PROPAGANDOS TEORIJOS
Edward Bernays „Propaganda“
Iš anglų kalbos vertė Mida Norkūnienė
Leidykla „Kitos knygos“
E.Bernaysas vadinamas vienu iš pirmųjų ryšių su visuomene teorijų kūrėjų, ir jo mintys dažnai tyrinėjamos norint suvokti, kaip veikia propaganda. Šis dar 1928 metais pasirodęs kūrinys autoriui pelnė gana prieštaringą šlovę. Jis aistringai gynė propagandą kaip demokratijos įrankį, o nuomonių formavimą kaip natūralų šių laikų visuomenės dėsnį, leidžiantį visuomenę pratinti prie permainų ir pažangos. Jis taip pat buvo kaltinamas tuo, kad pataikavo didžiosioms korporacijoms, cinizmu. Jis buvo prityręs manipuliatorius, propagandos strategas, teikęs šiam žodžiui visai kitokią, ne neigiamą prasmę, kuri paplito vėliau XX amžiuje. Knygoje nėra pompastikos, apsimestinio didžių tikslų siekio – autorius tiesiog įvardina, kad propaganda yra tiesiausiais, efektyviausias būdas pasiekti savus tikslus. Dabar E.Bernayso darbai skaitomi neretai kritikuojant jo idėjas, tačiau akivaizdu, kad nemažai to, ką jis aprašė šioje knygoje, praktikoje ir buvo įgyvendinta, tai tapo vienais iš visuomenės nuomonės formavimo pamatinių stulpų. Todėl norint suprasti visuomenės veikimo schemas, svarbu skaityti ir teorijas apie tai – net ir nepaisant to, kad mases pats autorius laikė vertas manipuliacijų svarbesnių tikslų labui. Skaitant šią knygą svarbu suvokti šios knygos, jo autoriaus minčių kontekstą, ir tam šioje knygoje padeda du įvadai, vienas jų – detalus lietuvių filosofo Gintauto Mažeikio pristatymas. Jis teigia, kad E.Bernaysas svarbus tuo, jog taikė psichoanalitinės įtaigos priemones, jis buvo „psichoanalize pagrįstos propagandos ir ryšių su visuomene praktikos pradininkas“. Ir net jei nuo šios knygos pasirodymo jau praėjo kone šimtmetis ir per tą laiką parašyti milijonai kitų darbų, kurie analizuoja propagandą ir naujesniais pjūviais, verta pažiūrėti, nuo ko visos tos ryšių su visuomene teorijos prasidėjo.
Ian Dunt, Dorian Lynskey „Sąmokslo teorijos“
Iš anglų kalbos vertė Jolita Parvickienė
Leidykla „Tyto alba“
Išplitus socialiniams tinklams sąmokslo teorijų sklaidai atsirado itin palanki terpė. Tačiau, kaip teigia šios knygos autoriai, sąmokslo teorijos egzistuoja nuo seniausių laikų. Nuo biblinių laikų, Viduramžių iki šių dienų sąmokslo teorijos apėmė įvairiausias sritis – religiją, mokslą, politiką, kultūrą. Kaip rašoma knygoje, sąmokslo teorijos ardo socialinį audinį ir tampa grėsme liberaliai demokratijai, o kai kam – puikiu pasipelnymo šaltiniu. Šiais laikais sąmokslo teorijos prasiskverbusios ir į aukščiausius politikos sluoksnius. Autoriai šioje knygoje, kartais nevengdami ir humoro (tačiau atlikę ir kruopščią analizę), pateikia istorinę perspektyvą, rodo mechanizmus, kaip kuriamos sąmokslo teorijos, kodėl jos tokios paveikios psichologiškai, kaip tai susiję su galios santykiais ir kaip tai didina susiskaldymą visuomenėse – tai aiškiausiai matėme koronaviruso pandemijos metu. Autoriai pateikia paaiškinimus, kaip atpažinti sąmokslo teorijas ir kaip reikėtų su jomis kovoti, tačiau kartu pripažįsta, kad tai nėra lengva. Jie teigia, kad ne visuomet net išsilavinimas, intelektas daro žmogų atsparų sąmokslo teorijoms, lygiai kaip ir pateikiami faktai nebūtinai sąmokslo teorijomis įtikėjusiam žmogui suveiks kaip dekonstravimo jėga. Juo labiau, kad šiais laikais, kaip sako tyrėjai, sunku susitarti netgi dėl to, ką visuomenėje laikome realybe, o ką simuliacija, – vis daugiau yra realybės interpretacijų. Sąmokslo teorijas žmonių manipuliavimui, diskreditavimui puikiai išnaudoja ir autoritariniai režimai, kartais jos pasitarnauja net karams ir genocidams. Melagienų, dezinformacijos laikais tokias knygas skaityti turėtų būti privaloma kaip informacinio raštingumo skatinimo priemones, tačiau, deja, greičiausiai tokie kūriniai nepasieks tų, kuriems jų labiausiai reikia – patiems įtikėjusiems sąmokslo teorijomis.
Viktor Denisenko „Propagandos apsupty“
Vilniaus universiteto leidykla
Norintiems knygos, kurioje būtų analizuojamos propagandos teorijos, metodai, kaip ji veikia, o kartu ir pateikiamos pastarųjų laikų dezinformacijos sklaidos istorijos, rekomenduojama ši propagandos eksperto V.Denisenko knyga. Jis pats sako, kad idėja parašyti knygą kilo po to, kai 2017 metais buvo atliktas didelis tarptautinis tyrimas, kuriame buvo nagrinėjamas visuomenių atsparumas propagandai. Tyrime Lietuva atrodo gana atspari, o pažeidžiamiausi propagandos poveikiu atžvilgiu buvo rusai. Šis tyrimas nemenka dalimi paaiškina tai, kokia visuomenė suformuota Rusijoje ir kodėl ten taip lengvai skleidžiami Kremliaus naratyvai. Knyga išleista prieš penkerius metus, ir joje užfiksuota tai, kaip dezinformacija buvo skleidžiama per koronaviruso pandemiją, kaip buvo manipuliuojama rinkimų rezultatais Baltarusijoje, kiti atvejai. Autorius aprašo pagrindinius modelius, kuriuos galima pamatyti kartojamus autoritarinių valstybių vadovų, jis rašo apie tai, kaip yra manipuliuojama mūsų emocijomis, kaip priešiškai nusiteikusios jėgos gerai išnaudoja mūsų silpnybes. V.Danisenko rašo ir apie būtinybę stipinti informacinį visuomenių atsparumą, pabrėžia žiniasklaidos svarbą. „Autorius ir ekspertai moko mus būti kritiškus, išmokti atskirti melagingas naujienas ir istorijas nuo tikrų, nes propaganda dažnai yra žudikė, o informacinis karas kartais tampa tikro karo pradžia arba jo dalimi“, – rašoma apie šią knygą, kurios pasakojimo būdas daro ją prieinamą ir plačiajai auditorijai.
