Dabar populiaru
Publikuota: 2018 gruodžio 21d. 12:56

15min knygos rinkimuose laimėjusios V.Woolf knygos recenzija: tai, kas lieka tarp eilučių

Virginios Woolf knygos viršelis 15min recenzija
Virginios Woolf knygos viršelis

Virginios Woolf romanas „Tarp veiksmų“ šiais metais 15min knygų rinkimuose ekspertų komisijos buvo išrinktas geriausia verstine knyga grožinės literatūros kategorijoje. Šioje recenzijoje pabandysiu atsakyti, kuo gi ypatingas šis paskutinysis V.Woolf kūrinys, kurį išsiuntusi leidėjui autorė pilnomis kišenėmis akmenų žengė į Uzo upės vandenis.

Virginia Woolf – viena žymiausių XX amžiaus rašytojų ir viena svarbiausių modernizmo atstovių, parašiusi 16 knygų, iš jų devynis romanus ( „Į švyturį“, „Ponia Delovėj“, „Orlandas“ ir kt.). Kodėl autorė nusprendė pasitraukti iš gyvenimo, niekas tiksliai nežino. Tai galėjo būti kelių aplinkybių derinys – dėl artėjančio Antrojo pasaulinio karo (jos vyras buvo žydas), jos „Bloomsbury“ buto nugriovimo („Jie sunaikina visus gražius dalykus!“), abejonių dėl paskutiniojo romano („pernelyg paikas ir trivialus“) ir „senosios beprotybės“ baimės, kuri pasireikšdavo sunkios depresijos forma.

V.Woolf knygoje „Tarp veiksmų“, kaip ir kituose jos kūriniuose, aprašoma viena vasaros diena viename Anglijos užmiesčio „vidutinio dydžio“ name, kuriame gyvena kelių kartų pasiturinti Oliverių šeima, o sodybos klojime, pastatytame prieš septynis šimtus metų, kaimo gyventojai ruošiasi kasmetiniam vaidinimui. Romanas neturi aiškaus siužeto, vietoj jo autorė pristato šeimos narius, jų paveikslus, mintis: senąjį Bartolomėjų, jo seserį ponią Svifin, sūnų Džailsą, Džailso žmoną Izabelę ir jų vaikus. Pasakojime įvedama ir daugiau veikėjų: šeimos tarnautojai, kaimo gyventojai, svečiai, ponia Manrezea ir jos draugas Viljamas, spektaklio kūrėja panelė La Trob.

Karas ir jo laukimo nuojautos – viena iš pagrindinių netiesioginių romano temų.

Romano ašimi tampa vaidinimas, kurio pagrindinė veikėja Didžioji Britanija. Svečiams susirinkus spektaklis prasideda nuo vaiko scenoje paskelbiančio „Aš esu Anglija“, – t.y. nuo pačių viduramžių, tęsiant Elizabetos, Viktorijos valdymo metais ir baigiant šiomis dienomis. Spektaklio metu skamba garsių autorių, tokių kaip Williamas Shakespeare'as eilės, o pati istorija persipina su žiūrovų minčių srautu. Romano pavadinimas „Tarp veiksmų“ reiškia ne tik veiksmą, vykstantį tarp spektaklio veiksmų, bet ir simbolizuoja laikmetį tarp dviejų pasaulinių karų, kuomet vyksta romano veiksmas.

Karas ir jo laukimo nuojautos – viena iš pagrindinių netiesioginių romano temų, kurią tarp „tarp vaidinimo veiksmų“ bando perteikti autorė šiame romane, nors apie jį tiesiogiai knygoje užsimenama vos kelis kartus. V.Woolf šią knygą pradėjo rašyti 1938 m., kuomet buvo laukiama karo, o pati autorė ir jos vyras Leonardas saugojo namuose benziną – buvo pasirengę savižudybei, jei į šalį įsiveržtų vokiečiai, nes Leonardas buvo žydas, o abu buvo nacių sąraše.

