“.

Jurga Ivanuskaitė buvo tokia – vyresnioji literatūrinė mūsų visų sesuo. Pralaužė užtvaras, pramynė takus.

Vėliau ir savo straipsnį jis panašiai pavadino – „Agnės magija“. Klausimus straipsniui formulavo knygos skyrių pavadinimais. Rašė, kad „Agnės magijai atsispiria tik matematikos mokytojai“, – buvo gavęs skundų iš tų mokytojų. Kai dar kiek paaugau, man, studentei, porąkart nepažįstami vyrai „Suokalbio“ kavinės prieigose yra vertę ant kaktos plaukus ir šaukę: „panaši, panaši!“ Iki dabar manau, kad maža džiaugsmo būti „į kažką panašiai“, mat iki dabar noriu būti panaši į save. Ir dabar turbūt nedovanotinai ilgai apie save pasakoju. Kai „už kūrybinę drąsą“ gavau Jurgos Ivanauskaitės premiją, kalbėjau nedaug, bet šių žodžių neatsisakau, todėl pasikartosiu. Turiu dvi vyresnes seseris. Todėl žinau, kaip paprasta ir lengva augti, kai vyresnės seserys jau daugumą takų pramynusios ir tėvų-senelių tvertas užtvaras pralaužusios. Jurga Ivanuskaitė buvo tokia – vyresnioji literatūrinė mūsų visų sesuo. Pralaužė užtvaras, pramynė takus. Mums dabar lengva ir paprasta. Ačiū Jai.

Laura Sintija Černiauskaitė (J.Ivanauskaitės vardo premija įvertinta 2012 metais už kūrinį „Medaus mėnuo“)

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Laura Sintija Černiauskaitė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Laura Sintija Černiauskaitė

Mano paauglystėje Jurga buvo turbūt ryškiausia ir kontroversiškiausia rašytoja moteris. Mane labai domino ir žavėjo jos kelionės ir budistinės patirtys, o jos kūryboje labai erzino kraštutinis, dramatiškas moteriškumas. Dabar Jurga man yra iš amžinybės atsišvytinti šypsena, kurią patiriu lankydama jos gražų kapą Rašytojų kalnelyje. Ji yra mano sesė Danguje, jau įveikusi šitos žemės sunkius kelius, pakilusi aukščiau virš tokio nereikšmingo dalyko kaip literatūra.

Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Idėjos savaitgaliui

Išmanus kaimas

Festivalis „Galapagai”