Mantas Martišius „Atsargiai – propaganda“
Vilniaus universiteto leidykla
Jeigu daugelis šiame sąraše esančių knygų yra skirtos plačiajai publikai, ši turėtų labiausiai sudominti tuos, kas propaganda domisi iš labiau mokslinės pusės. „Kodėl egzistuoja propaganda? Kodėl komunikacijoje propagandos technikos ir metodikos yra tokios gajos?“ – klausia šios knygos autorius, solidžią monografiją ruošęs apie dešimt metų. Knygoje aptariamos pagrindinės su propganada susijusios teorijos, istorija, autorius sistemiškai nagrinėja tai, kas skleidžia propagandą, kaip tai veikia visuomenę, didelis dėmesys skiriamas ir žiniasklaidai. „Siekiama sistemingai parodyti, kodėl yra propaganda, kas lemia jos įtakingumą, aptarti svarbiausius propagandos apibrėžimus ir formas, pristatyti pagrindinius propagandos proceso veikėjus ir aplinkybes, kuriomis propaganda skleidžiama. Pažvelgti, kaip ir kodėl propaganda užvaldoma informacinė erdvė. Galiausiai, visa tai padaryti platesniame masinės komunikacijos priemonių ir socialinių tinklų kontekste“, – rašoma šios knygos pristatyme. M.Martišius pateikia ryškiausius istorinius pavyzdžius iš įvairių sričių – nuo politikos iki, tarkime, filmų, tyrinėja informacinių karų sąvokas ir veikimo principus, aptaria skirtingas propagandos rūšis, teisinius aktus, pateikia analizes, kaip galima atpažinti propagandą. Knyga, kaip ir minėta, pirmiausia skirta su propaganda dirbantiems specialistams, norintiems įgyti tvirtesnį teorinį pagrindą.
Gintautas Mažeikis „Propaganda ir simbolinis mąstymas“
Vytauto Didžiojo universiteto leidykla
G.Mažeikis atlieka mokslinius tyrimus apie propagandą, neretai jos veikimo metodus komentuoja žiniasklaidoje, o ši jo parašyta monografija skirta tiems, kas nori į propagandą pažvelgti platesniu žvilgsniu, iš filosofinio žiūros taško. Prieš parašydamas monografiją G.Mažeikis jau buvo paskelbęs ne vieną mokslinį straipsnį, taip pat ir mokymo priemonę „Propaganda“, tačiau čia, kaip teigia pats autorius, jis apdorojo ankstesnes idėjas, filosofiškai ir antropologiškai išplėtojo. „Tematiniu požiūriu monografijoje žymiai daugiau vietos skiriama filosofinėms konstruojamo ir manipuliuojamo proto bei jo pasipriešinimo galimybėms aptarti, o ne komunikacinėms propagandos technologijoms analizuoti“, – rašo G.Mažeikis. Čia jis polemizuoja dėl propagandos kilmės ir istorijos, tyrinėja propagandos paveiktą simbolinį mąstymą, manipuliacijas vaizdais, socialinę inžineriją spektaklio visuomenės sąlygomis. „Ši monografija labiau nagrinėja įvairias propagandos formas laiko ir erdvės požiūriu ir skiria: ilgalaikę propagandą, propagandines kampanijas, mikropropagandą totalitarinėje, centralizuotoje, demokratinėje aplinkoje. Naujojoje knygoje plačiau pateikiami propagandos mąstymui iliustruoti būtini istorijos atvejai“, – pristatydmas monografiją jos įvade rašo G.Mažeikis. Čia daug dėmesio skiriama kino ir literatūrinės propagandos analizei, jis siekia atsakyti į klausimus: kaip galimas laisvas samprotavimas „šiuolaikinėje pakeistinio mąstymo, melagingos sąmonės, susvetimėjusių santykių fragmentuotoje visuomenėje“? Kas įgalina individo, bendruomenės laisvę? Knyga skirta tiems, kas jau turi pakankamai žinių šioje srityje, susipažinę su pagrindinėmis teorijomis, filosofinėmis su šia sritimi susijusiomis idėjomis.
Ričardas Savukynas „Kaip nugalėti propagandą“
Krašto apsaugos ministerija
Jeigu kai kuriose kitose knygose apie propagandą nemažai dėmesio skiriama teoriniam pagrindui, šis tinklaraštininko R.Savukyno, nemažai rašančio apie propagandą ir kovą su ja, leidinys – labai praktiškas. Jis leidžia suprasti, kaip mūsų mąstymas tampa paveikus dezinformacijai, ir pateikiama 12 mąstymo klaidų bei būdai, kaip tas klaidas taisyti. Kaip apie šią knygą sako psichologė Rosita Kanapickaitė, „šioje knygoje aprašomi pagrindiniai mąstymo spąstai, į kuriuos žmonės dažniausiai įkliūva. Susipažinę su konkrečiais jų pavyzdžiais ir stebėdami save, geriau suprasite savo mąstymą, todėl kitą kartą pakliuvę į tokias pinkles, gebėsite elgtis daug apdairiau“, kaip pagrindinį tikslą išskirianti tai, jog susipažinę su šia medžiaga skaitytojai taps sąmoningesni ir mažiau paveikūs išorės. Kaip rašo R.Savukynas, dalis mąstymo klaidų išsiskiria viena savybe: gebėjimu įstrigti žmonių galvose ir sukelti įvairių suvokimo problemų: „Tokias klaidas galima pavadinti ne šiaip logikos klaidomis, o mąstymo klaidomis, nes jos sutrikdo esminį mūsų gebėjimą – gebėjimą suvokti realybę“. „Panašu, kad Kremliaus propaganda ne šiaip sau kiša tas klaidas į savo straipsnius ar TV laidas. Propagandos kūrėjai taip elgiasi aiškiai suprasdami, kad būtent tokios mąstymo klaidos žmones itin lengvai paveikia ir apgauna“, – rašoma šioje knygoje. Tarp tų mąstymo klaidų – viskas arba nieko; perteklinis apibendrinimas; minčių filtras; gerų dalykų nuvertinimas; minčių skaitymas; ateities pranašavimas; išdidinimas; sumažinimas; emocinis vertinimas; privalėjimas; etikečių klijavimas; personalizavimas. Nedidelės apimties, vos 60 puslapių koncentruotas skaitinys, kurį verta atsiversti norintiems pasitikrinti, ar nedarote mąstymo klaidų – propaganda neretai veikia labai subtiliais būdais ir į jos pinkles galima įkliūti net ir būnant ganėtinai sąmoningam. Knygą nemokamai galima rasti ir Krašto apsaugos ministerijos svetainėje.