Nors V.Woolf paskutiniosios knygos tekste pavyko išgauti lengvumo efektą, kuomet žmonės tiesiog mėgaujasi (ar bodisi) savimi, šalia esančiais, gražia diena, vaidinimu, gamtos peizažais, tačiau „tarp eilučių“ šmėkščioja karo grėsmė, leidžianti pajausti artėjančią dar vieną Anglijos valdymo eros pabaigą.

Tačiau V.Woolf šiame romane visgi užduoda retorinį klausimą: „Ar turime teisę susiaurinti gyvenimą iki pačių savęs?“

Šiuo tragikomišku aspektu romanas „Tarp veiksmų“ man šiek tiek priminė A.Čechovo „Vyšnių sodą“, kuriame dvarininkė Ranevskaja Liubovė Andrejevna taip pat linksminasi su savo „svita“ užmerkusi akis prieš artėjantį dvaro su vyšnių sodu bankrotą, kuriame taip pat apie ateitį beveik nekalbama, nes ji kelia nemalonius jausmus, tik, ar ilgam pavyks užsimerkti ir nematyti realybės? Tiek A.Čechovo, tiek V.Woolf kūrinių herojai mėgaujasi šia akimirka, gilinasi į savo asmeninius lūkesčius, neišsipildžiusias svajones, tarsi laukdami, kad likimas pats sudėliotų viską į savas vietas. Tačiau V.Woolf šiame romane visgi užduoda retorinį klausimą: „Ar turime teisę susiaurinti gyvenimą iki pačių savęs?“ Galiausiai atsukusi veidrodį į žiūrovus, kviečia šiuos pažvelgti realybei į akis.

Kūrinys sudurstytas iš fragmentiškų akimirkų, trumpų poetinės, ritminės prozos epizodų. Jie gali būti perskaityti ir lengvai pamirštami, nes niekur neveda ir neturi beveik jokių tarpusavio sąsajų, tačiau, kaip sako viena knygos herojė: „Nesijaudinkite dėl siužeto: siužetas nieko nereiškia.“ Todėl V.Woolf koncentruojasi į akimirkos grožį ir vertę, herojų aprašymus ir jų sąmonės srautą, kurie lyg skirtingi potėpiai, atspalviai susilieja į vieną nedalomą imperatyvinį Anglijos visuomenės paveikslą. Bandydama paaiškinti, kodėl šiame romane ir spektaklyje nėra herojų raidos, V.Woolf rašo, kad dėl visų transcendentinių gamtos grožybių ir civilizacijos pasiekimų žmonės daug nepasikeitė nuo to laiko, kai buvo dar pusiau beždžionė: „Mada keičiasi, dienos yra lietingos arba gražios, tačiau žmogaus širdis išlieka vienoda“.

V.Woolf kūryboje svarbus garso ir tylos santykis. Į kelių šimtų metų senumo kambarių sienas įsigėrusi tyla persipina su garsais, šurmuliu, kurį kelia besirenkantys į vaidinimą svečiai. „Kambarys buvo kriauklė, dainuojanti apie tai, kas buvo, kai nebuvo laiko; namo širdyje stovėjo vaza, alebastrinė, glotni, šalta, sulaikiusi nurimusią, distiliuotą tuštumos, tylos esenciją.“ Įtempti santykiai tarp Izabelės ir jos vyro Džailso, taip pat dažniausiai išreiškiami tyla. Tyla šiame romane simbolizuoja ir besikalančias feminizmo idėjas (išreikštas per knygos herojes Izą ir panelę La Trob), o labiausiai – artėjančio karo nuotaikas. Tačiau išorinė tyla, herojų lūpose garso nebuvimas visiškai nereiškia to, kad jų viduje nekunkuliuoja garsiausi sprogimai: „Mes neturime žodžių, mes neturime žodžių, – protestuoja ponia Swithin. – jie yra kažkur gilumoje, bet ne lūpose.“