„Vizualumo sąsiuviniai. Karas“, „Vizualumo sąsiuviniai. Mokslas“ (sudarytoja Natalija Arlauskaitė)
Leidykla „Lapas“
Leidyklos „Lapas“ knygų serija „Vizualumo sąsiuviniai“ galbūt tiesiogiai ir nėra susijusi su propaganda, tačiau tekstai, kuriuose nagrinėjami vaizdų matymo būdai, tai, kaip jie plinta viešojoje erdvėje, kokias prasmes kuria, padeda suprasti, kaip mes priimame vaizdinę informaciją. „Klausimai, ką vaizdai reiškia, kaip toji reikšmė susijusi su medijų rūšimi, technologijomis ir vaizdų gaminimo būdu, kokios institucijos juos kontroliuoja, kokiais kanalais jie sklinda ir kokias galimybes juos užginčyti mes turime, verti ne vien teorinio smalsumo,“ – cituojama knygų sudarytoja N. Arlauskaitė. Pirmoji serijos knyga „Karas“ kviečia sustoti ir permąstyti, kaip ir kodėl žiūrime iš karinių konfliktų plintančius vaizdus, kas formuoja mūsų vizualų supratimą ir kur yra vieta skepticizmui bei atsparumui. Antroji knyga „Mokslas“ kviečia pažvelgti į mokslą kaip į vaizdų, vizualizavimo technologijų, vaizdų skaitymo ir žiūros praktikų lauką. „Knygoje pristatomi tyrimai rodo, kad net ir tai, ką laikome akivaizdžiu įrodymu, priklauso nuo konkrečių žiūrėjimo praktikų, profesinio pasirengimo bei technologijų“, – sakė N.Arlauskaitė apie šią knygą. Mums, gyvenantiems vaizdų kultūroje, reikia sąmoningai, kritiškai vertinti ne tik informaciją, bet ir plintančius vaizdus, jų simbolines reikšmes, suprasti, kaip formuojasi mūsų pasitikėjimas vaizdais. Tam ši serija yra labai prasminga.
KAIP VEIKIA RUSIJA
Ion Mihai Pacepa, Ronald J. Rychlak „Dezinformacija. Slaptas ginklas“
Iš anglų kalbos vertė Aušra Korsakienė
Leidykla „Briedis“
Rusijos tyrinėtojai vieningai sutinka, kad ištakų to, kas vyksta dabar, reikia ieškoti Sovietų Sąjungoje – dabartiniai šalies vadovai tiesiog naudojasi senaisiais metodais. Šioje knygoje pasakojama apie tai, kaip dezinformacija buvo išnaudojama Šaltojo karo laikais. 1978 m. į Vakarus pabėgęs vienas iš šios knygos autorių, Rumunijos saugumo generolas ir išorinės žvalgybos viršininko pavaduotojas teigia, kad sovietų bloke dezinformacijos srityje darbavosi daugiau žmonių negu ginkluotosiose pajėgose ir gynybos pramonėje. Šio kūrinio autoriai detaliai tyrinėja, kaip Sovietų sąjunga ir jos satelitai išnaudojo propagandą, šmeižto kampanijas, dezinformacijos lavinas. Apie šią knygą portale 15min recenziją rašiusi Eglė Krištopaitytė teigė, kad knyga dėl įtraukiančio stiliaus gali būti skaitoma tarsi šnipų romanas. Knygoje autorius aprašo savo tarnybos vykdytas operacijas siekiant pasauliui eksportuoti antisemitizmą bei žiauriausiems SSRS lyderiams suteikti „žmogiškąjį veidą“. I.M.Pacepa teigė, kad Vakarų žurnalistais buvo lengva pasinaudoti, nes jie esą kliaudavosi pranešimais spaudai ir retai patikrindavo informacijos šaltinius. „Pasak I.M.Pacepos, glastnost – viešumo politika, paprastai priskiriama paskutiniam SSRS lyderiui Michailui Gorbačiovui, buvo naudojama gerokai anksčiau. Esą tokiu būdu visi sovietinio režimo vadovai perrašinėdavo istoriją siekdami Vakaruose sukurti sau palankesnį įvaizdį. O Vakarai ant šio kabliuko dažnai užkibdavo“, – recenzijoje rašo E.Krištopaitytė. Visgi ji teigia, kad knygą reikėtų vertinti ir kritišku žvilgsniu – kai kada I.M.Pacepa, galbūt pasitikėdamas skaitytojo istorijos ir politikos žiniomis, nutyli platesnį kontekstą, taip pat stebina ir kai kurie jo keliami klausimai. „Puikiai aprašydamas sovietų propagandos operacijas, kurias galima atpažinti šiandienių Rusijos slaptųjų tarnybų darbe, ir paneigdamas garsias konspiracijos teorijas, I.M.Pacepa tokiu būdu gali prisidėti prie naujų kūrimo“, – reziumuoja ji.
Peter Pomerantsev „Niekas nėra tiesa ir viskas yra įmanoma“
Iš anglų kalbos vertė Gražina Nemunienė
Leidykla „Sofoklis“
Knyga, padedanti suprasti, kaip smarkiai propagandos yra prisodrinta Rusijos visuomenė. P.Pomerantsevas, Londone gyvenantis žurnalistas ir prodiuseris, į Maskvą dirbti televizijoje atvyko 2006 metais. Dešimties metų jo gyvenimas šioje šalyje tapo siurrealistine kelione maskaradinėje virsmo visuomenėje, perpildytoje prieštaravimų, simuliacijų, pinigų troškimo ir baimės. Kaip teigia P.Pomerantsevas, Rusija virto šalimi, kuri netiki niekuo – viskas yra tik iliuzija: „Viskas yra viešieji ryšiai“ tapo mėgstamiausia Rusijos fraze. Autoriaus kalbinami personažai – skirtingų sluoksnių, skirtingų patirčių, tačiau visus juos vienija nesaugumo, įsitikinimo, kad vieninteliai, kas turi vertę – pinigai ir valdžia, jausmas. Prostitutė iš Dagestano, kuri mano, kad šis darbas yra visiškai garbingas; buvęs banditas, dabar kuriantis apie save filmus; Kremliaus viršūnėje sėdintis politinis technologas ir manipuliacijų meistras Vladimiras Surkovas; tik turtingiausius verslininkus medžiojančios merginos, vyrų viliojimo paslapčių besimokančios specialioje akademijoje; manekenės, išsigelbėjimo ieškančios sektose; sėkminga verslininkė, įkišama į kalėjimą dėl išgalvoto preteksto; keistuoliai maištininkai, kovojantys už senosios Maskvos architektūros išsaugojimą; į Londoną pabėgę verslininkai, kurių atžalos save dabar išdidžiai vadina „tarptautiniais“. Nors blizgesio, pinigų, protu nesuvokiamos prabangos čia daugiau nei bet kur pasaulyje, autoriaus nepalieka mintis, kad daugeliui tai vis dar tėra maskaradas – didžiuliai pinigai dar neseniai sovietiniuose butuose gyvenusiems rusams pažiro taip greitai, kad atrodo nerealūs. Tačiau jeigu pinigai gali atrodyti tik miražas, Kremliaus valdžia čia netgi labai reali. Geriausiai tai jaučiama iliuzijų kūrimo fabrike – televizijoje, kurios gyvenimą autorius patyrė iš vidaus. Nors įtrūkimų Kremliaus matricoje pasitaiko, visgi autoriaus aprašoma sistema Rusijoje gyvuoja puikiai, net ir žmonėms besiblaškant tarp skirtingų identitetų, realybės dalių, skirtingų pasaulių, kurie iš tiesų Rusijoje sudaro vientisą simbiozę.
Masha Gessen „Rusija be ateities: totalitarizmo sugrįžimas“
Iš anglų kalbos vertė Mingailė Jurkutė
Leidykla „Baltos lankos“
Lietuvių kalba anksčiau jau buvo išleista kita M.Gessen knyga „Žmogus be veido“ (angliškąjį variantą esu apžvelgęs čia), o štai neseniai pasirodė ir šis labai vertas dėmesio jos kūrinys. Toje knygoje M.Gessen nagrinėjo V.Putino atėjimą į valdžią, jo valdymą, pažymėtą totaliu kontrolės perėmimu į savo rankas, susidorojimais tiek su savo priešininkais, tiek su šalininkais. O šioje knygoje ji aprašo stingdančią Rusijos visuomenės būklę. Daro tai labai paveikiu būdu – pasakodama paprastų žmonių istorijas. Šis metodas kažkuo panašus į Svetlanos Aleksijevič, tad jei patiko tai, kaip ji atskleidžia Rusijos tikrovę knygoje „Laikas iš antrų rankų“, turėtumėte ieškoti ir šios knygos. M.Gessen sako ieškojusi žmonių, kurie „būtų „normalūs“ tuo požiūriu, kad jų patirtys atspindėtų milijonus kitų patičių, ir kartu išskirtiniai: inteligentiški, aistringi, savistabūs, gebantys gyvai papasakoti istorijas“. „Bandžiau aprėpti tragedijos mastą, kai prarandami intelektiniai prasmės kūrimo įrankiai, ir ieškojau rusų, kure būtų mėginę juos panaudoti tiek sovietiniu, tiek posovietiniu laikotarpiu“, – apie knygos sumanymą sako autorė, siekusi papasakoti istoriją apie laisvę, kuri nepasirinkta, ir demokratiją, kurios negeista. Knygoje per šių žmonių istorijas ji pasakoja apie tai, kad trumpas laisvės blykstelėjimas šalyje tuo blykstelėjimu ir liko – autoritarinė sistema susigrąžino savo valdžią, o sovietinis mąstymas taip ir nepasikeitė. Būtent išlikęs sovietinis mąstymas, žmonių, nepažinusių laisvės ir nemokančių gyventi laisvai, dominavimas valstybėje ir lėmė šalies virsmą į tai, ką autorė apibūdina „Rusija be ateities“. Didelę dalį tame suvaidino ir dezinformacija, žiniasklaidos manipuliacijos, kryptingai formavusios homo sovieticus modelį. Autorė pasakoja, kodėl žmonės linkę tikėti tuo melu, ji pasakoja, kaip lengvai propaganda skinasi kelią visuomenėje.
Pamenu, kai dariau interviu su S.Aleksijevič, klausiau, kodėl rusai taip ir nepanoro sukurti laisvės, ji sakė, kad sovietmečiu jie tarsi gyveno gulage. „O vėliau mus išleido – atidarė vartus ir pasakė: eikite, tačiau išėjimas pro lagerio vartus nereiškia, kad iš karto tapsi laisvas. Mes išėjome, tačiau nežinojome, ką daryti, kaip gyventi. Pasirodė, kad mes visiškai nepasiruošę tam naujam gyvenimui“, – sakė ji. Ši M.Gessen skaudžiai liudija panašią istoriją – apie žmones, kurie taip ir nesugebėjo palikti to kalėjimo sienų toli už nugaros.
Jessikka Aro „Putino troliai: tikros Rusijos informacinio karo istorijos“
Iš suomių kalbos vertė Aida Krilavičienė
Leidykla „Briedis“
Iš šiame sąraše esančių knygų garsios suomių žurnalistės J.Aro kūrinį labiausiai verta skaityti norint suprasti, kaip veikia Kremliaus kontroliuojami trolių fabrikai. Ji aprašo jų veikimo mechanizmus, finansavimą, tai, kaip tai veikia pasaulinėje arenoje – knygos autorė rašo ne tik apie tai, kaip Rusija trolių pagalba veikia rinkimus, kuria juodinimo, šnipinėjimo, dezinformacijos kampanijas, griauna karjeras, bet ir aprašo savo pačios patirtis. Kaip rašo žurnalistė, melagingos informacijos operacijos Rusijoje turi daugybės dešimtmečių patirtį, tai sėkmingai išnaudojo KGB, Rusija sistemingai naudojo melagingą informaciją ardomosiose operacijose užsienio šalyse. Socialiniai tinklai Rusijai atvėrė daug naujų galimybių. Žurnalistė pabrėžia, kad Rusijos žvalgyba socialinę žiniasklaidą naudoja žmonėms pasiekti pramoniu mastu, ir jeigu sovietinė žvalgyba ir tada gerai veikė verbuodama ir naudodama žmones savo operacijoms, dabar tai tęsiasi, ir Rusijos žvalgyba puikiai žino, į ką kreiptis ir kaip tai daryti. Vieni Rusijos naratyvus skleidžia už pinigus, kitus vilioja maišto, nepasitenkinimo savo valdžia motyvai. Socialiniai tinklai tam – puiki terpė. „Socialiniai tinklai padeda pasiekti kruopščiai atrinktas žmonių grupes. Įprastas internetas to neleido“, – skirtumus interviu metu pabrėžė žurnalistė. V.Putinas, turėdamas KGB patirties, senuosius sovietų žvalgybos metodus pritaikė naujiems laikams. „Putino administracija, sistemingai tramdydama tiek rusų masinės informacijos, tiek užsienio šalių socialinės žiniasklaidos priemones, pavertė jas savo darbo įrankiais, galinčiais skaldyti tuos užsienio objektus, kurie, Rusijos prezidento manymu, kelia grėsmę jo interesams, – rašoma knygoje. – O dezinformacijos tinklą kontroliuoja Putinas“. Perskaičius knygą turėtų būti kiek aiškiau, kaip ir kodėl socialiniuose tinkluose pasklinda tam tikros akivaizdžiai koordinuotos temos.
Vytautas Matulevičius „Baimės frontas“
Leidykla „Bosanova“
Komunikacijos eksperto, agentūros „Bosanova“ vadovo knyga – priešnuodis Rusijos baimei ir konstatavimas to, kaip Rusija veikia prieš Lietuvą ir kitas demokratines valstybes, siekdama silpninti mūsų pasitikėjimą, skatindama nesaugumo jausmą ir mažindama mūsų valią priešintis. Rusija prieš mus atidariusi kartais matomą plika akimi, kartais užmaskuotą baimės frontą, „kad mus palaužtų, neiššovusi nei šūvio“ – rašo šios knygos autorius. Baimės frontu jis apibūdina Rusijos informacinį karą, kuriuo ji nuolatos pila melo laviną į vakariečių galvas, „kad priimtume klaidingus sprendimus kaip žmonės, organizacijos ir valstybės. Kad patys save įtikintume, jog nelaimėsime prieš Rusiją. Ir todėl nuolankiai priimtume jos valią ir norus“. Šioje knygoje autorius tyrinėja Rusijos naudojamus metodus, o kartu ir pateikia patarimus, kaip nepasiduoti šioms dezinformacijos, melagienų atakoms. Rengdamas šią knygą jos autorius kalbėjosi su Vakarų ir Lietuvos ekspertais, apibendrino įvairius jau anksčiau parengtus tyrimus, o taip pat knygoje skelbiami ir praėjusiais metais „Bosanova“ atlikto atsparumo dezinformacijai tyrimo rezultatai. „Mūsų tyrimas atskleidė – visi Lietuvos gyventojai tiki bent vienu Kremliaus naratyvu. Atliekant apklausą neatsirado nė vieno žmogaus, kuris būtų visiškai atsparus Rusijos skleidžiamai dezinformacijai“, – apibendrinamas šis tyrimas. „Baimės puolimas yra efektyvus. Ir tai mums brangiai kainuoja“, – rašo V.Matulevičius. Mes nuolat šaudome sau į kojas, pralaimime informaciniame kare, tačiau visgi galime laimėti – knygoje situacija nepiešiama vien tik pesimistinėmis spalvomis. Mums reikia efektyvių mokymų, permąstyti kovos su dezinformacija strategiją ir taktiką, rašo autorius. O knygos pabaigoje sako, kad jeigu yra vienas sakinys, kurį norėtų, jog prisimintume, perskaitę šią knygą, tai būtų: „Svarbiausia gynybos linija yra kiekvieno galvoje“.
Mark Galeotti. „Rusijos politinis karas. Peržengiant hibridinio karo ribas“
Iš anglų kalbos vertė Mantas Tamulevičius
Leidykla „Briedis“
Šiame kūrinyje politologas M.Galeotti, pasitelkdamas daugybę informacijos, pokalbiais tiek su Vakarų, tiek Rusijos pareigūnais, analizuoja, kaip Rusija stengiasi Vakaruose vykdyti ardomąją veiklą, priešinti visuomenes, skleisti dezinformaciją, formuoti nepasitikėjimą savo valdžia. Ji išnaudoja pačias įvairiausias priemones vienam tikslui, knygoje jis stengiasi paaiškinti ir tai, kuo skiriasi hibridinio ir politinio karo sąvokos. Šiame kare išnaudojama viskas – nuo tiesioginės agresijos, provokacijų, propagandos, korupcijos, sabotažo, populistinių nuotaikų kurstymo, nusikalstamų gaujų, sukarintų grupuočių. Rusija, anot autoriaus, naudojasi tuo, kad Vakarų valstybių informacinės erdvės yra pažeidžiamesnės nei autoritarinių režimų. „Rusai į informacines operacijas žiūri žymiai plačiau nei vakariečiai ir peržengia įprastines prievartinės diplomatijos ribas“, – rašo autorius. Informacijai šiame Rusijos kare irgi skiriama daug dėmesio, ir vienas iš autoriaus minimų pavyzdžių, kaip jame išnaudojamos specialiosios pajėgos: „Pavyzdžiui, Kryme jos greitai užėmė Simferopolio interneto duomenų srautų mainų tašką (IXP) ir nusitaikė į telekomunikacijų kabelius, jungiančius pusiasalį su pagrindine šalies dalimi. Fizinė interneto ir telefono infrastruktūros kontrolė leido Rusijai kontroliuoti informacinę aplinką. Iš to buvo išmoktos platesnio pobūdžio pamokos, kiek informaciniame kare svarbu perimti fizinę strategiškai reikšmingos interneto infrastruktūros, įskaitant palydovinių stočių, povandeninių kabelių, IXP ir kitų, kontrolę“. Kūrinys, kuriame stengiamasi aprėpti įvairias Rusijos kariavimo formas, ir dėl to iš dalies nukenčia gylis, tačiau norintiems gauti pagrindinę informaciją kūrinys vertas dėmesio.
Jessikka Aro „Putino pasaulinis karas“
Knygą iš suomių kalbos vertė Aida Krilavičienė
Leidykla „Briedis“
Jeigu kitame garsios suomių žurnalistės šiame sąraše esančiame kūrinyje koncentruojamasi į tai, kaip veikia Kremliaus po visą pasaulį pasklidęs trolių fabrikas, čia ji žvelgia plačiau – pasakoja apie įvairias Kremliaus vykdomo hibridinio karo priemones. Taip, socialiniuose tinkluose skleidžiamos melagienos, propaganda yra svarbus V.Putino ginklas, tačiau jis išnaudoja ir politikus, kultūros srities atstovus, stačiatikių dvasininkus. Viena žinomiausių Europos eksperčių Rusijos dezinformacijos ir propagandos klausimais remiasi konkrečiais pavyzdžiais, parodydama, kaip Rusija organizavo tuos įvykius, manipuliavo informacija ir kodėl tai jai buvo naudinga. Dažniausias tikslas – priešinti visuomenes, skatinti nepasitikėjimą, keisti istorinį matymą, organizuoti neramumus. Aptardama tai ji keliauja po visą pasaulį – nuo Afrikos iki JAV, Europos, skiria ji dėmesio ir Baltijos šalims. Iliustratyvus pavyzdys – neramumai, kilę dėl Bronzinio kario paminklo nuvertimo Taline. „2007 m. hibridinio karo terminas dar nebuvo plačiai vartojamas. Bronzinio kario atvejis – akivaizdi hibridinio karo ataka, – rašoma knygoje. – Taip rusai apginklavo istoriją. Ne tik legendomis informacinėje erdvėje, bet ir fizinėmis priemonėmis realiame gyvenime, kišdamiesi į Estijos vidaus reikalus, mėgino siekti permainų“, – sako parlamento narys Mihkelsonas“. Šios autorės rašymo stilius – žurnalistinis, ji pasakoja įtraukiančiai, pasitelkdama gausybę interviu, ir šis kūrinys padės geriau suprasti ir tai, kaip Rusija veikia Vakarų valstybėse šiuo metu, išnaudodama mažiausias galimybes skaldyti visuomenes.
ŠIŲ LAIKŲ KARAI
Anne Applebaum „UAB Autokratija“
Iš anglų kalbos vertė Jolita Parvickienė
Leidykla „Tyto alba“
Garsi žurnalistė, knygų autorė Anne Applebaum savo naujausiame kūrinyje neria į šių laikų tikrovę, kurioje propagandai, informaciniams karams tenka labai svarbus vaidmuo. Šiame kūrinyje ji kalba apie naują autokratinių valstybių tinklą, susijusį įvairiais – kartais politiniais, kartais finansiniais – tikslais, ir jį galima būtų apibūdinti kaip korporaciją. Šios demokratinėms vertybėms, kurios joms kelia didžiausią pavojų, besipriešinančios šalys kuria bendrą propagandą, išnaudoja globalų informacijos lauką ir globaliai plintančią korupciją. Knygoje ji rašo, kaip net ir ideologiškai nesusijusios autokratijos vis dėlto renkasi bendradarbiavimą. „Nacionalistinė Rusija ir komunistinė Kinija, teokratinis Iranas ir Venesuela. Šalys su labai skirtingomis istorijomis pradėjo bendradarbiauti, nes visos jos turi bendrą interesą išlikti valdžioje, užtikrinti, kad galėtų toliau valdyti be teisinės sistemos, be opozicijos, be nepriklausomų teismų ar žiniasklaidos, – apie knygos idėjas sakė rašytoja, kai ėmiau iš jos interviu Frankfurto knygų mugėje. – Kitas naujas dalykas – technologijos. Stebėjimo technologijos, internetinės ir neinternetinės. Galimybė manipuliuoti pokalbiais internete, o tai galingiau nei senosios galimybės vykdyti propagandą laikraščiuose ar televizijoje. Kai žmonės kasdien gauna šimtus žinučių, kuriose kartojama tas pats, jie tampa imlesni patikėti tuo, kas skleidžiama“. Kalbėdama apie internetą A.Applebaum sako, kad jis iš esmės pasikeitė 2010-2011 m. – iš labai atviro į uždarą, internetiniai pokalbiai tapo kontroliuojami didžiųjų kompanijų, kurių tikslas nėra siekti didesnio bendravimo, o to, kad žmonės kuo daugiau liktų tinkle ir pamatytų reklamų. Knygoje autorė tiksliai, aštriai aprašo mechanizmus, kaip veikia propagandininkai, kokias formas ir priemones jie išnaudoja. Antidemokratiškų valstybių vadovai supranta, kaip svarbu užkariauti žmonių protus, kontroliuoti viešąją nuomonę, tad bendradarbiaudami skirtingose šalyse skleidžia ir stiprina tas pačias sąmokslo teorijas ir temas. Tai galime pastebėti ir Lietuvoje, ir A.Applebaum tiksliai tai knygoje identifikuoja.
Timothy Snyder „Kelias į nelaisvę“
Iš anglų kalbos vertė Gediminas Sadauskas
Leidykla „Hubris“
T.Snyderis savo knygoje aprašo tai, kaip Rusijoje formavosi autoritarinė ideologija, o taip pat ir tai, kaip Vakarai leido Rusijai įgyvendinti savo planus. Šiame kūrinyje istorikas daugiausiai dėmesio skiria Rusijai (beje, knyga pasirodė dar 2018 metais, ir jo įžvalgos apie tai, kas vyksta pasaulyje, dabar atrodo pranašiškai) ir karui Ukrainoje, tačiau taip pat nemažai dėmesio skiriama ir Donaldui Trumpui. Karas Ukrainoje taip pat yra ir proga Vakarams ne tik susirūpinti dėl to, kaip jie leido Rusijai manipuliuoti savimi ir silpninti demokratiją, bet ir permąstyti savo vertybes. „Norėdami užbaigti karą Europoje, europiečiai privalės suprasti patys save. Europos galybė ir Europos projektas priklausys nuo to, ar jie gebės įdėmiai pažvelgti į savo istoriją ir padaryti teisingas išvadas“, – naujojo leidimo pratarmėje rašo T.Snyderis. Ne tik politinei, ideologinei kovai, bet ir moralei bei etikai šioje knygoje skiriama daug dėmesio. Tiems, kas per pastaruosius kelis metus skaitė knygas apie Rusijos autoritarizmo išaugimą, Donaldo Trumpo atėjimą į valdžią, ši knyga ypatingų naujų įžvalgų gal ir nepateiks – T.Snyderis tiesiog taikliai sudeda akcentus, apibendrina tai, kas vyko pasaulyje per pastaruosius kelis dešimtmečius. Tačiau norintiems apibendrinto šios srities žinovo žvilgsnio į pasaulį, žengiantį nelaisvės link, tai gali būti puikus pamatinis tekstas.
Mark Galeotti „Viskas tampa ginklu. Karas XXI amžiuje“
Iš anglų kalbos vertė Kęstutis Choromanskis
Leidykla „Briedis“
M.Galeotti šiame kūrinyje aprašo naują karų, konfliktų pobūdį – šiais laikais kariaujama ne vien tik mūšio laukuose, bet ir kasdieniame gyvenime. Kartais informaciniai karai vyksta šalims net neįsitraukus į atvirus konfliktus, taikos sąlygomis. Jis teigia, kad mes gyvename išnykusių ribų tarp taikos ir karo laikais ir turime būti pasiruošę priimti šią realybę. Kaip ir A.Applebaum, jis teigia, kad riboženkliu tapo sparti globalizacija, informacinių tinklų išplitimas, leidžiantis kelioms valstybėms veikti lengviau, išnaudoti socialinius tinklus ne informavimui, o visuomenių skaldymui. Jis aprašo tai, kaip šiuolaikiniuose karuose išnaudojamos kriminalinės grupuotės, migrantų srautai, istoriniai naratyvai ir kultūra. Rašo ir apie tai, kaip naujosioms karo formoms pasitelkiama politika, ekonomika, teisė. Tiesa, M.Galeotti nėra nusiteikęs vien tik pesimistiškai – knygoje jis rašo, kad informaciniai tinklai leidžia ne tik skleisti propagandą, bet ir efektingai kovoti su ja. Jis rašo, kad tik pačiose totalitariškiausiose valstybėse vis dar įmanoma visiškai kontroliuoti informaciją, o pilietinė visuomenė, žiniasklaida turi visas galimybes laiku demaskuoti, patikrinti informaciją. „Viskas galų gale išlenda į dienos šviesą. Demaskuotojų ir interneto aktyvistų, kompiuterių įsilaužėlių ir neatsargių socialinės žiniasklaidos vartotojų dėka informacija prasiveržė pro užtvankas ir pylimus, kuriais valstybės kadaise nukreipdavo ir blokuodavo jos srautą“, – knygoje rašo jis. Atsparumo ugdymas, informacinis raštingumas – privalomi ginklai norint kovoti karą su šiomis naują arsenalą turinčiomis priešiškomis jėgomis, teigia autorius.
Fred Kaplan „Kibernetiniai karai“
Iš anglų kalbos vertė Rokas Mikutis
Leidykla „Briedis“
Garsus amerikiečių žurnalistas, rašantis nacionalinio saugumo temomis, apdovanotų knygų autorius šiame kūrinyje rašo apie tai, su kuo šių laikų pasaulyje susiduriame vis dažniau – kibernetinius karus. Su įsilaužimais į informacines sistemas susiduria valstybinės įstaigos, privačios kompanijos, žiniasklaidos priemonės. Kibernetiniai įsilaužimai plačiai naudojami ne tik šnipinėjimui, bet ir propagandos, dezinformacijos skleidimui. Šiame kūrinyje autorius aprašo kibernetinio karo istoriją, pradėdamas dar nuo Šaltojo karo laikų, kalba apie tai, kaip tai buvo panaudojama įvairių karinių operacijų metu, aptaria, kokį vaidmenį tai suvaidino tokių įvykių kaip Rugsėjo 11-oji metu, dėmesį skiria ir E.Snowdeno istorijai. Jis kalba ir apie teisinius pagrindus, tai, kaip keitėsi nacionalinio saugumo politika, atsižvelgiant į informacinius įsilaužimus. Svarbios čia ir etinės dilemos, nes kibernetines atakas naudoja tiek Vakarų valstybės, tiek Kinija, Rusija ir Iranas, tai taisyklių nepaisanti sritis, ir asmens duomenų saugumo nepaisymas iškelia daug klausimų. Nemažai dėmesio čia skiriama ir dezinformacijos skleidimui. Garsi F.Kaplano citata: „Nebesvarbu, kas turi daugiausia kulkų, svarbu, kas kontroliuoja informaciją“. Besidomintiems dezinformacijos istorija svarbūs bus skyriai, kuriuos aptariami informaciniai karai Irane ar Rusijos kibernetinės atakos. Šis kūrinys – neblogas starto taškas norintiems tiek įsigilinti į kibernetinio karo istoriją, tiek daugiau sužinoti apie labiausiai nuskambėjusius atvejus.
ŠIUOLAIKINĖ VISUOMENĖ
Shoshana Zuboff „Sekimo kapitalizmo amžius“
Iš anglų kalbos vertė Rūta Montvilienė
Leidykla „Kitos knygos“
Tam, kad geriau suprastume, kodėl nesame tokie atsparūs informacinėms atakoms, kaip mus veikia socialiniai tinklai, verta atkreipti dėmesį ir į knygas, kuriose aprašoma informacinė visuomenė, mūsų elgesio pokyčiai, besikeičiantis psichologinis klimatas. Viena tokių – didelę įtaką padariusi amerikiečių tyrinėtojos, filosofės Sh.Zuboff knyga, kurioje ji tyrinėja sekimo kapitalizmo įsigalėjimą ir kartu su tuo kylančius iššūkius. Mes esame apsupti algoritmų, kartais to norėdami, kartais ir nesusimąstydami atiduodame asmeninius duomenis, ir tai labai naudinga tokioms įmonėms kaip „Google“ ar „Facebook“, o taip pat ir norinčioms dezinformaciją skleisti valdžioms, šioje knygoje rašo mokslininkė. Ji piešia gana niūrų paveikslą, sakydama, kad žmonės praranda pasirinkimo laisvę, o tai veda net ir prie demokratijos silpnėjimo. Ji teigia, kad socialiniai tinklai, kurie turėjo būti pagalba bendrauti, dabar tapo manipuliacijos įrankiu, o visuomenė taip iki galo ir nesuprato, kaip veikia tie mechanizmai. Autorė nagrinėja tai, kaip šioje visuomenėje nyksta individualumas, kaip prarandame saugų prieglobstį, kuriame galime pasislėpti nuo informacinių atakų, manipuliaciją emocijomis. Autorė kalba ir apie iššūkius demokratijai, vadindama tai ne totalitarizmu, o instrumentarizmu – totalitarizmas pagrįstas smurtu, o instrumentarizmas – žinių kontrole. Aptaria ji ir iššūkius žurnalistikai bei naują informacinį lauką, kuomet žiniasklaidos priemonės, jei nori išlaikyti populiarumą, turi dirbti socialiniuose tinkluose. Susimąstyti verčianti, giluminius procesus paliečianti knyga.
Yuval Noah Harari „Nexus“
Iš anglų kalbos vertė Elena Belskytė
Leidykla „Kitos knygos“
Su dirbtinio intelekto atsiradimu įžengiame į naują informacinės visuomenės etapą, ir knyga, kuri dažniausiai cituojama kalbant apie dirbtinį intelektą, yra šis naujausias vieno populiariausių šių laikų tyrinėtojų kūrinys. Šioje knygoje jis ne tik aptaria dirbtinį intelektą, jo potencialią naudą, keliamus iššūkius, tai, kokią grėsmę tai gali kelti demokratijai, bet ir tyrinėja informacinių tinklų istoriją, taip perteikdamas istorinę dirbtinio intelekto revoliucijos perspektyvą, bei atskleidžia, kuo tai skiriasi nuo visų iki šiol buvusių technologijų. Dirbtinis intelektas yra galingiausia kada nors žmonijos sukurta technologija, nes tai pirmoji technologija, kuri gali pati priimti sprendimus ir pati kurti naujas idėjas, – tokia viena iš pamatinių šio autoriaus idėjų. O nerimą kelia tai, kad dirbtinis intelektas vystosi taip sparčiai, kad mes pritaikome jį ir prisitaikome, net nesusimąstydami apie jo poveikį. Svarbu šią knygą skaityti ir tyrinėjant dirbtinio intelekto poveikį dezinformacijos sklidimui, propagandai. Anot tyrinėtojo, dirbtinis intelektas kelia grėsmę demokratijoms ir yra diktatorių įrankis. „Skleisdami pyktį, netikras naujienas ir sąmokslo teorijas algoritmai kenkia demokratiniam pokalbiui. Algoritmai leidžia sukurti pirmuosius totalaus sekimo režimus, kuriuose visi gyventojai stebimi 24 valandas per parą. Svarbiausia, kad dirbtinis intelektas palengvina visos informacijos ir galios sutelkimą viename centre“, – sakė knygos autorius, kuomet ėmiau iš jo interviu leidiniui „Penkiolika“. Tačiau kartu jis pabrėžė, kad diktatoriams tai nebūtinai vien tik gera žinia – iškyla kontrolės problemos, nes diktatoriška kontrolė grindžiama teroru, tačiau algoritmų negalima terorizuoti. Ilgainiui autoritariniams režimams gali kilti pavojus: užuot juos kritikavęs, dirbtinis intelektas gali pradėti juos kontroliuoti. „Istorija rodo, kad didžiausią grėsmę autokratams paprastai keldavo jų pačių pavaldiniai“, – teigia autorius. Kova dėl to, kas geriausiai išnaudos dirbtinį intelektą, jau prasidėjusi, ir Rusija bei kitos autoritarinės valstybės joje aktyviai dalyvauja.
Thomas Hylland Eriksen „Ekrano laikai“
Iš norvegų kalbos vertė Eglė Išganaitytė
Leidykla „Tyto alba“
Lietuvių kalba yra pasirodžiusios dvi šio vieno garsiausių norvegų antropologų knygos. Viena jų – „Akimirkos tironija“ verta norinčiųjų geriau suprasti pasaulį, kuriame esame nuolatos bombarduojami informacija ir gyvename 24 valandų per parą online režimu, dėmesio. Ši įžvalgi knyga buvo išleista dar 2001 metais, tačiau iki šiol atrodo labai aktuali. Visgi norintiems susipažinti su mokslininko idėjomis pirmiausia rekomenduojama perskaityti būtent šią, išleistą prieš penkerius metus, knygą. Šiame kūrinyje autorius tyrinėja nuo mobiliųjų įrenginių priklausomą visuomenę, kuriai įrankis, galintis tapti naujų galimybių priemone, neretai sukelia priklausomybę ir žmones paverčia lengviau kontroliuojamais. „Tai įrankis, kuriuo naudojasi galingiausios pasaulio įmonės, siekdamos perprasti mus ir perparduoti informaciją kitoms įmonėms, norinčioms ką nors parduoti, be to, tai gali būti veiksmingas būdas valstybėms stebėti ir kontroliuoti savo piliečius“, – knygoje perspėja jos autorius. Autorius aprašo dopamino poveikį, kurį patiriame naudodamiesi „Facebook“, socialinį kapitalą, kurį kuriame skaitmeniniuose tinkluose, pažeidžiamumą bendraujant internete, tai, kaip kompanijos stengiasi išlaikyti kuo ilgiau vartotojų dėmesį. Knygos autorius neneigia mobiliųjų technologijų naudos, tačiau įspėja, kad su jomis turėtume elgtis sąmoningai. Nes ten esame itin pažeidžiami, ir būtent tuo naudojasi naujieji propagandos skleidėjai.