„Muzika mus pažadina. Muzika pamatyti tai, kas paslėpta, sujungti tai, kas nutrūkę. Pažvelk ir įsiklausyk. Pažiūrėk į gėles, kaip jos spinduliuoja savo raudonumą, baltumą, sidabriškumą ir mėlynumą. Į medžius su jų daugiakalbiu skiemenavimu, jų žalius ir geltonus lapus, kurie mus skubina, masina rinktis draugėn, burtis draugėn, kaip tuos varnėnus ir kovus, klegėti ir linksmintis...“

Romane „Tarp veiksmų“, kaip ir ankstesniuose kūriniuose, V.Woolf tekstas yra labai poetiškas ir tapybiškas. Autorė tarsi švenčia kalbos daugialypę reikšmę, kūrybingai žaidžia su žodžiais ir tų pačių žodžių skirtingomis reikšmėmis, panaudodama juos kituose kontekstuose. Šiuos kūrybiškus, modernius sąmonės srauto viražus puikiai išvertė vertėja Emilija Ferdmanaitė. Rašytoja kiekvienam savo herojui ir jo charakteriui aprašyti turi atskirą paletę žodyno spalvų ir tapymo technikų, kuriomis piešia jų portretus, pvz.: „Pataikūnas; padlaižys; ne doras, tiesus, paprastas žmogus, bet kirkintojas ir virvučių tampytojas; pojūčių čiupinėtojas; įnoringas ir išrankus; delsiantis ir gaištantis; ne toks, kuris mylėtų moterį atvirai...“ arba: „Žingsniuodama per veją gramofono garsų link, ji atrodė didinga kaip deivė, pakilios nuotaikos, nieko nestokojanti, pilnomis rieškutėmis semianti iš gausybės rago plūstančias dovanas. Jai įkandin sekantis Bartolomėjus laimino žmogaus kūno galią leisti žemei megzti vaisius.“

V.Woolf iki šiol gali būti laikoma viena jautriausių, o kartu moderniausių britų romanisčių. Kaip ir daugumoje jos romanų, taip ir kūrinyje „Tarp veiksmų“ V.Woolf grietinėlę galima „graibstyti“ tarp eilučių, o ne paviršiuje. Ji ypatinga ir tuo, kad jos kūryba yra ne tik poetiška, eksperimentinė, turinti psichologinį pagrindą, bet ir nestokoja humoro. Ji žvelgė į žmogaus egzistenciją kaip į paradoksų labirintą, kuriame tragedija žengia koja kojon su komedija, o pasaulio grožis susideda iš trumpalaikių akimirkų tarp vieno veiksmo ir kito, kurias, bet kada gali užtemdyti iš dangaus pasipylęs lietus ar prasidėsiantis karas.

Nors „Tarp veiksmų“ yra vienas trumpiausių V.Woolf romanų, tačiau jis apima labai plačia amplitudę temų ir idėjų, leidžiančių įsiskverbti į giliausias žmogaus sąmonės gelmes, o kartu per žmones, meną atskleidžia ir visos Anglijos paveikslą.

Galima teigti, kad paskutiniame šiame V.Woolf kūrinyje, galima rasti visus esminius, o kartu geriausius V.Woolf kūrybos bruožus – drąsias idėjas, modernią formą, intelektualų, mediatyvų, dinamišką, poetišką tekstą. Tai ne tik daugiasluoksnis, bet ir daugiažanris romanas, varijuojantis tarp psichologinės dramos iki tragikomedijos. Todėl šią knygą galima drąsiai rekomenduoti ne tik V.Woolf gerbėjams, bet ir visiems literatūros gurmanams, norintiems susipažinti su šios autorės vienu geriausių kūrinių.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Ekspertai pataria
Gerumu dalintis gera

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas